Ambicingos ir įtakingos. Pokalbis su istoriku E. Gudu apie garsias Lietuvos aristokrates
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Knygoje nugulę 35 įspūdingų asmenybių likimai atskleidžia XVI–XX a. istorines aplinkybes, kuriomis gyveno aukštuomenės moterys. Šis laikas, išskyrus XX amžių, joms nebuvo palankus: moterims buvo užginta balsuoti, jos negalėjo būti išrinktos į Seimą, negalėjo net svajoti apie aukštas pareigas valstybėje. Tačiau savo talentus, kaip dienraščiui „Bernardinai.lt“ teigia istorikas, jos galėjo realizuoti stebėdamos Seimo posėdžius, taip pat darydamos įtaką per sutuoktinius ar sūnus.
Daug aukštos kilmės moterų rūpinosi vargšais, buvo bažnyčių fundatorės, meno mecenatės, gabių jaunuolių studijų rėmėjos. Tarp jų buvo rašytojų, dramaturgių, veiklių administratorių, parkų ir dvarų puoselėtojų. Aukštuomenės atstovės garsėjo ne tik puikiomis manieromis, elegancija, rafinuotumu, joms buvo nesvetimas ir krikščioniškas kuklumas, skiepijamas nuo vaikystės, o tokių savybių knygos autorius norėtų palinkėti ir dabartinėms moterims.
Savo knygoje aprašydamas 35-ias aukštos kilmės moteris, gyvenusias Lietuvoje XVI–XX amžiuose, akcentavote jų protą, ambiciją, įtaką visuomenėje, tad nekeista, kad ir knygą pavadinote „Ambicingos ir įtakingos. Ryškiausių istorinės Lietuvos didikių likimai“. Savaime suprantama, ne visos tais amžiais gyvenusios moterys tapo Jūsų knygos herojėmis, tad kodėl pasirinkote rašyti būtent apie šias asmenybes?
Tarp pasirinktų moterų nėra pačių garsiausių, jos jau gana plačiai aprašytos. Pavyzdžiui, nėra Sofijos Tyzenhauzaitės. Ryškus ir socialinis motyvas: jos yra didikės – ne smulkiosios ar vidutinės bajoraitės, todėl nėra Lazdynų Pelėdos, Šatrijos Raganos ar Gabrielės Petkevičaitės-Bitės.
Nėra ir valdovų giminės narių. Aprašiau grafaites, kunigaikštienes, kunigaikštytes – didikų žmonas ir dukras, užaugusias mūsų aristokratų šeimose ar atitekėjusias iš Lenkijos ar Italijos, Prancūzijos. Kai kurias pasirinktas aprašyti moteris išbraukiau iš savo sąrašo – jos bus aptartos kitose knygose, įtrauktos į kitas temas.
Rašote, kad ne viena didikė norėjo aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime ir daryti įtaką, tačiau to meto įstatymai moterims nesuteikė balsavimo teisės, jau nekalbant apie teisę būti renkamoms į Seimą ar gauti valstybės tarnybą. Kokiose sferose aktyviausios moterys galėjo realizuoti savo talentus?
Savo talentus jos galėjo įgyvendinti dalyvaudamos Seimo posėdžiuose kaip klausytojos, taip pat daryti įtaką per sutuoktinius, vaikus, nors reikia pripažinti, kad dalyvaudamos politikoje jos daugiausia veikdavo ne dėl valstybės, o dėl savo šeimos gėrio.
Jos buvo puikios savo ar savo vyrų dvarų administratorės, užsiimdavo prekybos reikalais, pramonės plėtra, labdara, ligoninių statyba, špitolėmis, bažnyčių fundavimu, parama menininkams, taip pat gabius studentus siųsdavo į užsienį. Žinome, kad Liudvika Karolina Radvilaitė siuntė studentus netgi į Oksfordą.
Nežinomas dailininkas, Boguslavo Radvilos (1620–1669 m.), Lietuvos didžiojo arklidininko, Prūsijos vietininko, duktės Liudvikos Karolinos Radvilaitės (1667–1695) portretas. Lenkijos mokslų akademijos bibliotekos Kurnike („Polska Akademia Nauk Biblioteka Kórnicka“; MK 3281) eksponatas. Mindaugo Kaminsko nuotrauka
Moterys buvo įsitraukusios ir į meno veiklą – dramaturgiją, poeziją, romanų rašymą, tapybą. Pavyzdžiui, Pranciška Uršulė Višnioveckytė-Radvilienė turėjo privatų teatrą Nesvyžiaus pilyje.
Gabrielė Giunterytė-Puzinienė, eiles pradėjusi kurti dar vaikystėje, cituodavo motiną, kuri tvirtai laikėsi nuomonės, kad laimingiausia yra moteris, apie kurią niekas nekalba. Ar Jūsų herojėms irgi buvo skiepijamas toks požiūris į moters vaidmenį visuomenėje?
Vienoms moterims buvo daugiau duodama laisvės įgyvendinti ambicijas, kitoms – mažiau. Joms buvo skiepijamas kuklumas, tačiau į istorinius šaltinius pakliuvo moterys, kurios kažką peržengė. Na, o kitos prapuolė be pėdsako istorijoje.
Iš istorijos žinome, kad lietuvių didikės turėjo daugiau laisvės nei rusų ar lenkų aukštuomenės atstovės. Kaip paaiškintumėte tokį fenomeną?
Lietuvės turėjo daugiausia laisvės visoje Europoje. Atsakymo į šį klausimą neturiu, bet viena pažįstama yra minėjusi, kad tam įtakos galėjo turėti baltiškojo matriarchato aidai. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės statutuose moterims skiriamas didesnis dėmesys, palyginti su kitomis Europos valstybėmis. Ypač dideles teises – beveik pilietines – turėjo našlės.
Lenkų šaltiniai mini, kad lietuvaitės buvo pavojingos žmonos, nes laikėsi savo kultūros, dažniausiai pagoniškos, pagoniškų reliktų, laisvės – to neatsisakydavo nutekėjusios į Lenkiją. Jos dažnai inicijuodavo santuokos paskelbimą negaliojančia – matyt, kažkuo neįtikdavo vyras... Visaip būdavo – ir santuokos paskelbimas negaliojančia, ir separacija, gyvenimas skyriumi.
Kokiu būdu Jūsų aprašytos moterys darė įtaką politiniams procesams? Gal galite papasakoti apie vieną ar kitą atvejį, kai moteriai pavyko pasukti valstybės vairą kita linkme? Knygoje minite didikę, trumpam gavusią netgi pasiuntinio rangą.
Nežinau, ar galima kalbėti apie pasiuntinio rangą, bet minima didikė buvo išsiųsta su diplomatine misija. Na, o kalbėdamas apie įtaką valstybės procesams galėčiau paminėti Teresę Gosievskytę Sluškienę-Sapiegienę. Ji ir buvo ta pasiuntinė, nuvykusi į Versalį, iš jo grįžusi panoro susirasti meilužį. Ir susirado – ne bet ką, o Kazimierą Joną Sapiegą. Susipykusi su juo ji įtikinėjo Lietuvos kariuomenę jam nepaklusti ir jo dvarus terioti. Vėliau kilo ta Valkininkų konfederacija, po kurios sekė Sapiegų sutriuškinimas.
Ignotas Egenfelderis, Vilniaus universiteto observatorijos fundatorės ir įkūrėjos Elžbietos Oginskytės-Puzinienės portreto fragmentas (XVIII a. antroji pusė). Vilniaus universiteto bibliotekos archyvo nuotrauka
Turtingiausia Lietuvos nuotaka Liudvika Karolina Radvilaitė rėmė Lietuvos evangelikų reformatų literatūros leidybą, leido Evangelijas lietuvių kalba, nors jos greičiausiai nemokėjo, nes buvo mokoma vokiečių kalbos. Tai buvo unikalu, nes evangelikai daug daugiau dėmesio skyrė lietuvių kalbai nei katalikai – tarp pastarųjų vyravo lenkų kalba.
Kokiais šaltiniais naudojotės rinkdamas medžiagą apie knygos herojes?
Naudojausi įvairiais šaltiniais. Knyga priskiriama populiariosios literatūros žanrui, tad rėmiausi kitų istorikų medžiaga – daugiausia jos yra Lenkijoje, nes ten mūsų aristokratės pradėtos tyrinėti daug anksčiau. Lenkijoje radau daug informacijos, kuri nėra išversta ir naudota Lietuvoje.
Lietuvos aristokratų šeimos mus sieja su kilmingomis Europos giminėmis. Gal galėtumėte paminėti ryškiausius tokios giminystės pavyzdžius?
Radvilos tuokėsi netgi su dešimčia Europos monarchų. Tai unikalu, nes labai reta Vakarų Europos aristokratų šeima galėjo tiek kartų susituokti su suverenių dinastijų atstovais. Minėta Liudvika Karolina ištekėjo du kartus: pirmoji jos santuoka buvo su Prūsijos ir Brandenburgo Hohencolernų giminės atstovu, kita – su Bavarijos kunigaikščių Vitelsbachų šeimos nariu. Vėliau buvo Radvilų vedybos su Kuršo kunigaikščiais Ketleriais, Graikijos karališkąja dinastija, su Habsburgais. Radvilos ne kartą tuokėsi su prancūzų aristokratais, Sapiegos – su Brazilijos imperatoriškąja gimine.
Beje, pati garsiausia Radvilų dinastijos atstovė yra Jacqueline Kennedy sesuo, tapusi kunigaikštiene Radviliene.
Robertas Ramanauskas, Istorijos mokytojų asociacijos tarybos pirmininkas, kilus skandalui, kad valstybinio istorijos egzamino užduotyse beveik nėra moterų, yra pareiškęs, jog moterys niekada istoriškai nebuvo lygiavertės su vyrais ir nėra ko istorijos pritempti „prie tam tikrų vyraujančių viešųjų nuomonių“. O kaip Jūs manote?
Elena Oginskytė-Oginskienė kaip diplomato žmona išvyko į Peterburgą su savo vyru kunigaikščiu Oginskiu. Visi žinojo, kad jos vyras atlieka tik reprezentacines funkcijas, ir, prireikus dėl ko nors pasiuntinybėje susitarti, reikėdavo eiti tik pas Eleną. Ji buvo pilkoji kardinolė, ir tokių moterų istorijoje daug. Teisiškai moterys buvo nelygiavertės – neturėjo pilietinių teisių, negalėjo balsuoti, ilgą laiką neturėjo teisės studijuoti universitetuose, tačiau jos turėjo didelę įtaką įvairiose srityse, ir aš negalėčiau sutikti su teiginiu, kad jos buvo nelygiavertės.
Neminėdami Bonos Sforzos, galime kalbėti apie didelę įtaką turėjusią prancūzę Liudviką Mariją Gonzagą, Jono Kazimiero Vazos žmoną. Ji valstybės politikai darė tokią įtaką, kokios daug vyrų galėjo pavydėti, nors teisiškai nebuvo valdančioji monarchė.
Pirmoji kunigaikščio Mykolo Kazimiero Radvilos Mykolo Kazimiero Radvilos Žuvelės žmona Pranciška Uršulė Višnioveckytė- Radvilienė. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus nuotrauka
Ko dabartinės Lietuvos moterys galėtų pasimokyti iš Lietuvos didikių?
Norėčiau palinkėti Lietuvos moterims – ypač turtingoms – daugiau dėmesio skirti labdarai, nes Lietuvoje to stinga, ypač lyginant su JAV ar kitomis Vakarų Europos šalimis. Pas mus dar daug užsidarymo, susitelkimo į išorinį grožio kultą, o ne į išsilavinimą ir labdaros teikimą, kuris turėtų būti vienas iš pagrindinių aukštuomenės ponios veiklos barų. Tačiau ir vyrai galėtų daugiau dėmesio skirti labdarai, nes tai yra prestižas ir reklama jiems patiems. Sunku suvokti, kodėl Lietuvos verslininkai to nesupranta.
Norėtųsi, kad moterys neprarastų estetinių vertybių. Kai kas tam tikras estetines damos vertybes sieja su buržuazija, išsigimusia aristokratija, tačiau reikėtų tą pamiršti. Esu stebėjęs feminisčių ginčą, kai jaunos feministės sakė, kad elegancija nėra svarbi, o Aušrinė Marija Pavilionienė tvirtino, jog elegancija būtina ir feministei. Norėtųsi, kad moterys iš aristokratijos pasisemtų elegancijos, rafinuotumo, subtilumo.
Projektas „Nekasdienė kultūra — tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.
Nežinomas dailininkas, Boguslavo Radvilos (1620–1669 m.), Lietuvos didžiojo arklidininko, Prūsijos vietininko, duktės Liudvikos Karolinos Radvilaitės (1667–1695) portretas. Lenkijos mokslų akademijos bibliotekos Kurnike („Polska Akademia Nauk Biblioteka Kórnicka“; MK 3281) eksponatas. Mindaugo Kaminsko nuotrauka
Moterys buvo įsitraukusios ir į meno veiklą – dramaturgiją, poeziją, romanų rašymą, tapybą. Pavyzdžiui, Pranciška Uršulė Višnioveckytė-Radvilienė turėjo privatų teatrą Nesvyžiaus pilyje.
Gabrielė Giunterytė-Puzinienė, eiles pradėjusi kurti dar vaikystėje, cituodavo motiną, kuri tvirtai laikėsi nuomonės, kad laimingiausia yra moteris, apie kurią niekas nekalba. Ar Jūsų herojėms irgi buvo skiepijamas toks požiūris į moters vaidmenį visuomenėje?
Vienoms moterims buvo daugiau duodama laisvės įgyvendinti ambicijas, kitoms – mažiau. Joms buvo skiepijamas kuklumas, tačiau į istorinius šaltinius pakliuvo moterys, kurios kažką peržengė. Na, o kitos prapuolė be pėdsako istorijoje.
Iš istorijos žinome, kad lietuvių didikės turėjo daugiau laisvės nei rusų ar lenkų aukštuomenės atstovės. Kaip paaiškintumėte tokį fenomeną?
Lietuvės turėjo daugiausia laisvės visoje Europoje. Atsakymo į šį klausimą neturiu, bet viena pažįstama yra minėjusi, kad tam įtakos galėjo turėti baltiškojo matriarchato aidai. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės statutuose moterims skiriamas didesnis dėmesys, palyginti su kitomis Europos valstybėmis. Ypač dideles teises – beveik pilietines – turėjo našlės.
Lenkų šaltiniai mini, kad lietuvaitės buvo pavojingos žmonos, nes laikėsi savo kultūros, dažniausiai pagoniškos, pagoniškų reliktų, laisvės – to neatsisakydavo nutekėjusios į Lenkiją. Jos dažnai inicijuodavo santuokos paskelbimą negaliojančia – matyt, kažkuo neįtikdavo vyras... Visaip būdavo – ir santuokos paskelbimas negaliojančia, ir separacija, gyvenimas skyriumi.
Kokiu būdu Jūsų aprašytos moterys darė įtaką politiniams procesams? Gal galite papasakoti apie vieną ar kitą atvejį, kai moteriai pavyko pasukti valstybės vairą kita linkme? Knygoje minite didikę, trumpam gavusią netgi pasiuntinio rangą.
Nežinau, ar galima kalbėti apie pasiuntinio rangą, bet minima didikė buvo išsiųsta su diplomatine misija. Na, o kalbėdamas apie įtaką valstybės procesams galėčiau paminėti Teresę Gosievskytę Sluškienę-Sapiegienę. Ji ir buvo ta pasiuntinė, nuvykusi į Versalį, iš jo grįžusi panoro susirasti meilužį. Ir susirado – ne bet ką, o Kazimierą Joną Sapiegą. Susipykusi su juo ji įtikinėjo Lietuvos kariuomenę jam nepaklusti ir jo dvarus terioti. Vėliau kilo ta Valkininkų konfederacija, po kurios sekė Sapiegų sutriuškinimas.
Ypatingą simpatiją ir pagarbą jaučiu Sofijai Kosakovskytei-Meištavičienei už posakį „Tik tarnaitės nervinasi“. Na, o Radvilos turėjo posakį „Tik tarnai įsižeidžia“. Tai buvo akmuo į daržą tiems, kurie mėgdavo dvikovas.Kokiai knygos herojei jaučiate ypatingą simpatiją ir pagarbą? Kodėl? Ypatingą simpatiją ir pagarbą jaučiu Sofijai Kosakovskytei-Meištavičienei už posakį „Tik tarnaitės nervinasi“. Na, o Radvilos turėjo posakį „Tik tarnai įsižeidžia“. Tai buvo akmuo į daržą tiems, kurie mėgdavo dvikovas. Tikras aristokratas turėjo būti ramus, nuolankiai priimantis įžeidimus. Visos mano herojės buvo krikščionės, kad ir netobulos. Sofija Meištavičienė, jau būdama garbaus amžiaus ir prie mirties slenksčio, paklausta, kaip jaučiasi, šypsodamasi atsakė: „Dėkui Dievui, kuo blogiausiai...“ Ar pastebite šiuolaikinių moterų tokių savybių? Labai mažai, nors turiu atkreipti dėmesį, kad tarp vyresnių lenkų aristokračių yra tokių moterų kaip Sofija Meištavičienė. Mes turime tam tikrą leidimą moteriai būti jautriai, nervingai, jos pačios mano esančios to vertos, kad gali stumdyti vyrą ir panašiai. Tačiau toli gražu ne visi aristokratai elgėsi pavyzdingai. Czesławas Miłoszas satyroje apie aristokratus rašė, kad jie blogai elgdamiesi sakydavo: „Mums galima, bet geriau, kad tarnai nematytų ir pavyzdžio neimtų...“ Kokias ryškias menininkes ir mecenates galėtumėte įvardyti? Ona Radvilaitė-Mostovskienė, gyvenusi Pilaitės dvare prie Vilniaus, buvo pirmoji etninės Lietuvos rašytoja. Pranciška Uršulė Višnioveckytė-Radvilienė, gyvenusi dabartinės Baltarusijos teritorijoje, buvo istorinės Lietuvos rašytoja. Yra tvirtinimų, kad Sofija Tyzenhauzaitė buvo pirmoji etninės Lietuvos rašytoja, bet aš savo knygoje tai neigiu, nes Ona Mostovskienė rašė bent dešimtmečiu anksčiau už Sofiją Tyzenhauzaitę. Ji kūrė gotikines siaubo noveles, kai kurios, pavyzdžiui, „Pilaitės vaiduoklis“, išverstos į lietuvių kalbą. Dailininkių buvo mažiau, nors ne viena aristokratė mokėjo piešti, jos buvo to mokomos. Vyrai garsėjo muzika, akompanavimu, o moterys – literatūra ir net ne poezija, o drama ir proza. Kaip mecenatę galėčiau paminėti Elžbietą Magdaleną Oginskytę-Puzinienę, pastačiusią Vilniaus universiteto observatoriją. Daug moterų rėmė ir fundavo bažnyčias, suteikė žemių, iš kurių parapija ar vienuolynas galėjo gyventi, statė altorius, dovanojo votus. Jos rėmė mokyklas, špitoles, nes tuo metu valstybėje nebuvo socialiniams reikalams skirto sektoriaus, vargšai buvo ponų ar Dievo valioje. Kai kurios aristokratės mokėjo pensijas jų nusipelniusiems asmenims: tarnams, valstiečiams, guvernantėms, mokytojams. Senus žmones tais laikais išlaikydavo jų vaikai ar anūkai, o jei tokių nebūdavo, žmogui tekdavo eiti į špitolę, jo laukdavo sunki senatvė.
Ignotas Egenfelderis, Vilniaus universiteto observatorijos fundatorės ir įkūrėjos Elžbietos Oginskytės-Puzinienės portreto fragmentas (XVIII a. antroji pusė). Vilniaus universiteto bibliotekos archyvo nuotrauka
Turtingiausia Lietuvos nuotaka Liudvika Karolina Radvilaitė rėmė Lietuvos evangelikų reformatų literatūros leidybą, leido Evangelijas lietuvių kalba, nors jos greičiausiai nemokėjo, nes buvo mokoma vokiečių kalbos. Tai buvo unikalu, nes evangelikai daug daugiau dėmesio skyrė lietuvių kalbai nei katalikai – tarp pastarųjų vyravo lenkų kalba.
Kokiais šaltiniais naudojotės rinkdamas medžiagą apie knygos herojes?
Naudojausi įvairiais šaltiniais. Knyga priskiriama populiariosios literatūros žanrui, tad rėmiausi kitų istorikų medžiaga – daugiausia jos yra Lenkijoje, nes ten mūsų aristokratės pradėtos tyrinėti daug anksčiau. Lenkijoje radau daug informacijos, kuri nėra išversta ir naudota Lietuvoje.
Lietuvos aristokratų šeimos mus sieja su kilmingomis Europos giminėmis. Gal galėtumėte paminėti ryškiausius tokios giminystės pavyzdžius?
Radvilos tuokėsi netgi su dešimčia Europos monarchų. Tai unikalu, nes labai reta Vakarų Europos aristokratų šeima galėjo tiek kartų susituokti su suverenių dinastijų atstovais. Minėta Liudvika Karolina ištekėjo du kartus: pirmoji jos santuoka buvo su Prūsijos ir Brandenburgo Hohencolernų giminės atstovu, kita – su Bavarijos kunigaikščių Vitelsbachų šeimos nariu. Vėliau buvo Radvilų vedybos su Kuršo kunigaikščiais Ketleriais, Graikijos karališkąja dinastija, su Habsburgais. Radvilos ne kartą tuokėsi su prancūzų aristokratais, Sapiegos – su Brazilijos imperatoriškąja gimine.
Beje, pati garsiausia Radvilų dinastijos atstovė yra Jacqueline Kennedy sesuo, tapusi kunigaikštiene Radviliene.
Robertas Ramanauskas, Istorijos mokytojų asociacijos tarybos pirmininkas, kilus skandalui, kad valstybinio istorijos egzamino užduotyse beveik nėra moterų, yra pareiškęs, jog moterys niekada istoriškai nebuvo lygiavertės su vyrais ir nėra ko istorijos pritempti „prie tam tikrų vyraujančių viešųjų nuomonių“. O kaip Jūs manote?
Elena Oginskytė-Oginskienė kaip diplomato žmona išvyko į Peterburgą su savo vyru kunigaikščiu Oginskiu. Visi žinojo, kad jos vyras atlieka tik reprezentacines funkcijas, ir, prireikus dėl ko nors pasiuntinybėje susitarti, reikėdavo eiti tik pas Eleną. Ji buvo pilkoji kardinolė, ir tokių moterų istorijoje daug. Teisiškai moterys buvo nelygiavertės – neturėjo pilietinių teisių, negalėjo balsuoti, ilgą laiką neturėjo teisės studijuoti universitetuose, tačiau jos turėjo didelę įtaką įvairiose srityse, ir aš negalėčiau sutikti su teiginiu, kad jos buvo nelygiavertės.
Neminėdami Bonos Sforzos, galime kalbėti apie didelę įtaką turėjusią prancūzę Liudviką Mariją Gonzagą, Jono Kazimiero Vazos žmoną. Ji valstybės politikai darė tokią įtaką, kokios daug vyrų galėjo pavydėti, nors teisiškai nebuvo valdančioji monarchė.
Pirmoji kunigaikščio Mykolo Kazimiero Radvilos Mykolo Kazimiero Radvilos Žuvelės žmona Pranciška Uršulė Višnioveckytė- Radvilienė. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus nuotrauka
Ko dabartinės Lietuvos moterys galėtų pasimokyti iš Lietuvos didikių?
Norėčiau palinkėti Lietuvos moterims – ypač turtingoms – daugiau dėmesio skirti labdarai, nes Lietuvoje to stinga, ypač lyginant su JAV ar kitomis Vakarų Europos šalimis. Pas mus dar daug užsidarymo, susitelkimo į išorinį grožio kultą, o ne į išsilavinimą ir labdaros teikimą, kuris turėtų būti vienas iš pagrindinių aukštuomenės ponios veiklos barų. Tačiau ir vyrai galėtų daugiau dėmesio skirti labdarai, nes tai yra prestižas ir reklama jiems patiems. Sunku suvokti, kodėl Lietuvos verslininkai to nesupranta.
Norėtųsi, kad moterys neprarastų estetinių vertybių. Kai kas tam tikras estetines damos vertybes sieja su buržuazija, išsigimusia aristokratija, tačiau reikėtų tą pamiršti. Esu stebėjęs feminisčių ginčą, kai jaunos feministės sakė, kad elegancija nėra svarbi, o Aušrinė Marija Pavilionienė tvirtino, jog elegancija būtina ir feministei. Norėtųsi, kad moterys iš aristokratijos pasisemtų elegancijos, rafinuotumo, subtilumo.
Projektas „Nekasdienė kultūra — tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.
Autorius: Rasa
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
