Poetė G. Kazlauskaitė eilėraščių knygos „Marialė“ išleidimo proga: „Pervertiname savo racionalumą“
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Kodėl parinktas toks eilėraščių rinkinio pavadinimas? Kuo svarbus rašymas iš pirmojo asmens perspektyvos poezijoje? Kiek politikos turi būti poetiniame kūrinyje? Kuo problemiškas išsilavinimo sureikšminimas mūsų laikais? Į šiuos ir kitus klausimus atsakymų ieškome kartu su knygos autore.
Laba diena, Giedre. Šiemet pasirodė naujausia Jūsų eilėraščių knyga „Marialė“. Tarsi nežinojęs ir neskaitęs to, kas knygą išleidus buvo parašyta ir pasakyta, paklausčiau – kodėl ne Marija, kodėl Marialė? Koks Jūsų ir šio eilėraščių rinkinio santykis su religiniu menu? O gal ši sąsaja yra klaidinga?
Knyga – ne apie Mergelę Mariją. Tai stebuklų knygų žanro metafora. Tokiose knygose seniau aprašydavo religinius stebuklus – pavyzdžiui, vaikas įkrito į šulinį, o Mergelė jį ištraukė. Man prireikė tokios metaforos dabar, kai neaišku, kokios pozicijos laikytis dėl neramumų pasaulyje. Nesu deklaratyviai religinga, bet bažnytinį meną vertinu, domiuosi menotyrininkės Tojanos Račiūnaitės tyrimais.
Menas jaudina daug labiau negu teologija. Esu praktikuojanti, bet religijoje ypač nemėgstu trampizmo, familizmo, JDvancizmo. Tiesiog nepritariu tokiai gigantomanijai.
Skaitant eilėraščius, juntamas kalbėjimas iš pirmojo asmens perspektyvos. Tradiciškai galvojant, autorius kaip tik turi pasitraukti, kad išryškėtų dalykai, daiktai. Jums nepriimtina tokia pozicija?
Priimtina, tik atrodo, kad lyrikoje autorius niekur neprivalo pasitraukti. Galbūt tas „aš“ išnyksta moksliniame rašyme – semiotikoje net figūruoja „mes“, nors rašo vienas žmogus. Man tai visada atrodė įtartina. Suomių rašytoja Maila Talvio yra parašiusi eilutę: „Kas dar nėra aš, negali būti mes.“ Spėju, apie egoizmą, kuris yra svarbiausias rašančiojo įrankis.
Poezijoje esama meistrų, kai kalbėtojo tarsi nėra (Maironio, Jurgio Baltrušaičio, Henriko Radausko lyrika), bet tokiu būdu jų eilutės dar labiau yra jų, ne kieno nors kito. Net giesmėje „Lietuva brangi“ yra žodis „mano“, ir kiekvieną kartą išgirdusi ją, dainuojamą tūkstantinių minių, pagalvoju apie vieną Maironį – man tas tekstas neatrodo nuasmenintas. Tai jo vizija, jo sesulės, jo Nevėžio mintis – mes tą priimame daug nemąstydami.
Kai kalbu nuo savęs, nesu jokie „mes“, nes nežinau, kas tai turėtų būti – kokia nors bendruomenė, kuri?.. Nesu vedlė, nenorėčiau kalbėti nė vienos iš jų balsu, tik savo.
Poetė Giedrė Kazlauskaitė. Monikos Požerskytės nuotrauka
Kuo „Marialė“ skiriasi nuo kitų Jūsų parašytų knygų? Ir kodėl po kiek ilgesnės pertraukos?
Knyga ir panaši į ankstesnes, ir galbūt švelnesnė. Yra formos eksperimentų. Tikiuosi, joje susitaikau su pasauliu ir savo netobulumu, priimu kūno ribotumą. Be abejo, knygos žymi laiko lūžius, net ir nevalingai – pandemija, karai, ligos, netektys. Neteikiu reikšmės knygų leidybos tarpams, kiekviena gali būti ir paskutinė.
„Marialės“ tekstuose pasirodo numanoma kritika rašytojų bendruomenei ir vietomis įžvelgiamas išsilavinimo svarbos nureikšminimas. Ar tai rinkinio viena pagrindinių minčių, kad svarbiausia – žmogaus vidinė kokybė, o ne išoriniai pasiekimai?
Turbūt ir taip, nors netikiu savamokslyste. Išsilavinimas įgyjamas universitete, akademijoje, kitur jis nėra toks patikimas. Pasitaiko išimčių, bet retai. Visur aplinkui labai daug išsilavinimo, kuris dažniausiai parodomasis, devalvacijos. Žmonės ne skaito patikimus šaltinius, kas įvyko frontuose, bet seka įtakotukais. Net tinderyje, jeigu pasidomėtumėme, paaiškėtų, kad beveik kiekvienas ieško „intelektualaus partnerio (-ės)“, bet ar pats ieškantysis yra pakankamai intelektualus? Jam atrodo, kad taip, bet gali išaiškėti, jog ne. Tai romane „Kambarys“ parodijuoja Mykolas Sauka.
Pervertiname savo racionalumą. Man gal baisiausia, kai iš pažiūros lavinti žmonės, pasitikintys savo protu, imasi iracionalios raiškos – pavyzdžiui, viešai skelbia savo nuomonę visais gyvenimo klausimais, net apie tai, apie ką visiškai neturi supratimo, net neturi laiko gilintis. Socialiniai tinklai įpratino lengvai rūšiuoti: posovietikai, marozai, vatnikai, kolchoznikai, leftistai, genderistai, chunveibinai, naudingi idiotai, gazofilai, antisemitai.
Tikrovėje net ir paribių žmonės turi daugiau spektro. Skirstymas, kaip ir šiukšlių, nesudėtingas, bet ar kilnus tikslas neturėtų sutelkti? Žinau, kad aktyvizme nėra laiko niuansams, bet vis vien.
Tikrovėje net ir paribių žmonės turi daugiau spektro. Skirstymas, kaip ir šiukšlių, nesudėtingas, bet ar kilnus tikslas neturėtų sutelkti? Žinau, kad aktyvizme nėra laiko niuansams, bet vis vien.
Rinkinyje kliūva ir imperatorių giminei, jų personifikacija tapo Napoleonas. Kaip „Marialėje“ dalyvauja politika ir kaip – ironija, lyg ir karikatūrizuojant žmogišką didybės maniją?
Mėgstu politiką, net eilėraščiuose negaliu nepolitikuoti. Vis dėlto kai kuriomis temomis net ir aš nuščiūvu, tarkime, baugščiai stebiu Benjamino Netanyahu veiksmus. Jauni žmonės, kuriems ne tas pat, kas vyksta Gazoje, vyresniųjų dažnai išjuokiami, bet jie mėgina prisiimti atsakomybę. Po kiek laiko visi turėsime atsakyti į klausimą, ką veikėme šių įvykių metu – ar rėmėme engiamuosius, ar aukojome Ukrainai, ar mums buvo vis vien ir stovėjome po medžiu.
Jūsų minimas tekstas – labiau patriarchalizmo, ne didybės manijos kritika. Eilėraštis vizualus, jis imituoja Šv. Onos bažnyčios siluetą. Ir akustinis, parašytas kareivinių ritmu. Ironijos norėčiau kratytis, jos metodas senstelėjęs, bet ji kone įgimta.
Knygos viršelis
Šiek tiek konceptualizuosiu. Menant asmenišką „Marialės“ toną, kaip Jūsų pačios patirtį, dalykų matymą praturtina poezija? To klausdamas vis prisimenu vieno lietuvių filosofo ištarą, kad poezija kuriama tik iš žodžių, taip kvestionuojant kalbos ir patirties ryšį.
Bet juk tą patį galima pasakyti apie bet kurį tekstą – ar straipsniai, interviu, laiškai, telefoninės žinutės daromi ne iš žodžių? Ar jie vienaip ar kitaip neatskleidžia kalbančiojo patirties? O kasdienė, buitinė kalba? Tai irgi konstruktai, kartais net klišės.
Man poezija yra įtrūkis kasdienybės kalboje, bandymas pasakyti svarbesnius dalykus be primestų formuluočių, nors viename cikle sąmoningai vartoju gatvės kalbą. Nežinau, ar tai praturtina, ar nuskurdina, gal labiau veikia kaip išgyvenimo pozicija.
Poeziją suvokiu kaip žmogaus buvimo dokumentus, užrašytus sukeistinta kalba. Alfonsas Andriuškevičius dienoraščiuose mini, kaip jis pats sau deklamuoja kitų poetų eilutes. Mane irgi ištinka panašūs maldos priepuoliai. Gal tokiu būdu net priartėju prie „mes“. Anksčiau žmonės dainuodavo dainas, ritmas sukurdavo nematomą struktūrą – tai vaduodavo išgyvenant chaoso jausmą.
Kuo marialės metafora poetiškai parankesnė negu ortodoksinė Marijos figūra? Viename eilėraštyje rašoma: „Ką Marijai daryti su Rusija?“ Marija pasirodo karų niokojamo pasaulio kontekste... Tad socialinis, šiapusinis aspektas yra svarbiausias.
Prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą, daugelis prisiminė Fatimos regėtojus ir ką jiems pasakė Mergelė Marija. Popiežius Pranciškus pavedė abi šalis Nekalčiausiajai Marijos širdžiai, ko ir buvo prašoma regėjime, vykusiame daugiau negu prieš šimtmetį. Visiškai iracionalu, kai pagalvoji. Bet karo situacija leidžia iracionalybę.
Senovinėse marialėse, kuriose pasakojami stebuklai, Marija pasirodo kaip teisiųjų pagalbininkė mūšio lauke, ji veda į triumfą. Mano knyga – pasaulietinė, kartais net ironiška, bet joje siekiu panašaus efekto – dedu viltis į Taikos Karalienę. Ne moterys sukelia karus, todėl Marijos vaizdinys dar universalesnis – moteris gali gimdyti, globoti; suteikti gyvybę, o ne ją naikinti.
Bandau suvokti, ką turėtų išgyventi mamos, kurių sūnūs nužudyti arba kurių vaikai pagrobti ir indoktrinuojami Putino propaganda. Ne per smarkiausiai tikiu amžinuoju gyvenimu, bet išpažįstu, kad egzistuoja šventybė ir ji yra slėpinys.
Kokie kūrybiniai ateities planai, jeigu ne paslaptis?
Jeigu rašytojai garsiai prabyla apie planus, sunkiai juos įgyvendina.
Projektas „Nekasdienė kultūra — tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.
Autorius: Ugnė Gavelytė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
