Kristaus kančia ir Europa
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Neimsiu šiame kontekste plačiai aiškinti, kaip krikščionybė kūrė Vakarų civilizaciją – apie tai prirašyta daugybė knygų, straipsnių, pateikta nuomonių. Tai senas požiūris, galintis būti pagrįstas dar šv. Izidoriaus Seviliečio darbais. Tačiau vienas aspektas man atrodo labai svarbus. Tai šiuolaikinėmis technologijomis sukurtos vizualizacijos. Turiu omenyje Melo Gibsono režisuotą filmą „Kristaus kančia“ (The Passion of the Christ, 2004 m.).
Tai vienas geriausių filmų apie Kristų, kuriame parodoma kančios kulminacija, atpirkimo darbas ir nusižeminęs Kristus. Atpirkėjo ištvermė, nuolankumas ir pasiryžimas atlikti misiją iki galo stulbina. Tačiau mano dėmesį labiau patraukia kitas aspektas – kareiviai, kuriems pavesta vykdyti bausmę. Jų žiaurumas, perkreipti veidai ir neapykanta, taip pat tyčiojimasis iš kenčiančiojo. Galima sakyti, kad tai režisūrinis sprendimas, tačiau negi jis neatitinka antikinio pasaulio nuostatų?
Jėzaus Kristaus nukryžiavimo scena Melo Gibsono režisuotame filme „Kristaus kančia“ („The Passion of the Christ“, 2004 m.). Wikipedia.org nuotrauka
Kurdami vaizdinius apie antikos pasaulį, galime įsivaizduoti platų antikinių fragmentų spektrą. Nuo mitų, kuriuose kalbama apie Prometėjo pasiaukojimą, iki idiliško Platono akademijos vaizdinio. Matome, kad tai idealizuoti vaizdiniai, parodantys šviesiąją antikinio pasaulio pusę. Ir pamirštame, kad jis nebuvo vienalytis, galime jį išvysti ir kitokį.
Ne vieno filosofo antikinėje Graikijoje likimas buvo liūdnas – buvo ir ištremtų, ir užmėtytų akmenimis. Ko gero, ryškiausias pavyzdys yra Sokratas – dėl savo įsitikinimų priverstas išgerti taurę nuodų. Tai buvo būdinga ne tik Graikijai, bet ir Romai – Ciceronas, Seneka atidavė gyvybę už savo įsitikinimus.
Kalbant apie žiaurumą, galima prisiminti ir elgesį su kūdikiais. Žinoma, kad Spartoje netinkami vaikai buvo numetami į prarają. Kiek kitokia praktika buvo Romoje: tėvui nepaėmus ant rankų ir nepripažinus kūdikio savu, šis buvo pasmerkiamas sušalti ir mirti iš bado.
Tai tik kelios praktikos, iš kurių galima pamatyti, kad antikos pasaulis nebuvo nei idealus, nei švelnus, nei jaukus. Jis buvo žvėriškas, paremtas tam tikromis taisyklėmis, ir taip buvo suprantamas žmoniškumas. Giliau ir atidžiau įsižiūrėjus, antikos pasaulis buvo nežmoniškas, jame mirties kultūra ir pramogos buvo itin glaudžiai susijusios. Kad šis reiškinys būtų išgyventas, reikėjo į pasaulį ateiti Atpirkėjui.
Projektas „Nekasdienė kultūra — tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.
Jėzaus Kristaus nukryžiavimo scena Melo Gibsono režisuotame filme „Kristaus kančia“ („The Passion of the Christ“, 2004 m.). Wikipedia.org nuotrauka
Kurdami vaizdinius apie antikos pasaulį, galime įsivaizduoti platų antikinių fragmentų spektrą. Nuo mitų, kuriuose kalbama apie Prometėjo pasiaukojimą, iki idiliško Platono akademijos vaizdinio. Matome, kad tai idealizuoti vaizdiniai, parodantys šviesiąją antikinio pasaulio pusę. Ir pamirštame, kad jis nebuvo vienalytis, galime jį išvysti ir kitokį.
Ne vieno filosofo antikinėje Graikijoje likimas buvo liūdnas – buvo ir ištremtų, ir užmėtytų akmenimis. Ko gero, ryškiausias pavyzdys yra Sokratas – dėl savo įsitikinimų priverstas išgerti taurę nuodų. Tai buvo būdinga ne tik Graikijai, bet ir Romai – Ciceronas, Seneka atidavė gyvybę už savo įsitikinimus.
Kalbant apie žiaurumą, galima prisiminti ir elgesį su kūdikiais. Žinoma, kad Spartoje netinkami vaikai buvo numetami į prarają. Kiek kitokia praktika buvo Romoje: tėvui nepaėmus ant rankų ir nepripažinus kūdikio savu, šis buvo pasmerkiamas sušalti ir mirti iš bado.
Tai tik kelios praktikos, iš kurių galima pamatyti, kad antikos pasaulis nebuvo nei idealus, nei švelnus, nei jaukus. Jis buvo žvėriškas, paremtas tam tikromis taisyklėmis, ir taip buvo suprantamas žmoniškumas. Giliau ir atidžiau įsižiūrėjus, antikos pasaulis buvo nežmoniškas, jame mirties kultūra ir pramogos buvo itin glaudžiai susijusios. Kad šis reiškinys būtų išgyventas, reikėjo į pasaulį ateiti Atpirkėjui.
Mes negalime įsivaizduoti, kokia būtų Europos kultūra, jeigu Kristus nebūtų atėjęs.Mes negalime įsivaizduoti, kokia būtų Europos kultūra, jeigu Kristus nebūtų atėjęs. Nėra tokios alternatyvios istorijos vizijos, kad galėtume svarstyti, mąstyti šia tema. Kristus pakeitė Judėją, Achają, Romą ir visą pasaulį. Iš tiesų tai, kad Jėzus buvo nukankintas, krikščionims buvo ženklas, jog atjauta yra būtina. Apaštalo Pauliaus Laiške filipiečiams kryžiaus kančia įvardyta kaip nusižeminimas iki pat mirties (žr. Fil 2, 8). Ciceronas šiuo atveju yra kategoriškas – jis nukryžiavimą pavadino baisiausia mirties kančia, kokią tik žmonės galėjo sugalvoti. O juk Jėzus prieš nukryžiavimą dar buvo nuplaktas – dėl vieno kaltinimo Jam buvo paskirtos dvi itin žiaurios bausmės. Žvelgiant į pirmuosius amžius po Kristaus, pasiaukojimas tapo taisykle. Tai patvirtina kankinių, nusekusių Kristų, virtinė cirkuose. Turint omenyje, kad šalia to buvo itin gyvas meilės žinios apaštalavimas, pasaulis neturėjo pasirinkimo – jis buvo pasmerktas keistis. Keistis vardan Kristaus. Šiandienis pasaulis didele dalimi atsikratęs žiaurumo ir brutalumo. Europa tapo kitokia. Todėl nėra didelės klaidos tvirtinti, kad Kristaus kančia sukūrė Europą. O gal galima pasakyti kitaip – vienintelė tiesa apie Europą yra ta, kad ji yra Kristaus kančios išdava.
Projektas „Nekasdienė kultūra — tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.
Autorius: Rita Bagdonaite
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
