Paroda apie reivą Lietuvoje: laisvės manifestas, šokis kaip protesto forma ir kodėl Z karta nelanko naktinių klubų?

Iš anglų kalbos kilęs žodis „reivas“ (angl. rave) reiškia ekstazišką išraišką ir intensyvų vakarėlį. XX a. pabaigoje Vakarų šalyse šiuo terminu imti vadinti nelegalūs elektroninės muzikos renginiai, tapę kolektyvinės euforijos, erdvės, garso ir nenutrūkstamo šokio simboliu. Lietuvos nacionalinio muziejaus paroda „Rave Nation. Nakties ritmais į laisvę, 1992–2004“. Silvestro Samsono nuotrauka „Mašinų dūžius pakeitė elektroninės muzikos dūžiai“ Kol griūvant Sovietų Sąjungai suaugusieji bandė prisitaikyti prie naujos realybės, jaunimas su laisve pažindinosi šokių aikštelėje. Iš Nyderlandų atėjusi reivo kultūra pasiekė ir ką tik nepriklausomybę atgavusią Lietuvą: iki tol nematyti šokio stiliai, judesio ir mados laisvė, eksperimentavimas ir į transo būseną panardinantys ritmingi elektroninės muzikos garsai. „Gamyklų, kuriose dar neseniai vyko aukštųjų technologijų gamyba ir garsiai dirbo mašinos, dešimtojo dešimtmečio viduryje, žlugus daugeliui industrijų, mašinų dūžius pakeitė elektroninės muzikos dūžiai. Kūnas pradėjo dirbti savo malonumui“, – pasakoja antroji parodos kuratorė JUSTĖ KOSTIKOVAITĖ. Troškimą būti naujai atgimusios valstybės ir globalaus pasaulio dalimi atskleidžia ir parodos pavadinimas „Rave Nation“ (liet. „Reivo tauta“). Čia šokis tampa būdu kurti savąją laisvę: klausyti norimą muziką, stebinti, šokiruoti ar net rizikuoti saugumu. „Dešimtojo dešimtmečio pradžioje reivo metu šokis buvo kaip pabėgimas, kūno ribų išplėtimas“, – sako ji. Dar gyvoje sovietinėje atmintyje bet kokia vakarietiška kultūra turėjo pogrindžio aurą. Ne veltui reivą primenantys vakarėliai vyko netikėčiausiose vietose: miške, bunkeriuose, tvartuose, raketų bazėse ar kultūros namuose. Lietuvos nacionalinio muziejaus parodos „Rave Nation. Nakties ritmais į laisvę, 1992–2004“ kuratorės Egla Mikalajūnė (kairėje) ir Justė Kostikovaitė. Silvestro Samsono nuotrauka Jaunimas susipažįsta, o vyresnieji – prisimena Parodos „Rave Nation“ centre – Lietuvos reivo istorija nuo 1992 iki 2004 m. Tarp eksponatų – istorinius procesus įamžinusios skrajutės, plakatai, fotografijos ir kiti objektai, liudijantys to meto garsiausias erdves bei didžėjų vardus ir per miestus keliaujančią klubinę kultūrą – nuo Klaipėdos iki Marijampolės. Istorinę medžiagą papildo anksčiau nerodyti videodarbai, garso, šviesų ir vaizdo projekcijos bei kiekviename žingsnyje lydinti ritminga muzika. Kuratorė J. Kostikovaitė džiaugiasi – paroda sulaukė teigiamų skirtingo amžiaus lankytojų atsiliepimų: „Išgyvename intensyvų laiką, po atidarymo vakarėlio nebuvo kada atsikvėpti, pareflektuoti. Tačiau gauname teigiamų atsiliepimų tiek pačių scenos dalyvių, kurie parodoje pamatė save, tiek tų, kurie vakarėliuose šoko – nors ir vieną kartą. Daug klausimų sulaukiame iš jaunimo – tai rodo, kad jie tą laikotarpį jaučia ir juo domisi.“ „Mes pačios vis daugiau susipažįstame su paroda. Vienas dalykas laikyti archyvus kompiuteryje ar muziejaus saugykloje, o kitas – matyti parodos erdvėse, kurias vis jaukinamės“, – viename iš kambarių, įkūnijančių aštuntojo dešimtmečio interjerą, skambant Teisučio Makačino muzikai pasakoja kuratorė. Lietuvos nacionalinio muziejaus paroda „Rave Nation. Nakties ritmais į laisvę, 1992–2004“. Silvestro Samsono nuotrauka Lietuvos nacionalinio muziejaus paroda „Rave Nation. Nakties ritmais į laisvę, 1992–2004“. Silvestro Samsono nuotrauka Menotyrininkė E. Mikalajūnė šypteli: „Su šia paroda pajutau, kad esu ta karta, kuri jau gali būti muziejuje.“ „Žmonės skirtingai patiria dalykus, ir kiekviena karta turi savitą santykį. Yra jaunoji karta, kuri žiūri iš atstumo, ir mūsų karta, kuri atsimena. Kai susirašinėjau su žmonėmis dėl dalyvavimo parodoje, maniau, kad jie yra dvidešimtmečiai – jaunimas, tačiau susitikusi pamačiau, jog jie jau pražilę, vyresni nei keturiasdešimties metų. Normalu, taip ir turi būti, bet persukti atmintį – sunku“, – prisipažįsta ji. Reivas nebijo apgriuvusių erdvių Pogrindžio reivo vakarėlių atmosferą puikiai perteikia parodos erdvė: apgriuvusios betoninės sienos, grafičiai, grotinės durys ir siauri koridoriai. Tai – pirmą kartą lankytojams atverta „Lukiškių kalėjimo 2.0“ komplekso dalis. „Niekada nenorėjome rengti parodos vadinamajame white cube – salėje baltomis sienomis. Ši koncepcija atsirado modernistiniu laikotarpiu, kai manyta, kad kūrinys egzistuoja pats savaime, o švari erdvė jį išryškina. Tačiau reivas egzistuoja visiškai kitokiame fone – jis nebijo apgriuvusių erdvių, veržiasi į vidų ir sunkią energiją išjudina šokiu, – aiškina E. Mikalajūnė. – Kitos kalėjimo erdvės dažnai būna apkrautos baldais – lovomis, stalais, kurių pagal paveldo reikalavimus negalima panaikinti. Ši erdvė prieš uždarant kalėjimą buvo renovuojama, todėl yra tuščia.“ Kitas pasirinktos erdvės pranašumas – daug mažų patalpų, lengvinančių parodos eksponavimą. „Nacionalinėje dailės galerijoje statome sienas, kad didžiulė patalpa būtų suskirstyta temomis. Čia tai vyksta savaime. Net ir garsas nėra pats blogiausias“, – džiaugiasi menotyrininkė ir atkreipia dėmesį į kiekvienoje erdvėje skambančią muziką. Lietuvos nacionalinio muziejaus paroda „Rave Nation. Nakties ritmais į laisvę, 1992–2004“. Silvestro Samsono nuotrauka Šokis kaip savigydos forma Parodoje – eksponatai, kuriuos muziejui perdavė pati reivo bendruomenė: skrajutės, plakatai, fotografijos, drabužiai, pasakojimai. „Vien peržiūrėti visą vaizdo medžiagą gali užtrukti apie valandą“, – sako J. Kostikovaitė. Videodarbai – ne tik dešimtmečius skaičiuojantys archyvai, bet ir šių laikų aktualijos. „Olandų menininkė Rineke Dijkstra savo darbe užfiksavo Anglijos ir Olandijos jaunuolių judesius – įdomus antropologinis žvilgsnis ir kūnų flirtas su kamera. Turime ir dabartinius laikus – Bogomiro Doringerio videodarbus. Viename jų šokis analizuojamas kaip kalba: iš viršaus filmuojamas Amsterdamo klubas ir stebima, kaip skirtinguose klubuose juda įvairios bendruomenės. Matome, kad šokis priklauso ne tik nuo muzikos, bet ir nuo miesto“, – pasakoja J. Kostikovaitė. „Kitas darbas filmuotas Kyjive – pasakojama, tarsi sėdint psichoterapeuto kėdėje. Čia žmonės aiškina, kad šokį naudoja kaip savotišką pasipriešinimo formą. Pasirodo, tam tikru metu iš fronto grįžusiems kariams buvo uždrausta eiti į pasilinksminimo vietas. Tad šokis tampa ir savigydos priemone – jis leidžia patirti kančią, ją iššokti, išbūti“, – parodos eksponatus pristato kuratorė J. Kostikovaitė. Lietuvos nacionalinio muziejaus paroda „Rave Nation. Nakties ritmais į laisvę, 1992–2004“. Silvestro Samsono nuotrauka Lietuvos nacionalinio muziejaus paroda „Rave Nation. Nakties ritmais į laisvę, 1992–2004“. Silvestro Samsono nuotrauka Nebėra mąstymo, kad viskas, kas iš Vakarų, – gerai Parodos laiko rėžis baigiasi 2004-aisiais – kai avangardiniai reivo vakarėliai transformavosi į populiariąją, organizuotesnę naktinę kultūrą. „Pasaulyje keičiantis technologijoms, Lietuvoje nebeliko laiko atotrūkio. Atsirado internetas, naujos muzikos kūrimo, atsisiuntimo ir sklaidos technologijos, vakarėliai tapo vis labiau organizuoti. Gimė savotiška pramogų industrija, ji sukūrė iki tol neegzistavusias profesijas: klubo, baro vadybininkus, reklamuotojus, apsaugininkus. Tai tarsi ne toks autentiškas, labiau kontroliuojamas ir valdomas potyris“, – apie reivo kultūros virsmą pasakoja J. Kostikovaitė. „Dešimtajame dešimtmetyje žmonės ėmė viską, ką gavo, o 2000-aisiais užsienis tampa nebe toks tolimas. Didžėjai ir klubai gali atsirinkti subtilesnę, gurmaniškesnę muziką. Atsiranda didesnis išrankumas, nebelieka mąstymo, kad viskas, kas iš Vakarų, yra gerai“, – kolegę papildo E. Mikalajūnė. Lietuvos nacionalinio muziejaus paroda „Rave Nation. Nakties ritmais į laisvę, 1992–2004“. Silvestro Samsono nuotrauka Vietoj naktinių klubų – festivaliai Kuratorės, žvelgdamos į dabartinę elektroninės muzikos sceną, teigia, kad prieš trisdešimt metų gyvavusią autentiką sunku atkartoti, tačiau polinkis rengti vakarėlius nestandartinėse ir nenupoliruotose erdvėse išliko. „Vienas tokių pavyzdžių – kultūros kompleksas „Sodas 2123“. Specialiai pasirinkta šiek tiek nudrengta erdvė, nes žmonėms joje lankytis patinka labiau negu nupoliruotame klube“, – sako viena iš parodos kuratorių E. Mikalajūnė. „Tokiu būdu žmonės gali pailsėti nuo plastiko ir išbaigtų skandinaviškų interjerų, kai žinai, jog sijos darytos specialiai, kad būtų kaip Bruklino poindustrinis baras. Jaunimui autentiški gali atrodyti ir klubai „Utopija“ ar „Gallery 1986“, esantis gamyklos patalpose, atkartojantis Berlyno estetiką“, – papildo J. Kostikovaitė. Tačiau pastebimas ir ryškėjantis kartų skirtumas: šiuolaikinis jaunimas vietoj vienos nakties vakarėlio renkasi kelių dienų trukmės muzikos festivalius. „Yra teorija, kad dabartinė Z karta labiau kontroliuoja patirčių kartojimą ir nebėra linkusi lankyti naktinius klubus, kaip kad buvo anksčiau. Laikas, praleistas nieko neveikiant, šiems žmonėms yra per didelė investicija, be to, susidaro daug išlaidų. Todėl jie apskaičiuoja, kad didesnį įspūdį ir daugiau adrenalino gaus lankydamiesi dideliame festivalyje. Jaunimas geriau sumokės daugiau pinigų ir per tris dienas turės kur kas labiau sukontroliuotą patirtį, negu ieškos nesuplanuotų momentų“, – aiškina J. Kostikovaitė. Lietuvos nacionalinio muziejaus paroda „Rave Nation. Nakties ritmais į laisvę, 1992–2004“. Silvestro Samsono nuotrauka Lietuvos nacionalinio muziejaus parodą „Rave Nation. Nakties ritmais į laisvę, 1992–2004“ galima aplankyti iki spalio 31 d. Parodoje dalyvauja menininkai Deivydas Vytautas Aukščiūnas, Aleksas Bunis-Ziogas, Tony Cokesas, Ringailė Demšytė, Rineke Dijkstra, Bogomiras Doringeris, Ervinas Faktura, Miķelis Fišersas, Liudmila (Milda Januševičiūtė ir Miša Skalskis), Elena Krukonytė, Markas Leckey, Tania Mouraud, Robertas Narkus, Aistė Radzevičiūtė, Vegas Šimbelis, Mirjam Wirz, Kala Sound System, Julijus Balčikonis. Medijų rėmimo fondo logotipas Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.