Lietuvos kultūros kanonas: atkeliavusi iš sovietmečio ir skaldanti visuomenę idėja ar būdas diskutuoti ir kurti brandžią bendruomenę?

„Šis kanonas turi būti ne statiškas ir uždaras sąrašas, o gyvas, dinamiškas, atspindintis mūsų kultūros raidą ir atveriantis naujas jos galias. Jį galėtų apibendrinti sąvadas, sudaromas nepriklausomos ekspertų komisijos, užtikrinant mokslinį pagrįstumą ir visuomenės įtraukimą“, – ministerijos pranešime cituojamas Š. Birutis.

Ministras teigė, kad kanonas būtų oficialus, nuolat atnaujinamas svarbiausių Lietuvos kultūros kūrinių, asmenybių ir reiškinių sąvadas, kuris „taptų tvirtu atspirties tašku kultūros politikai ir švietimo sistemai“.

Tačiau visuomenėje toks siūlymas vertinamas skirtingai.

D. Kuolys: brandžiose visuomenėse kanonas veikia savaime

„Kad galėtume svarstyti Lietuvos kultūros kanono idėją, turėtume suprasti, kas yra pats kanonas, kodėl brandžioms, gyvybingoms bendruomenėms jis per amžius buvo reikalingas. Seniesiems graikams tai buvo liniuotė, matuoklis. Vėliau – reikšmingiausių kultūros tekstų rinkinys, kuriuo remdamasi bendruomenė save suvokia, atpažįsta, sau ir kitiems pasako, kas ji yra, juo grindžia savo tapatybę“, – tvirtina literatūrologas, kultūrologas, Vilniaus universiteto (VU) docentas dr. DARIUS KUOLYS.

Anot jo, laisvose dabarties visuomenėse kanonas suprantamas kaip besitęsiantis pokalbis apie tai, kas iš paveldėtos kūrybos visuomenei yra išties svarbu, kas ją dar jungia, civilizuoja, kuo ji gali patikimiau pasiremti, ką norėtų išsaugoti, pratęsti ir perduoti būsimoms kartoms, kad pati išliktų.

Literatūrologas, kultūrologas, Vilniaus universiteto docentas dr. Darius Kuolys. Dainiaus Labučio / ELTA nuotrauka

„Kanonas suvokiamas ir kaip nuolat kuriamas bendras pasakojimas apie mums reikšmingus tekstus ir jų jungtis. Taigi kanonas nėra Dievo duota paminklinė lenta, tai mūsų pačių susikurtas ir kuriamas prasmingas tekstynas, kultūros audinys, kuris ir jungia mus į tautą“, – aiškina D. Kuolys.

Kultūrologo teigimu, brandžiose visuomenėse kanonas veikia tarsi savaime: juo paremtos mokyklų programos ir vadovėliai, kanoninius tekstus nuolat interpretuoja mokslininkai, juos tęsia, su jais ginčijasi menininkai, juos kaip savus patiria, į juos gręžiasi visuomenė.

„Tačiau kanonas liaujasi veikęs irstančiose visuomenėse, kurios nebejaučia bendrumo poreikio, kurios nebeturi jėgų ir valios išlikti. Tokioms visuomenėms kanonas tampa „per sunkus“, „varginantis“. Mat kanonas ragina matuoti dabarties gyvenimą ir dabarties kūrybą tradicijos nugludintu aukštesniu matuokliu. Jis neleidžia bendruomenei užsisklęsti egocentriškoje, narciziškoje paauglystėje, matuoti pasaulio vien turimų asmeninių galių matu.

Taigi ar būtų prasminga šiandien lietuvių visuomenei Lietuvos kultūros kanoną aptarti? Žinoma, jei mes dar norime patys suprasti ir pasakyti, kas esame, kuo norime būti.

