Vasaros skaitymai

Tokia būklė savaime yra keista ir nenatūrali. Laikas neturėtų būti skirstomas į tokį, kuriame reikia skaityti tai, ką reikia, ir tokį, kai galima skaityti tai, ko (labiau) norisi. Bet taip jau yra. Ir ne vienas prietelis dūsauja dėl tokios būklės. Bet dūsauti nebevalia, nes vasara jau įsibėgėjo, ir, nors orai dar maivosi, jau reikia rimtai galvoti, kokie puslapiai bus vartomi paplūdimiuose, paežerėse, pievose, šezlonguose, o gal ir uždarose verandose, vasariniam lietui gaivinant žalius laukus.

Dažniau vasaros skaitiniais tampa grožinė literatūra. Žmonėms, dirbantiems grynąjį akademinį ar analitinį darbą, vasarą dažniau norisi prozos ar poezijos, o gal tiesiog pasakojimų. Bet tikrai ne visada. Vienas bičiulis, antai, vasarą skaito vien biografijas – tik gal ne tik Henri Perruchot knygas apie dailininkų gyvenimus, kurių nugarėlės vėlyvuoju sovietmečiu matėsi kiekvienoje skaitančio žmogaus namų bibliotekoje ar bibliotekėlėje. Naujų biografijų leidimų, lengvai prieinamų lietuvių ir anglų kalbomis, knygynuose yra daugiau nei pakankamai. Pats žanras – ypač ilgų, o kartais vargiai pakeliamai ilgų biografijų – Vakarų leidyboje šiandien išgyvena labai gerus laikus.

Prieš septynerius metus turėjau Thomo Manno vasarą. Nežinia, kodėl birželio pradžioje atsivertus „Užburtą kalną“ teko likti giliai nustelbtam ir tuoj pat nutarti, kad reikia perskaityti visą Thomą Manną. Jo romanai nėra trumpiausi, taigi tą vasarą šalia „Kalno“ teko apsiriboti „Budenbrokais“ ir „Daktaru Faustu“. Ir visgi ši vasara labiausiai liko „Kalno“ vasara – nors knyga skaityta Vilniaus Naujamiestyje, Aukštaitijoje ir pajūryje, tačiau nelyg teko apkeliauti Davosą Šveicarijoje ir patirti keistą fizinės bei dvasinės ligos būseną šalia užburto laiko būklės.

Respektabilios šeimos dekadanso istorija „Budenbrokuose“, o ir faustiškų pagundų bei muzikos idėjų pripildytas Th. Manno „Daktaras Faustas“ atitiko panašią natą.

Buvo vasara apie banginius, laivus, jūras, keistus personažus ir dramą, kai žmogus bando įveikti ir pažaboti gamtą. Hermano Melville’io „Mobis Dikas“ tą vasarą pasakojo apie žmogaus avantiūrizmą ir Ahabo kerštą banginiui. Tąsyk banginis, kaip ir amžių pradžioje, nepaisant viso technologinio žmogaus progreso, nugalėjo žmogų ir toliau valdo jūras bei vandenynus.

Pirmoji postpandeminė vasara buvo apie Umberto Eco, o labiausiai – apie „Rožės vardą“. Čia skaitytojas perkeliamas į XIV amžių su epochos aplinka, kalba, lotynizmais, teologiniais disputais ir dar svarbiau – su erdve. Vienuolyno ir labirinto erdvė, žodžiais nupiešta U. Eco, teikia tikrą autentiškumo jausmą. O viskas baigiasi į Aleksandrijos ir Leveno bibliotekų gaisrus nurodančia parabole, kai gaisras, prasidėjęs bibliotekoje, supleškina visą U. Eco per šimtus puslapių kurtą erdvę.

Tą pačią vasarą prie jūros teko netikėtai įsijausti į Birutės Pūkelevičiūtės „Aštuoniuose lapuose“ sukurtą pasakojimą – kontrastą tarp jos patirtos Rytprūsių dramos Antrojo pasaulinio karo pabaigoje ir prieškario Kauno tikrovės. Dancigo bombardavimai ir Raudonosios armijos įėjimas kartu su badu, prievartavimais ir teroru gretinami šalia nerūpestingos jaunystės, atostogų Palangos vilose ir „šviesiai žalio mano Kauno“.

Šioji vasara baigėsi su Kazuo Ishiguro pasakojimu „Dienos likučiuose“ apie britų ir (šiek tiek) prancūzų aukštuomenės moralinę dezintegraciją tarpukario Europoje.

Kažkuri kita vasara įsiminė dėl vienos dienos pasakojimo apie pasiruošimą vakarėliui, aukštesniosios klasės britų kasdienybę, karo traumą, neištikimybę ir savižudybę. Apie tai Virginia Woolf kalbėjo romane Mrs Dalloway, kur ryškiausiai matyti dėl Pirmojo pasaulinio karo pakrikusi šiaip jau sveikos visuomenės būklė, kai pati ponia Dalloway nelyg persiima trauma iš žmogaus, karo veterano, kurio beveik nepažįsta.

Galiausiai praėjusi vasara buvo labiausiai pažymėta labirintais Franzo Kafkos „Pilyje“ ir bastūnišku Rudyardo Kiplingo „Kimo“ gyvenimu.

Galima būtų bandyti prisiminti dar daugiau vasaros skaitinių – dramatiškų, linksmų, o ir neutralių. Tai labai malonus pratimas, nes skaitiniai kartu neša prisiminimus apie tas vasaros dienas, kurios kažkodėl visos atrodo buvusios šviesios ir viltingos. Bet dabar atėjo laikas kurti naujus prisiminimus – nerti ne tik į jūras ir ežerus, bet ir į pasakojimus, kurie išlieka.

Tad mielai skaitytojai ir mielam skaitytojui norisi palinkėti, kad vasara nebūtų per trumpa, kad saulė šildytų, vėjas maloniai gaivintų, o dar svarbiau – kad skaitiniai paliktų žymę. Čia pat puikiai pritinka „Rožės vardo“ įvade U. Eco pasitelktas Tomo Kempiečio žodis: „Visur ieškojau ramybės ir niekur jos neradau, tik kamputyje, su knyga.“

Autorius: Ugnė Gavelytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama