Kalbininkas A. Smetona apie Seimo siūlymą moterų pavardes rašyti su galūne „-a“: „Betrūksta tik Kalbos komisijai užsiimti mokesčių rinkimu“

Buvusi parlamentarė „laisvietė“ Ieva Pakarklytė 2023 m. pateikė Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo pakeitimo projektą. Jame numatoma, kad pavardė, suteikta sutuoktinio kitam sutuoktiniui arba vieno ar abiejų tėvų suteikta vaikui, piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose bei civilinės būklės aktų įrašuose rašoma „lietuviškais rašmenimis ir atsižvelgiant į pavardės formos skirtumus pagal lytį, išskyrus (...) kai norima suteikti moterišką pavardę su galūne „-a“ ar „-ia“. Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) Seimui pateikė neigiamą išvadą. Anot jos, įteisinus moterų pavardžių rašybą su galūne „-a“ būtų padarytas neigiamas poveikis šalies kalbiniam ir kultūriniam tapatumui – siūlymas neatitinka pavardžių darybos taisyklių ir nedera su kalbos tradicija. Dienraštis „Bernardinai.lt“ kalbasi su kalbininku, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto docentu dr. A. Smetona apie Seimo siūlymo moterų pavardes rašyti su galūne „-a“ problematiką, lietuviškos moterų pavardžių sistemos unikalumą, tradicijos saugojimo (ne)būtinybę ir tai, kas yra tikrieji kalbos kūrėjai – kalbininkai ar visuomenė. Seime vėl svarstomas praėjusios kadencijos parlamentarės Ievos Pakarklytės siūlytas projektas, kuris leistų moterų pavardes rašyti su galūne „-a“. Ar pritartumėte tokiam įstatymui? Ir kaip manote, kodėl Seimas iki šiol nesurado vieningo sprendimo? Tokiai formuluotei, kokia pateikta dabartiniame įstatymo projekte, jokiu būdu nepritarčiau. Ir štai kodėl: tai nesistemiška, nes kalba yra sistema; tai keista išimtis – lietuvių kalbai būdingas didelis sistemiškumas, todėl išimčių joje reta; asmenų vardai privalo skirtis gimine, o lietuvių kalboje tai daroma be išimčių. Galiausiai būtų kuriamas bendro nekaitomo giminės ar šeimos vardo precedentas – reiškinys, kurio lietuvių kalboje iki šiol nebuvo. Seimas šiuo klausimu neranda vieningo sprendimo dėl labai paprastos priežasties – užsiima ne savo darbu, kurį vieni išmano geriau, kiti tik slenkstinį lygį peržengę, o treti vadovaujasi vien emocijomis. Dabar tokia nauja mada radosi: Konstitucinis Teismas leidžia įstatymus, Seimas perrašinėja gramatikas, betrūksta tik Kalbos komisijai užsiimti mokesčių rinkimu. Ironizuoju, bet labai jau panašu į Brėmeno muzikantus, kur kiekvienas gyvūnas prakalbo ne savo balsu. Džojos Gundos Barysaitės / Lietuvos Respublikos Seimo archyvo nuotrauka Lingvistinių kompetencijų klausimas tiek ypatingas, kad net į lotyniškų posakių sąrašą pateko: Caesar non supra grammaticos – „Cezaris nėra viršesnis už gramatikus“. Tuo sakoma, kad nedera valdovui, mūsų atveju – politikams, kištis į lingvistų kompetencijų lauką. Tai, beje, nurodoma ir viename iš Konstitucinio Teismo sprendimų. Tarp kitko, šiuo klausimu turime precedentą – tai moterų pavardžių daryba su galūne „-ė“, bet be šeiminės padėties priesagų. Prieš dvidešimt metų klausimas, kaip ir priklauso, buvo sprendžiamas Kalbos komisijoje – priimtas VLKK nutarimas „Dėl moterų pavardžių darymo“. Taigi, jei norima to paties su galūne „-a“, reikia diskutuoti su Valstybine lietuvių kalbos komisija, o ne patiems kurpti labai abejotinus tiek teisinės technikos, tiek kalbos sistemos požiūriu įstatymų projektus.

Pavardžių darymo tvarką nustato Valstybinė lietuvių kalbos komisija savo nutarimais, kurių nuostatai paprastai perkeliami į aktualias lietuvių kalbos gramatikas, todėl moterų pavardžių darybos aprašą geriausia skaityti naujausiose gramatikose.

Ar Lietuvoje egzistuoja aiškūs reglamentai, numatantys moterų pavardžių nustatymo tvarką? Čia reikia skirti du dalykus: pavardžių darymo tvarką – darybą, gramatiką, rašybą, pagaliau tradiciją, ir pavardžių rašymo dokumentuose tvarką – kanceliarinius reikalavimus. Suprantama, kad pavardžių rašymo dokumentuose tvarkos aprašų reikia ieškoti įstatymuose ir Vyriausybės nutarimuose, pavyzdžiui: Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatyme; Civilinės būklės aktų registravimo įstatyme; Civiliniame kodekse; Asmens vardo ir pavardės rašymo asmens tapatybę patvirtinančiuose ir kituose dokumentuose taisyklėse ir pan. Pavardžių darymo tvarką nustato Valstybinė lietuvių kalbos komisija savo nutarimais, kurių nuostatai paprastai perkeliami į aktualias lietuvių kalbos gramatikas, todėl moterų pavardžių darybos aprašą geriausia skaityti naujausiose gramatikose. Unsplash.com nuotrauka Kokiais motyvais, Jūsų nuomone, remiasi moterys norėdamos pavardės su galūne „-a“? Koks to poreikis yra jaučiamas šiandien? Kas jas žino. Į tai atsakyti gali tik rimtos sociologinės apklausos. Kol jų nematau, aš labai abejoju, ar joms apskritai labai to reikia. Bent jau iš savo aplinkos moterų negirdėjau tokio pageidavimo. Beje, Kalbos komisijai svarstant ir priimant nutarimą dėl moterų pavardžių tik su galūne „-ė“, irgi buvo diskutuojama šiuo klausimu. Vėliau kai kurie autoritetingi tyrėjai paskelbė, kad čia to labiausiai prireikė feministėms, kurios labai spaudė komisiją. Tai visiška netiesa. Kalbos komisija vadovavosi tik kalbiniais argumentais, kuriuos, tiesa, ne visi kalbininkai vienodai interpretavo ir suprato. Galiu įsivaizduoti, kad pagrindinis motyvas – šeiminės padėties nerodymas: jei tai galima su galūne „-ė“, kodėl negalima su galūne „-a“?

Visa, kas tradiciška, sava ir dera su mūsų šiuolaikiniu gyvenimu – kodėl to nesaugoti, kodėl tuo nesirūpinti? Tai gražu, garbinga ir gera. Pagaliau tai mūsų tapatybės dalis ir išskirtinumas pasaulyje. O apie kalbą kaip niekur kitur tinkamas posakis – kaip radome, taip ir paliksime. Juk tai mūsų motinų kalba.

Kuo yra unikali lietuviškų moterų pavardžių sistema ir kodėl ją verta saugoti? Visa, kas tradiciška, sava ir dera su mūsų šiuolaikiniu gyvenimu – kodėl to nesaugoti, kodėl tuo nesirūpinti? Tai gražu, garbinga ir gera. Pagaliau tai mūsų tapatybės dalis ir išskirtinumas pasaulyje. O apie kalbą kaip niekur kitur tinkamas posakis – kaip radome, taip ir paliksime. Juk tai mūsų motinų kalba. Tačiau su tradicijomis, kurios saugomos tik iš meilės mūsų praeičiai, yra dvi labai bjaurios kebeknės: pirma, nežinia kada jos pradės trukdyti šiuolaikiniam gyvenimui, antra, nežinia kaip pačios iškris iš sistemos. Juk būtent dėl to šiandien metame lauk tautosaką apie žyduką ir pagaliuką, pradedame abejoti Užgavėnių kaukėmis... Tai požiūrio į savo artimą ir savo kaimyną klausimas, kuris, tikęs XIX amžiaus gale, šiandien pasidarė pernelyg jautrus, kad būtų galima į tai nekreipti dėmesio. Tai nereiškia, kad dabar mes turėtume smerkti Kudirką už jo antisemitinius tekstus (jis savo epochos vaikas), bet lygiai taip pat nereiškia, jog darželyje šiuolaikinius vaikus turėtume mokyti skaičiuotės apie žyduką ir pagaliuką. Tokių tradicijų sąmoningai atsisakome. Arba liaudies dainos: darbo, karo, vestuvinės... Šios tradicijos pagrindas – bendras darbas. Šienapjūtės dainos dainuojamos per šienapjūtę. Tai dabar du kombainininkai jas trauks per nuotolį, ar biurų planktoną priversime kartu dainuoti kaip scenoje iš „Meistro ir Margaritos“? Tradicija iškrenta iš sistemos, iš gyvenimo dėl smarkiai pasikeitusių aplinkybių. Ir lieka tik scenoje, istorijoje, specialiuose renginiuose. Užgavėnės Klaipėdoje. Arvydo Gurkšnio nuotrauka Ar su kalbos tradicijų saugojimu nėra taip pat? Ne, kalba nėra koks nors paveldo ar muziejinis objektas. Kalba yra gyva šiuolaikinio gyvenimo dalis. Ji lygiai tokia pati šiuolaikiška (analaikiška) buvo XIX amžiaus žmonėms, kaip ir tebėra XXI amžiaus žmonėms. Klumpių ir spragilų atsisakėme dėl oksfordų ir kombainų. U-u-u – graudūs verksmai, tik muziejuje galime pasižiūrėti į šį paveldą. Su kalba visiškai kitaip – savo kalbos galime atsisakyti tik dėl kitos kalbos. Lietuvoje kol kas tai negresia. Todėl, ačiū Dievui, ir nėra ko daugiau dėl tų tradicijų aušinti burnos. O kalba tinkama visoms epochoms dėl labai paprastos priežasties – ji keičiasi. Kitimas – pagrindinė gyvos kalbos savybė. Todėl visiškai natūralus klausimas, kiek čia mes dalyvaujame tame kitime ir kiek galėtume pakeisti pavardžių darymo sistemą. Pamėginome su „-ė“. Iš tiesų tai baltiškas modelis, gyvas kalboje, tačiau pavardžių sistemoje buvo retas. Dabar įteisinome, vartojame dažniau – ir nieko, dangus nesugriuvo, žemė neprasivėrė, o kalba liko gyva ir sveika. Tik pagausėjo moterų pavardžių raiškos variantų. Kuo tai blogai? Ar moterų pavardės su galūne „-a“ tikrai yra svetimos lietuvių kalbai? Kai kurie kalbininkai pavardžių sistemą mato kaip visiškai izoliuotą. Deja, iš tiesų taip nėra. Pavardės yra tik viena bendresnės sistemos dalis. Pirmiausia yra svarbi pavardės ir vardo skirtis: sąvokas nesunku suprasti iš žodyninių apibrėžčių (pagrindinė skirtis – paveldimumas), bet kuo jos skiriasi gramatiškai? Jurgutis Gediminas, Vytautas Stepas – kur čia pavardė, o kur vardas? Prie kurio galima pridėti priesagą „-ienė“, prie kurio negalima? O priesaga „-ienė“ – tik pavardžių sistemos atributas, ar vis dėlto galima pasidaryti ir prezidentienė, uošvienė, sargienė, piršlienė? O kiaušinienė rašysime didžiąja raide, ar mažąja? Ir dar prisiminkime, kad didelė dalis pavardžių kilo iš vardų, ypač iš senųjų baltiškų dvikamienių vardų – Butrimas, Tarvydas, Norvaišas. Zigmas Zinkevičius sako, kad moteriški vardai Daugirda ir Vaišvilta nuo seno buvo daromi iš Daugirdas ir Vaišviltas. Atkreipkite dėmesį, tai tie patys baltiški vardai, kurie šiandien jau yra pavardės ir kurių gramatika ta pati. Ir modelis, beje, tebegyvas: Aldonas / Aldona, Nerijus / Nerija – nebūtinai tarp jų yra darybos ryšys, bet tai gyvas vartosenos modelis, kurį eilinis kalbos vartotojas greičiausiai suvoks kaip darybinį.

Asmenų (vadinasi, ir moterų) įvardijimas yra gerokai platesnis reiškinys nei vien tik vardai ir pavardės – tai ir asmenys pagal einamas pareigas, atliekamą darbą, gyvenamąją vietovę, priklausymą kolektyvui, giminystę, o kur dar prievardžiai, pravardės, slapyvardžiai.

Asmenų (vadinasi, ir moterų) įvardijimas yra gerokai platesnis reiškinys nei vien tik vardai ir pavardės – tai ir asmenys pagal einamas pareigas, atliekamą darbą, gyvenamąją vietovę, priklausymą kolektyvui, giminystę, o kur dar prievardžiai, pravardės, slapyvardžiai. Suprantama, kad moterims įvardyti dominuoja galūnė „-ė“, bet esama ir su „-a“: mokytojas / mokytoja, šokėjas / šokėja. O kur latvių kalbos tradicijos – juk baltų kalba, mūsų braliukai. Ir kas būdinga latvių kalbai, galbūt nesvetima ir mums, o gal net bendrabaltiška – Kalniņš / Kalniņa, Počs / Poča. Taip, nesunku tai suplakti su kokiu Александров / Александрова, bet juk kalbama ne apie Aleksandrov, o apie Aleksandrovas / Aleksandrova – tai jau adaptuotas lietuvių kalboje modelis. Net jei kilmė ne mūsiška, tai ar maža skolinių mūsų kalboje – knyga, morka, vyšnia, bažnyčia, koplyčia – visa tai slavizmai. Beje, ši pavardė sėkmingai sulietuvinta – Aleksandrovė – kirtis ant „o“, man gražu, nors mūsų taisyklės nedraudžia ir Aleksandrova. Taigi, tai paneigia mitus, kad moterų pavardžių su galūne „-a“ negali būti ar kad jos kokios nors visiškai slaviškos. Tai niekai. Jos ne tik gali būti, bet ir yra. Tačiau norint suprasti, ar verta plėsti moterų pavardžių modelį su galūne „-a“, reikia atsakyti į tokius klausimus: kodėl lietuviškoje moteriškų pavardžių sistemoje gali būti Ivanovas / Ivanova, bet negali būti Daugirdas / Daugirda? Kodėl latviškas modelis Kalniņš / Kalniņa niekaip nedera su Kalninis / Kalninia? Kodėl dabar esantis modelis Kregždė / Kregždė neprieštarauja dvinarei giminės sistemai, o modelis Šarka / Šarka jau prieštarauja? Kodėl Kavaliauskas, Baranauskas ir Jablonskis, pareiškę, kad jie yra rusai arba lenkai, gali turėti žmonas Kavaliauską, Baranauską ir Jablonską, o lietuviams galima tik Kavaliauskė, Baranauskė ir Jablonskė arba „-ienė“? Kalbininkas, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto docentas dr. Antanas Smetona. Asmeninio archyvo nuotrauka Kodėl tai, ką kalbininkai suvokia kaip kalbos tapatybės išsaugojimą, šiuolaikiniam žmogui dažnai atrodo kaip pasenusi ar ribojanti taisyklė? Ką tai pasako apie mūsų visuomenės požiūrį į kalbą ir tradiciją? Kalbininkai neužsiima jokiu kalbos tapatybės saugojimu. Kalbininkai tiria kalbą, kartais, remdamiesi savo tyrimais, gali teikti kokius kalbos vartosenos patarimus ar rekomendacijas. Aišku, tyrimų pagrindu rašo gramatikas, žodynus, teikia ekspertines nuomones kalbos klausimais, kaupia kalbos duomenis (tai rašomosios kalbos tekstynai, tarmių medžiagos rinkiniai, šnekamosios kalbos tekstynai), o dabar akys krypsta į dirbtinį intelektą, natūralios kalbos programavimą, ontologijas ir pan. Visuomenės santykis su kalba gerokai paprastesnis, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Visuomenė pirmiausia yra kalbos vartotoja ir, aišku, kartu kalbos kūrėja. Ir čia įdomiausia kalbos kaip bendravimo ir pažinimo įrankio savybė – mes ją vartojame nė nesusimąstydami. Tačiau visuomenė arba konkretus kalbos vartotojas gali vartoti ir kurti kalbą nė nesusimąstydami ir nesuprasdami, kaip iš tikrųjų ji funkcionuoja. Čia tinka analogija – kalbame kaip kvėpuojame. Deja, mokyklinės žinios labiau orientuotos į kablelių ir nosinių rašinėjimą, o ne kalbos sistemos pažinimą. Kita vertus, ir bendras kultūrinis mūsų auklėjimas, ir istorinė patirtis bei atmintis vis dėlto verčia mus rūpintis savo kalba, saugoti ją, kartais iš nesupratimo kiek perlenkti lazdą besaugant ir besirūpinant. Tai sveikintina ir tik į gera. Ypač kai neleidžia kokiems ne visai susipratusiems valdininkams priimti neatsakingus ir pavojingus ateičiai sprendimus.

Vyrų ir moterų teisės lygios, todėl sutuoktiniai gali pasirinkti bendrą pavardę bendru sutarimu – tai yra pasirinkti ir moters šeimos pavardę. Beje, čia matau ir praktinę reikalo pusę. Juk ne visos vyrų pavardės skambios ir baisiai gražios.

Kokia Jūsų nuomonė apie atvirkštinę situaciją – kai vyras perima moters pavardę?  Tik teigiama. Vyrų ir moterų teisės lygios, todėl sutuoktiniai gali pasirinkti bendrą pavardę bendru sutarimu – tai yra pasirinkti ir moters šeimos pavardę. Beje, čia matau ir praktinę reikalo pusę. Juk ne visos vyrų pavardės skambios ir baisiai gražios – jų yra visokių, kartais net patyčioms labai tinkamų, todėl tai gera proga žmogui pakeisti savo gyvenimą. Tarkime, kokia nuotaka yra Karaliūtė, o jaunikio pavardė šiaip sau – dabar jie gali būti Karalius ir Karalienė. Beje, tai tikros žinomų žmonių istorijos: Marijus Gailius, Linas Karalius... Suprantama, kad mūsų dar gana patriarchalinėje ar tradicinėje visuomenėje tokių atvejų reta, bet tokia teisė yra, ir tai gerai. Kaip susiformavo tradicija Lietuvoje moterų ir vyrų pavardes sudaryti skirtingai (priešingai negu anglakalbėse šalyse)? Ar ši kalbinė norma istoriškai turėjo įtakos lyčių statusui šeimoje ar visuomenėje? Pavardžių sistema formuojasi tam tikromis istorinėmis aplinkybėmis ir įvairiose šalyse skirtingu laiku. Vokietijoje ji atsirado XII–XIV a., Lenkijoje – XIII–XV a. Procesas trukdavo ilgai, pirmiausia apsipavardindavo didikai, paskui bajorai ir miestiečiai, o valstiečiai tiek Lenkijoje, tiek Vokietijoje galėjo iki pat XVIII a. pavardžių neturėti. Lietuvoje tai vyko XV–XVII a., todėl natūralu, kad su rašto kultūra tradicijos skverbėsi iš gretimų kraštų. Maždaug tuo pat metu pavardės formavosi Rusijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje. Su anglakalbėmis šalimis tuo metu jokių reikšmingų kontaktų neturėjome, o ir anglų kalba nebuvo tarptautinė. Taigi, anglų ir mūsų pavardžių sistemos formavosi skirtingais keliais. Unsplash.com nuotrauka Kita vertus, savotiška moterų pavardžių sistema formavosi greičiausiai ne be kaimynų – slavų – įtakos: moters ir mergaičių pavardės su skirtingomis priesagomis iš tėvo pavardės. Kartais nesuprantama, kur eina riba tarp tradicijos ir svetimos įtakos: kai kurie tyrėjai mato tik lietuviškas priesagas ir jas laiko labai lietuviškomis. Tai tiesa, bet juk kalbame ne apie konkrečias priesagas, o apskritai apie pavardžių darybos modelį – vyro, moters ir mergaitės pavardžių skirtumą. Štai jums lenkų kalbos pavyzdys: vyras Wilk, žmona Wilkowa, o jų duktė Wilkówna (Vilkas, Vilkienė, Vilkaitė). O čekų kalboje Merkel virsta Merkelovà. Ką, tai atsitiktiniai sutapimai? Taigi, ši mūsų pavardžių sistema nei unikali, nei labai senoviška. Tarp pavardžių sistemos ir lyčių statuso visuomenėje bei šeimoje koreliacija greičiausiai yra. Tik ji atvirkščia, nei daugelis mano. Ne pavardės lemia lyčių statusą visuomenėje, o buvęs lyčių statusas yra atspindys pavardžių sistemoje. Kadangi visuomenės santykiai kalbamame raidos etape pasikeitė greičiau negu kalba, po truputį radosi neatitikimas tarp tikrosios padėties visuomenėje ir jos atspindžio kalboje. Todėl 2003-iaisiais VLKK į moterų pavardžių sistemą įtraukė galimybę darytis moterų pavardes be šeiminio statuso nurodymo. Sakyčiau, labai racionalus santykis tarp tradicijos ir modernybės. Nepaisant visko, giminės skirtis (faktiškai skirtis pagal lytį) lietuvių pavardžių sistemoje išliks, arba tai bus jau nebe lietuvių kalba, nes tai yra ne tik vardo ir pavardės, bet ir apskritai daiktavardžio ypatybė. Todėl susilyginimas su anglakalbėmis tradicijomis telieka bergždžios ir tuščios svajonės. Beje, jei kas dar nesusivokė – ir anglakalbėje tradicijoje ši skirtis irgi yra, tik paprasčiausiai reiškiama kitomis kalbinėmis priemonėmis. Mat išduosiu paslaptį: tiek anglų, tiek lietuvių kalboje vardais ir pavardėmis įvardijami asmenys yra gamtiškai lytiškai padarai, o lytiškumas vienaip ar kitaip indoeuropiečių kalbose visada reiškiamas. Ypač tai ryšku, savita ir tradiciška lietuvių kalboje. Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.

Autorius: Austėja Zovytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama