Prof. L. Klimka: Jonines smagiausia praleisti ant piliakalnio prie laužo, kurio žiežirbos ištirpsta tarp žvaigždžių dangaus skliaute
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Tautinių papročių kalendoriuje vasaros saulėgrįžos šventė iškilesnė už kitas, linksma, netgi išdaigiška, o apeigos – gamtinio pobūdžio, atliekamos su žolynais, vandeniu ir ugnimi. Apie ją išsamiau dienraščiui „Bernardinai.lt“ mintimis dalijasi etnologas, profesorius LIBERTAS KLIMKA.
Gerbiamas profesoriau, turbūt niekas nenuneigs, kad Joninės yra viena gražiausių mūsų vasaros švenčių. Tačiau kaip atsitiko, kad joms neprilygsta jokia kita, kad ir su šventųjų vardais siejama, diena?
Šiandien išties mes težinome tik prosenoviškos šventės vyksmo nuotrupas. Tik tai, kas liko neišdilę iš tautos atminties arba kas užrašyta istoriniuose šaltiniuose. Beje, juose dažniausiai barami paprasti žmonės už senojo tikėjimo apeigas, kurios neva išvirtusios į netinkamas ar pagoniškas.
Visi rašiusieji apie senovines Jonines pažymi, kad iki saulėgrįžos renkamos žolės, tinkančios gydyti žmones. Šis rinkimas vadinamas kupoliavimu. Lygiai kaip žiemos saulėgrįžos šventė susideda iš dviejų skirtingų dalių – Kūčių ir Kalėdų, taip ir vasaros šventės išvakarės bei rytmetis yra apipinti skirtingais tikėjimais.
Išvakarių Kupolės – tai daugiausia merginų šventė. O rytmečio rasa – tai tariamasis raganų siautėjimas. Merginos išvakarėse pina sau vainikus iš žolynų, kuriuos surenka trijuose skirtinguose laukuose – paupyje, įkalnėje, sausoje pievoje. O tada, burdamos savo ateitį, jos vainikus meta per petį ant medžio. Kartais plukdo vandeniu, pasideda po galva pranašiškam sapnui susapnuoti.
Beje, gėlių vainikais papuošdavo ir šaltinių versmeles, šulinėlius. O surinkusios trijų devynerių žolynų puokštę prašydavo žiniuonės paburti iš jos. Juk tokios trukmės – triskart po devynias paras – yra mėnulio mėnuo, archajiškojo kalendoriaus pagrindas.
Kupole Mažojoje Lietuvoje buvo vadinama gėlių puokštė, kuri būdavo iškeliama ant kaspinais papuoštos karties šalia rugių lauko. Merginos ją saugodavo eidamos ratelius ir dainuodamos: „Kupolė rože, kupolyte!“ Rugių apsauga – štai kas yra svarbu per senovines Jonines.
Žemdirbiai iškiliąją vasarvidžio šventę siejo būtent su rugių žydėjimu. Tuo metu jie jau plaukia – ant stiebų būna atsiradusios varpos. Ir kaip gražu matyti rugių lauką, banguojantį vėjeliui glostant! Tik kaitriau saulutė pašildys – ir pakyla virš jo miglelė, žiedadulkių debesėliai. Duonelės aura. Rugių žydėjimas nuo seno vadinamas jų rasojimu, ir žmonės kaime taip skaičiuodavo: rugiai devynias dienas rasoja, devynias dienas auga, devynias dienas bręsta, ir tada jau taisyki dalgį, naujos duonos sulaukęs.
Štai čia ir šventės įvardijimas – Rasa, Rasos šventė.
Liudvikas Ruikas, iš serijos „Joninės Kernavėje“ (1969 m.). Lietuvos fotomenininkų sąjungos eksponatas. Limis.lt nuotrauka
Liudvikas Ruikas, iš serijos „Joninės Kernavėje“ (1969 m.). Lietuvos fotomenininkų sąjungos eksponatas. Limis.lt nuotrauka
Profesoriau, man, kaimo vaikui, iš Joninių atmintin yra įstrigę kaimo pakraštyje, pamiškėje ar kokiame kitame atokesniame kampelyje deginami laužai, o ypač ant ilgos karties iškeltos liepsnojančios stebulės.
Išties jaunimas tą trumpąją naktį visada praleisdavo prie laužo. O seniau senoviškai pavakare kaimo vaikinai uždegdavo laužus būtent ten, pro kur į ganyklas būdavo genami galvijai. Ir, žinoma, nuo kalno paritindavo uždegtus deguto prisigėrusius, šiaudais apraišiotus tekinius. Ar ne taip rieda ir saulutė vis trumpindama dieną? Ir kad ji labai neskubėtų rudeniop, kita deganti stebulė būdavo iškeliama ant aukštos karties.
Kas drąsesnis, gali paieškoti vidurnaktį pražystančio paparčio žiedo, kuris praskleidžia visas gyvenimo paslaptis. Kad nusiskintum tą žiedelį, reikia šermukšninės lazdos, turėti graudulinę žvakutę ir šilko skepetaitę. Taip pat svarbu neapsirikti – jonvabalio nepalaikyti prasiskleidžiančiu paparčio žiedu.
O prie laužo – tai jaunimo rateliai ir dainos, senolių pasakojimai apie būtus ir nebūtus dalykus stebuklingą Joninių naktį. Pasistiprinimui visos šeimininkės prie Joninių laužo atsinešdavo savo suspaustą varškės sūrį. Žinoma, ir alučio ąsotėlis čia tinka.
Vasarvidžio naktis tokia trumpa! Šiaurės rytuose horizontui prašvitus daina „O kas tenai aušta?“ pasveikinama „Saulala riedulėla“. Sakoma, Joninių rytą saulė tekėdama šoka pasipuošusi margaspalviais rūbais. Tačiau tai gali pamatyti tik tyros sąžinės žmonės.
Vasarvidžio šventės tradicija mūsų krašte XIX amžiaus pabaigoje jau buvo beveik visai pamiršta ir nutrūkusi. Gal kiek smagiau, su daugiau apeigų, ji vykdavo Šiaurės Lietuvoje, prie Latvijos, nes ten Līgo šventė buvo dar labai populiari.
Tada kultūros žmonės ir Lietuvoje šventę prisiminė, ėmėsi gaivinti. Martynas Jankus ir Vydūnas su lietuvininkų chorais Jonines nuo 1896-ųjų ėmė rengti ant legendinio Rambyno kalno. Pasak filosofo, Joninės susirinkusiems žmonėms tapdavo „tamsoje sukurtos laužų šviesos susitikimo su viską užliejančia saulės šviesa švente“.
Etnologas, profesorius Libertas Klimka. Andriaus Ufarto / ELTA nuotrauka
Vienoje televizijos laidoje teko matyti pasakojimą, kaip vieno rajono kaimo žmonės švenčia Antanines. Jie sako: „Viskas būtų gerai, tačiau neturime nė vieno jauno Antanuko. Nebebus kam pinti ir ant galvos dėti ąžuolų vainikų.“ Ar neatsitiks taip su Jonais ir Joninių tradicija?
Kai kurie vardai ateina iš mūsų senovės, iš mūsų etninės kultūros lobynų. Kartais tarsi laužo liepsna tai prigęsta, tai prisimiršta, tai vėl įsidega, skaisčiau sužėruoja, ir ateina gera mada, kad vėl tie vardai vartojami. Panašiai yra ir su mūsų švente, ir su kitais etnokultūros reiškiniais.
Prieškariu Joninių šventę, linksmą vakaronę, ėmė minėti šaulių ir jaunimo organizacijos, saviveiklininkų chorai, jaunųjų ūkininkų rateliai. O sovietmečiu Rasos šventė tapo atgimstančios tautinės dvasios simboliu. Ją nuo 1967-ųjų Kernavėje ėmė rengti „Romuvos“ kultūrinis sąjūdis, žygeiviai ir kraštotyrininkai. Ir pasisekimas tos šventės buvo toks stulbinantis, kad tikrai jau kitais metais susirinko labai daug žmonių ir šis Rasos šventės modelis paplito po visą Lietuvą. Tai esmingai prisidėjo prie bręstančios Dainuojančiosios revoliucijos įvykių.
Dabar tos rekonstruotos šventės tradicija folkloro ansamblių iniciatyva yra tęsiama daugelyje Lietuvos vietų. Vilniaus etninės kultūros centras atgaivino ir prekybos vaistažolėmis tradiciją. Ir žolynų turgus dabar kasmet prieš Jonines vyksta pačioje miesto širdyje. Tačiau trumpąją vasaros naktį smagiausia yra praleisti ant piliakalnio, dainuojant prie laužo, kurio žiežirbos ištirpsta tarp žvaigždžių dangaus skliaute.
Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.
Autorius: Ugnė Gavelytė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
