Kun. S. Stumbra: net didžiausias skeptikas iš Žemaičių Kalvarijos Kalnų grįžta pasikeitęs

Beveik keturis šimtmečius skaičiuojantys, 12 dienų trunkantys atlaidai sutraukia tūkstančius maldininkų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš svečių šalių. Žemaičių Kalvarijos Kalnų giedojimas dėl unikalumo ir reikšmės lietuvių kultūrai 2019 m. buvo įtrauktas į Nacionalinį nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Šiuo metu dedamos pastangos, pradedami rengti dokumentai, kad Žemaičių Kalvarijos Kalnų giedojimo tradicija būtų įtraukta į UNESCO nematerialaus paveldo sąrašą. Tuo rūpinasi socialinių mokslų daktaras, liaudiškojo pamaldumo tyrėjas ir propaguotojas kunigas SAULIUS STUMBRA. youtube.com video Kunige, Žemaičių Kalvarijos atlaidai yra vienas reikšmingiausių religinių ir kultūrinių įvykių ne tik Žemaitijoje, bet ir visoje Lietuvoje. Kaip atsirado Žemaičių Kalvarijos atlaidai? Jūsų klausime slypi atsakymas. Tai yra vieni nuostabiausių ir patys ilgiausi atlaidai visoje Lietuvoje, ne tik Žemaitijoje. Jeigu žvelgtume į istoriją, reikėtų nusikelti į 1619 metus, kai vyskupas Stanislovas Kiška ant dabartinio Šv. Jono kalnelio pastatė koplyčią, o vėliau, 1637–1639 metais, vyskupas Jurgis Tiškevičius tose apylinkėse pastatė bažnyčią, įkūrė 19-os koplyčių, arba 20-ies vietų, Kryžiaus kelią. Jis pavadintas Naująja Jeruzale, dar buvo vadinamas Gardų Kalvarija. Tų kalvarijų buvo daug, todėl vyskupas pakeitė pastarosios pavadinimą, kad skirtųsi nuo kitų kalvarijų. Taip atsirado miestelio pavadinimas – Žemaičių Kalvarija. Kuo Žemaičių Kalvarijos Kryžiaus kelias skiriasi nuo kitų jūsų minėtų Lietuvos vietovių, Europos kalvarijų? Reikėtų ieškoti bendrumo, ne tik skirtumo. Pirmas bendrumas – visose kalvarijose bandoma atkartoti Viešpaties Jėzaus kančios kelią Jeruzalės gatvėmis. Tiek pranciškoniškoji, tiek dominikoniškoji tradicija bandė Kryžiaus kelią atkartoti įvairiais pavidalais, kol jis natūraliai įgavo savąjį. Vienas pirmųjų bandymų Europoje atkartoti Viešpaties kančios kelią yra Ispanijoje, Kordoboje, – čia Kristaus Kryžiaus kančios kelias yra labai ilgas. Vėliau toks atsirado mūsų kaimynėje Lenkijoje, netoli Krokuvos, – tai Zebžydovos Kalvarija (Kalwaria Zebrzydowska). Lietuvoje yra Veprių Kalvarijos, atgimstančios Vilniaus Kalvarijos. Mano ištartas žodis „atgimsta“ turbūt yra raktinis. Žemaičių Kalvarijos Kalnai ir visa giedojimo tradicija nenutrūkstamai gyvuoja beveik 400 metų. Nepaisant okupacijos, įvairių persekiojimų, Žemaičių Kalvarijos Kalnai be trūkio išlaikė dvasinį savo veidą ir gyvą pavidalą. Kitas dalykas – skirtumai. Yra vienas unikalus dalykas, manyčiau, vertas UNESCO pripažinimo (dokumentai rengiami). Žemaičių Kalvarijos Kalnai, vieni iš pagrindinių Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo didžiųjų atlaidų elementų, yra gyvi ne tik šioje vietoje, parapijoje, žemėje – Žemaičių Kalvarijoje. Ši Kalnų giedojimo tradicija paplitusi ir už jos teritorijos, ne tik Telšių arba tuometinėje Žemaičių vyskupijoje, bet plačiau – ten, kur yra žemaitis, dažnai giedami Kalnai (šypsosi). Nė viena kalvarija, išskyrus Viešpaties Kančios kelią (Jeruzalėje – red. past.), nėra taip paplitusi už savo gimimo vietos kaip mūsų Žemaičių Kalvarijos. To neturi nei Zebžydovos Kalvarija, nei Kalvarija Kordoboje. Savo giedojimo tradicija jos lieka lokalios, tik toje vietoje atliekamos. O mūsų Kalnai, Kryžiaus kelio apmąstymas, ne tik atliekami autentiškoje vietoje, bet ir perkeliami į parapijas, į žmonių gyvenimą, į namų Bažnyčias. Kalnai giedami ne tik liūdnomis progomis, per šermenis ar laidotuves, bet ir per šventes, minint Motinos, Tėvo dienas, tautinėmis progomis. Taigi jie peržengia lokalumą, tampa namų Bažnyčios malda. Tai yra unikalus dalykas, žvelgiant į europinį Kalnų paplitimo kontekstą. Didieji Žemaičių Kalvarijos atlaidai – Taikos diena. Kalnų apvaikščiojimas 2024 m. liepos 8 d. Jurgio Mankausko nuotrauka Kunige, kokia yra Žemaičių Kalvarijos Kalnų giesmių istorija? Reikėtų atkreipti dėmesį į kelis dalykus. Kai vyskupas Jurgis Tiškevičius pakvietė brolius dominikonus darbuotis Žemaičių Kalvarijoje, jiems buvo pavesta sukurti maldyną-giesmyną, kuris būtų parankus ir tinkamas apmąstyti Viešpaties Kančios kelią. Reikia pabrėžti, kad tai yra 20 vietų dominikoniškasis Kryžiaus kelias. Pranciškoniškąjį kelią sudaro 14 vietų. Dominikonai sumaniai pažvelgė į pavestą užduotį. Jie panaudojo to meto gavėnios laiko giesmes, kurias galbūt atsivežė iš Lenkijos ar kitų kraštų ir išvertė jų tekstus. Taigi dauguma maldyno-giesmyno yra vertimas. Trys baigiamosios giesmės – „Dangaus Karaliaus Motina Švenčiausia“, „Karaliene Maloninga“ ir „Mieliausias Jėzau“ – yra originalios giesmės, parašytos tik šiai šventovei ir niekur kitur nesutinkamos. Svarbu ne pats tekstas – jis gali keliauti iš lūpų į lūpas, tačiau natūraliai bus negyvas, jeigu neįgaus giesmės pavidalo. Šis originalumas išryškėja tuomet, kai pradedame kalbėti apie giedojimo melodijas. Kalnų giedojimo melodijos yra labai skirtingos, labai turiningos, artimos liaudiškajai mūsų dainavimo tradicijai. Tai yra atkirtis bandantiesiems kritikuoti, kad tos giesmės yra atvežtinės. Mes, išsivertę tekstą, pridėję prie jo melodiją, ją padarėme savą. Šiuos vertimus daug kartų peržiūrėjo kalbininkai. Niekas neginčija fakto, kad minėtos giesmės buvo išverstos iš lenkų ar kitų kalbų. Tačiau šalia jų yra originalios, analogų neturinčios giesmės. Originali giesmė „Marijos vardas“ specialiai sukurta pagerbti Mariją malonėmis garsiame Žemaičių Kalvarijos bazilikos altoriaus paveiksle. Ji tradiciškai giedama tik Žemaičių Kalvarijoje, apėjus Kalnus ir grįžus į baziliką. Niekur kitur ši giesmė daugiau nesutinkama. Kita giesmė – „Mieliausias Jėzau“ – yra vienos, tuomet Žemaičių Kalvarijoje gyvavusios, religinės draugijos giesmė. Didieji Žemaičių Kalvarijos atlaidai 2024 m. Švenčiausioji Mergelė Marija, Krikščioniškųjų Šeimų Karalienė. Zitos Sabaliauskaitės nuotrauka Mes turime turtingą ir turiningą melodijų kraitį. Šis muzikinis kalbėjimas artimas liaudiškajam mūsų dainynui, nes melodijos nebuvo užrašytos natomis, keliavo iš lūpų į lūpas. Kaip konkrečios vietos giedotojas kantorius (Žemaitijoje vadinamas pravadnykas) giesmę giedojo, tokia tradicija ir susiformavo. Beveik kiekvienas Žemaitijos kraštas ir vos ne kiekviena parapija turi savitą melodijų tradiciją, todėl ir yra toks turtingas jų kraitis, jis nesuvienodinamas. Tai yra tradicijos unikalumas. Kunige, kokią dvasinę reikšmę Žemaičių Kalvarijos atlaidai turi pirmiausia eiliniams žemaičiams ir platesniam tikinčiųjų ratui? Šiandien į atlaidus atvažiuoja ne vien žemaičiai, atvyksta visa Lietuva ir ne tik. Džiugu, kad prisijungia tikintieji iš kaimynių Latvijos, Lenkijos. Dvasinė prasmė yra labai gili. Visų pirma nepamirškime, ką apmąstome. Mes apmąstome Viešpaties kančios kelią. Šis Kančios kelias, kuris tęsiasi beveik septynis kilometrus, pripildytas maldų, giesmių, sustojimų, palaiminimų Didžiąja Kryžiaus relikvija, pamokslų. Jeigu žvelgtume archajiškai – tai ir apsiplovimai upelio vandenyse, gėlių barstymai, relikvijų pabučiavimai. Žemės relikvijų yra kiekvienoje koplyčioje, jos parvežtos iš Šventosios Žemės. Atlaidai kupini ir dvasinių, ir regimų ženklų, kurie per nuovargį, per ausį ir širdį paliečia žmogų – jis iš Kalnų grįžta kitoks. Viskas nukreipta į Viešpatį Jėzų ir į mūsų pačių išganymą, nepaisant laikų kaitos, nuolatinio skubėjimo, todėl atlaidai nepalieka abejingo net didžiausio skeptiko. Medijų rėmimo fondo logotipas Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.