Todėl kanoną linkstama demaskuoti ir atmesti kaip šiandienos pažangai trukdantį prievartos šaltinį. Tokioje bendruomenėje be nuostabos, be atlaidaus šypsnio, be komentarų sutinkamas žinomos rašytojos per LRT radiją paskelbtas pareiškimas: ko vertas Vinco Mykolaičio-Putino muziejus, jei aš jame nebuvau?

Taigi ar būtų prasminga šiandien lietuvių visuomenei Lietuvos kultūros kanoną aptarti? Žinoma, jei mes dar norime patys suprasti ir pasakyti, kas esame, kuo norime būti. Jei nemanome, kad mus apibrėžti ir mūsų gyvenimo scenarijus rašyti turėtų kiti. Jei dar turime intelektualinių galių tai daryti ne atmestinai, ne formaliai, bet sąžiningai“, – teigia D. Kuolys.

Lietuvoje kultūros kanonas jau egzistuoja

Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus generalinis direktorius dr. ARŪNAS GELŪNAS tvirtina, kad kultūros kanonas Lietuvoje tikrai egzistuoja.

„Mūsų švietimo programos tiesiog negalėtų funkcionuoti, jei neturėtume į ką atsiremti: neturėtume ko pasakoti savo vaikams, jaunimui, neturėtume ko pristatyti atvykusiems svečiams iš užsienio. Mes jaustumėmės atsidūrę plyname lauke“, – sako A. Gelūnas.

Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktorius dr. Arūnas Gelūnas. Gintarės Grigėnaitės nuotrauka

Anot jo, sakyti, kad kanono nėra, jį reikia kurti nuo nulio, yra nesolidu. Tai rodo nepažinimą to, kas jau yra.

„Kalbėdamas apie kultūros kanoną, galėčiau labiau kalbėti apie dailės kanoną nei apie literatūros ar muzikos, nors, be abejo, egzistuoja ir literatūros, ir muzikos kanonai. Pavyzdžiui, pamatiniai kompozitoriai Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Juozas Naujalis, Juozas Gruodis, Balys Dvarionas – tai žmonės, į kuriuos mes remiamės. Lygiai taip pat ir dailėje: Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Antanas Žmuidzinavičius, Antanas Samuolis, Petras Kalpokas, Justinas Vienožinskis – jie visi egzistuoja mūsų kultūros atmintyje.

Jų kūriniai nuolat eksponuojami Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje, Čiurlionio dailės muziejuje. Tai yra solidžiausios valstybės institucijos, išlaikomos mokesčių mokėtojų lėšomis, ir jos šiuos autorius pristato kaip vertybę“, – teigia A. Gelūnas.

Jam pritaria ir filosofė, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos instituto (VU TSPMI) docentė dr. NERIJA PUTINAITĖ.

„Keista stebėti bandymus elgtis taip, tarsi kanono apskritai nebūtų, nors jis egzistuoja. Žinoma, tai nėra įstatymu patvirtintas dokumentas, bet vis tiek – kanonas formuojasi. Ir tai, kad dabar kalbama apie naują galbūt politinės valdžios inicijuotą ir įtvirtintą kanoną, man atrodo, visiškai prieštarauja demokratijos principams. Tai darytų žalą, nes tiek kanonai, tiek tradicijos yra nuolat kintantys dalykai – jie nėra iškalti akmenyje. Jie kuriami bendru visuomenės sutarimu. Kanonas – tai susitarimas, o ne siauros ekspertų grupės primestas požiūris“, – tikina ji.

Filosofė, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos instituto docentė dr. Nerija Putinaitė. TSPMI archyvo nuotrauka

Kanoną sudarytų komisija

Literatūrologas D. Kuolys sako, kad vargu ar kuriai komisijai pavyktų sudaryti kanoną.

„Svarbu būtų nuosekliai kanoną svarstyti: tai padėtų suprasti, ar mums dar reikalingi jungiantys kultūros tekstai, ar esame pajėgūs juos turėti. Galėtume pradėti nuo viešo pasiaiškinimo ir bendro supratimo, kaip lietuvius telkiantis kultūros kanonas buvo sukurtas, kaip jis veikė, kito, koks mūsų santykis su tradiciniu kanonu šiandien.

Gal pats tradicinis kanonas neteko magnetinės galios, tapo banalus, primityvus? O gal jo nebepajėgia atverti, jį primityvina subanalėjęs, suinfantilėjęs mūsų žvilgsnis? Jei kaltas tradicinis kanonas, aptarkime, ko jam stinga, kuo jį turėtume papildyti, kad būtų gyvybingas. Jei iškrypo mūsų žvilgsnis, mėginkime jį daryti skvarbesnį, atviresnį. Gal dar pavyktų?“ – dėsto jis.

Toks nuleidimas iš viršaus man atrodo pavojingas. Jis primestų visuomenei ne tik tam tikrą vertinimo sistemą, bet ir skonį. Turime aiškų istorinį pavyzdį – sovietmečiu buvo įtvirtintas kultūros kanonas.

N. Putinaitė tikina, kad suburta grupelė žmonių negali nuspręsti, kas yra Lietuvos kultūros kanonas.

„Toks nuleidimas iš viršaus man atrodo pavojingas. Jis primestų visuomenei ne tik tam tikrą vertinimo sistemą, bet ir skonį. Turime aiškų istorinį pavyzdį – sovietmečiu buvo įtvirtintas kultūros kanonas. Buvo autoriai, kurių galėjo būti mokoma mokyklose, kurie galėjo būti eksponuojami parodose, publikuojami. Buvo ir nematomų, kurių nebuvo galima rodyti. Tuo metu dar ir literatūrologai nurodydavo, kaip teisingai interpretuoti tuos „kanoninius“ autorius – kas jų kūryboje yra vertinga, kas – ne“, – primena filosofė.

Pasak jos, kai autorius paskelbiamas kanoniniu, jis tampa beveik neliečiamas – kritika jo atžvilgiu nebeatrodo legitimi.

„Kuriant tokį įtvirtintą kanoną, atsiranda ir standartai – kas yra gerai, o kas – blogai. Kas vertas būti skaitomas, o kas – ne. Štai čia mes priartėjame prie autoritarinių sistemų, kur politikai nurodo, kas kultūriškai tinkama, o kas – ne“, – komentuoja N. Putinaitė.

Kultūros ministras aiškina, kad šis procesas nebūtų politizuotas. „Atmetu iš karto – jokiu būdu. Kuriant tokį kanoną politikai mažiausiai turi dalyvauti. Ir aš niekaip asmeniškai nedalyvaučiau, ir nemanau, kad kiti politikai turėtų dalyvauti“, – LRT radijo laidoje kalbėjo Š. Birutis.

Kultūros ministras Šarūnas Birutis. Žygimanto Gedvilos / ELTA nuotrauka

Pasak ministro, pati kultūros bendruomenė galėtų atrasti vardiklį, kuris padėtų atskirti, kas turi patekti į kanoną.

A. Gelūnas teigia, kad egzistuoja skirtingos profesionalų komisijos, kurios jau atlieka atitinkamą darbą.

„Aš šiuo metu pirmininkauju Nacionalinės kultūros ir meno premijų komisijai, kuri teikia aukščiausią valstybės apdovanojimą – Nacionalinę kultūros ir meno premiją. Tai beprotiškai sudėtingas darbas. Iš gausybės kandidatų atrenkama tik keletas.

Tai štai jums ir komisija, kuri tam tikra prasme kanonizuoja mūsų kultūros žmones: kino, šokio, literatūros, dailės, teatro, muzikos, atlikimo, kompozicijos srityse. Tie žmonės atrenkami pagal labai griežtus kokybės ir reikšmingumo kriterijus, įvertinant jų kūrybos įnašą.

Tarp laureatų – profesorė Giedrė Jankevičiūtė, dailėtyrininkė ir rašytoja Laima Kreivytė, dailėtyrininkė Agnė Narušytė. Visos jos – Nacionalinės premijos laureatės, dirbusios prie mūsų Nacionalinės galerijos ekspozicijų, kuriose pristatomi kanoniniai vardai. Jau yra komisija, ekspertų nuomonė, kuri pasako: „Čia yra mūsų kanonas.“ Tad ar mums tikrai reikia dar vienos tokios komisijos?“ – sako A. Gelūnas.

Jis nurodo, kad formuojant tokią komisiją kiltų daugybė klausimų: iš ko ji būtų sudaryta, pagal kokius kriterijus žmonės būtų kviečiami, kodėl tokia komisija reikalinga būtent dabar, kodėl reikia atnaujinti, perkurti ar iš naujo sudaryti kanoną? Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, „Pasaka (Karalių pasaka)“ (1909 m., 70,2 x 75,3 cm). Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka A. Gelūnas: kanonas negali būti iškaltas marmure Filosofė N. Putinaitė tvirtina, kad šiandien kultūros kanonas yra kuriamas ir nuolat kinta. „Manau, vyksta sveika kultūros apykaita. Turime daug skirtingų kultūros bendruomenių – literatūros, kino, teatro, dailės, veikia įvairios premijos, akademiniai tyrimai, viešos diskusijos, kurios kuria kanoną. Vieni autoriai vis grįžta į akiratį, kiti atrandami iš naujo. Tai nėra uždaras ar sustingęs sąrašas. Visa tai rodo, kad kanoną kuria labai daug skirtingų balsų. Tai ne centralizuotas sprendimas, o nuolat kintantis, dinamiškas procesas. Ir man atrodo, kad tai – demokratijos sėkmės požymis“, – tikina ji. A. Gelūnas taip pat teigia, kad demokratinėje valstybėje kanonas negali būti iškaltas marmure amžiams. Jis visada yra kritikuojamas, permąstomas, atnaujinamas. Kalbėti galima tik apie branduolį – tam tikrus autorius, be kurių kanonas neįsivaizduojamas. Kultūros ministras Š. Birutis LRT radijo laidoje kalbėjo, kad kanonas turėtų būti kintantis: „Tai tikrai nėra šventraštis, nekintamas. Jis galėtų būti kintamas. Esminis dalykas – kad apie tai vyktų nuolatinė diskusija. <...> Galbūt pats žodis, terminas „kanonas“ suponuoja, kad tai turėtų būti nekintama, bet ir Konstitucija keičiama, jeigu reikia.“ Juliaus Kalinsko / ELTA nuotrauka Literatūrologas D. Kuolys pritaria, kad kanonas visuomenėje veikia ir kinta. „Lietuvos visuomenėje dabar veikia skirtingos srovės. Rusijos karinės invazijos į Ukrainą metu švietimo ministrės patvirtintoje ir Seimo svetainėje paskelbtoje Lietuvių kalbos ir literatūros programoje literatūrai skirtoje jos dalyje staiga net tarp pasirenkamų autorių ir tekstų nebeliko Martyno Mažvydo ir pirmosios lietuviškos knygos, lietuvių liaudies karo dainų ir sukilimams skirtų kūrinių. Iš programos išbrauktos kertinės lietuvių kultūros asmenybės, veikusios lietuvių literatūros raidą: Abraomas Kulvietis, Stasys Šalkauskis, Juozas Girnius, Algirdas Julius Greimas, Vytautas Kavolis. Vietoj jų lietuvių jaunimui siūlomi niekada lituanistikos programoje nebuvę autoriai: Ivanas Krylovas, Ivanas Turgenevas ir daug kitų. Marija Gimbutienė čia atsiduria greta Baracko Obamos tik kaip egodokumento – jaunystėje rašyto dienoraščio – kūrėja.

Taigi visuomenės gyvenime tradicinis kanonas, kad ir iš inercijos, veikia.

Beveik visi autoriai – ir pirmąją knygą išleidę jaunieji rašytojai, ir Sigitas Geda, Romualdas Granauskas, Oskaras Milašius, Czesławas Miłoszas – yra vienodai reikšmingi. Taigi ir vienodai nereikšmingi. Kanono šiuo atveju iš esmės atsisakoma. Kodėl, dėl kokių ideologinių priežasčių? Ar nereikėtų visuomenei žinoti, suprasti? Kita vertus, minime Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150-ąsias gimimo metines. Seimas nutarė pažymėti ir Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus „Trijų lyrikos knygų“ išleidimo 400-ąsias metines: paskelbė 2025-uosius Baroko metais. Taigi visuomenės gyvenime tradicinis kanonas, kad ir iš inercijos, veikia“, – dėsto D. Kuolys. Kultūros kanonas priešins ar jungs? „Tikras kultūros kanonas bendruomenes telkia, jungia. Poliarizuoti gali tik propagandinė partijų, grupuočių kova, pavadinta kanono sudarymu. O vieša garbinga diskusija kertiniais gyvenimo klausimais visada visuomenę stiprina, brandina. Tik ar tokia diskusija šiandien susikurtoje netobuloje viešumoje galima? Kas visuomenės pasitikėjimo dar nepraradęs galėtų tokią diskusiją moderuoti, ją apsaugoti nuo suprimityvinimo, nuo pavertimo jėgos grupių kovos lauku?“ – klausimus kelia D. Kuolys. Martyno Mažvydo „Katekizmas“, išleistas 1547 m. VU nuotrauka Kultūros ministras LRT radijuje pabrėžė, kad Lietuvos kultūros kanono formavimas būtų tarsi gyvas procesas ir susvetimėjimo, banalybių bei tam tikrų surogatų priešnuodis. Seimo rūmuose vykusioje konferencijoje Š. Birutis savo kalboje tvirtino, kad kultūros kanonas taptų „investicija į ateitį, užtikrinančia, kad būsimos kartos pažintų savo šaknis, kurtų gyvybingą Lietuvos kultūrą ir žinotų, ką gina, kilus grėsmei valstybei“.

Manau, kad bendruomenę jungiantis, jos tapatybę kuriantis kultūros kanonas reikalingas ir jos atsparai, ir jos intelektualinio savarankiškumo išsaugojimui. Žinoma, laisvoje visuomenėje galimi kitokie, priešingi požiūriai.

Ministras taip pat kalbėjo apie informacinį atsparumą, kuris, kaip valstybės gynybos dalis, kartu su kanonu būtų valstybingumui svarbios dvi kultūros srities kryptys. „Po Antrojo pasaulinio karo, po pralaimėtos partizanų kovos Algirdas Julius Greimas ir Jonas Aistis lietuviams ėmė kalbėti apie atsparą, arba rezistenciją, kaip tautos išlikimui būtiną ilgalaikę programą. Pasak Jono Aisčio, itin svarbios atsparos atramos esančios kalba, kultūra, istorija. Dabartinė Ukrainos tikrovė, regis, tokią nuostatą patvirtina. Manau, kad bendruomenę jungiantis, jos tapatybę kuriantis kultūros kanonas reikalingas ir jos atsparai, ir jos intelektualinio savarankiškumo išsaugojimui. Žinoma, laisvoje visuomenėje galimi kitokie, priešingi požiūriai. Tačiau visuomenės laisvė tampa labai abejotina, kai vieni ar kiti požiūriai jai primetami be svarstymo, be viešai išdėstytų ir apgintų argumentų“, – teigia literatūrologas D. Kuolys. Projektas „Nekasdienė kultūra — tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.

Autorius: Inga Bartulevičiūtė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama