Koks grožis? Apmąstymai apie grožio vaidmenį prisimenant kunigo M. I. Rupniko atvejį

Nerimą kelia ypatingas pagrindinio veikėjo vaidmuo – jis yra teologas, dvasinis mokytojas, žmogus, kurio mintys ir darbai tebedaro didelę įtaką daugeliui krikščionių. Nerimą kelia jo menas – labai subtilus šio įvykio aspektas. Jo kūriniai išsibarstę visur, svarbiausiose krikščionybės vietose ir mažose privačiose koplyčiose. Plačiai paplitę jie peržengia teologijos studijų, bažnytinės aplinkos ribas ir pasiekia plačią auditoriją, nebūtinai tik tikinčiuosius. Ypač prisimenu vieną bažnyčią, kurioje M. I. Rupniko mozaikos yra pagrindinis akcentas – dažnai eidavau ten melstis. Savęs klausiau, ar verta ten grįžti, bijojau, kad vietoj dvasinio pakilimo tos mozaikos dabar man gali kelti siaubingą mintį apie tamsą, kurią autorius sugebėjo perteikti fone, kuris turėtų vesti prie visiškai kitokių dalykų. Ar ši baisi istorija nepaneigia visko, ką gražaus jis sukūrė? Grožis – dimensija, kuriai jis, atrodo, skyrė visas savo jėgas. Bet koks grožis? Šis klausimas paskatino mane grįžti prie kardinolo Carlo Marios Martini 1999-ųjų rugsėjį rašyto pastoracinio laiško, pavadinto „Koks grožis išgelbės pasaulį?“. Kai jį atradau, buvau dar teologijos studentė, bet laiško sukeltas įspūdis neišblėso. Įvade C. M. Martini dalijasi tyrimu, kuris yra šio rašto šaknys. Cituoju jo žodžius: „Ilgai kartu su įvairiomis vyskupijos tarybomis ieškojau apibendrinamo žodžio, vienijančios ikonos. Per šias paieškas, kartais sudėtingas dėl temų gausos ir sunkumų jas įtikinamai susieti, vis labiau man į širdį skverbėsi klausimas, kurį Fiodoras Dostojevskis savo romane „Idiotas“ ateisto Ipolito lūpomis pateikė kunigaikščiui Myškinui. „Ar tiesa, kunigaikšti, kad vieną dieną jūs pasakėte, jog pasaulį išgelbės grožis? Ponai! – garsiai sušuko jis visiems, – kunigaikštis tvirtina, kad pasaulį išgelbės grožis... Koks grožis išgelbės pasaulį?“ Kunigaikštis į šį klausimą neatsakė, kaip vieną dieną Nazarietis Pilotui neatsakė į klausimą „Kas yra tiesa?“ (Jn 19, 38). Atrodytų, kad Myškino – kuris su begaline meile ir užuojauta stovi šalia aštuoniolikmečio jaunuolio, mirštančio nuo džiovos, – tyla reiškia, jog grožis, kuris išgelbės pasaulį, yra meilė, kuri dalijasi skausmu. Marko Ivanas Rupnikas, „Jėzaus atsakymas turtingam jaunuoliui: „Jei nori įeiti į gyvenimą, laikykis įsakymų“ (Mt 19, 17). Mozaika Šv. Ignaco šventovėje Manresoje, Ispanijoje, 2021 m. Jūratės Micevičiūtės nuotrauka Grožis gelbsti pasaulį. Tai ne estetinis grožis, kuris veikia mūsų pojūčius, regą, klausą... Tai meilės grožis, kuris aukojasi, dovanojasi. Tai Dievo grožis, kuris spinduliuoja Kristuje, „gražiajame Ganytojuje, kuris atiduoda gyvybę už savo avis“ (Jn 10, 11). Jėzaus mokinys pašauktas tapti šio grožio, ateinančio iš aukštybių, liudytoju žodžiu ir gyvenimu, dalytis jo spindesiu su visais, kad jis taptų konkretus istorijoje, kad vėl galėtų tapti kūnu, savęs dovanojimu. Bet tada kokia yra gražių dalykų, kuriuos matome šiuo atveju mene, prasmė? Jų grožis yra labai svarbus – jis yra skelbimas apie šviesą, kuri yra jų šaltinis, į vidų paleista strėlė, kontempliacijos atrama, žmogaus dvasios pakylėjimo erdvė. Taigi menas yra autentiško grožio skelbimas, o gyvenimas yra jo liudijimas. Ir šie du dalykai gali prieštarauti vienas kitam, kaip tai daug kartų nutiko istorijoje – pagalvokime apie audringą didžiųjų menininkų, pavyzdžiui, Caravaggio, gyvenimą. Tačiau šiuo atveju prieštaravimas tarp skelbimo ir liudijimo tampa ypač problemiškas, ir sunku atskirti šias dvi dimensijas, bent jau iš karto – mūsų menininkas yra ir autoritetingas teologas, ir dvasinis mokytojas. Vieša asmenybė, turinti šiandienos komunikacinio lygmens pasekmes. Tai, kas įvyko, dabar yra visų lūpose, ir tai negali palikti abejingų, taip pat negalima to ignoruoti slepiantis už meno kūrinio autonomijos.

Jūsų talentą gali įkvėpti daug vidinių bei išorinių impulsų. Tačiau kiekvienas autentiškas įkvėpimas turi šiek tiek dvelksmo, kuriuo Dvasia Kūrėja nuo pat pradžios pripildė kūrimo darbą.

C. M. Martini laiškas siūlo man kitą perspektyvą, iš kurios galima pažvelgti į šį klausimą, šįkart cituojant Joną Paulių II: „Kiekviena tikra įkvėpimo akimirka turi tą kvėpavimą, kuriuo Kūrėjas nuo pat pradžių persmelkė kūriniją. Vadovaudamasis paslaptingais dėsniais, kurie valdo visatą, dieviškasis Kūrėjo Dvasios kvėpimas susitinka su žmogaus genijumi ir stimuliuoja kūrybinį jo gebėjimą. Jis pasiekia jį tam tikra vidine šviesa, kuri sujungia gėrio bei grožio nuorodas ir pažadina jo proto ir širdies jėgas, leidžiančias jam suvokti idėją ir suteikti jai formą meno kūrinyje. Todėl teisingai kalbama apie malonės akimirkas, nes žmogus turi galimybę patirti kažką, kas pranoksta jį patį, kas yra Absoliutas. Jūsų talentą gali įkvėpti daug vidinių bei išorinių impulsų. Tačiau kiekvienas autentiškas įkvėpimas turi šiek tiek dvelksmo, kuriuo Dvasia Kūrėja nuo pat pradžios pripildė kūrimo darbą. Prižiūrėdamas slėpiningus visatą valdančius dėsnius, dieviškasis Dvasios Kūrėjos dvelksmas susitinka su žmogaus dvasia ir išjudina kūrybines jo galias. Ji pasiekia žmogų per savotišką vidinį nušvitimą, suvienijantį polinkį gėriui bei grožiui, ir sužadina jo proto bei širdies jėgas suvokti idėją ir suteikti jai pavidalą meno kūriniu. Tada pagrįstai kalbama, net jeigu ir analogiškai, apie malonės momentus, nes žmogus turi galimybę tam tikru būdu patirti jį transcenduojantį Absoliutą“ (Jonas Paulius II, Laiškas menininkams, 15). Aš grįšiu į man brangią bažnyčią Eisiu melstis ir tai darysiu atidžiau nei įprastai, žvelgdama aplinkui, ieškodama tarp veidų, aukso, baltos ir juodos spalvų labiausiai paslėptų ir neįprastų šviesos blyksnių, kuriuose galima atpažinti malonės akimirkas, Dvasios suteiktas kiekvienam, net ir man, turinčiai trūkumų. Straipsnis publikuotas kolektyviniame italų tinklaraštyje „Vinonuovo.it“. Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.

Autorius: Rita Bagdonaite

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama