Poetės atminimas ar ideologijos simbolis: koks S. Nėries paminklo likimas?

Beveik tuo pat metu, rugpjūčio 20-ąją, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) vadovas Arūnas Bubnys priėmė oficialų įsakymą „Dėl viešojo objekto pašalinimo“, kuriuo įpareigojo Vilniaus savivaldybę pašalinti S. Nėries paminklą. Šis veiksmas pagrįstas 2023 m. įsigaliojusiu Draudimo propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas įstatymu, pagal kurį viešosiose erdvėse neturi likti totalitarinių simbolių. Neseniai prie poetės paminklo Lietuvos rašytojų sąjungos organizuotoje atminimo studentų skaitymų akcijoje susirinko per šimtą dalyvių – jie kartu skaitė S. Nėries poeziją ir akcentavo, kad svarbu atskirti meną nuo ideologijos. Tokios simbolinės akcijos atgaivino diskusiją apie tai, ar šis paminklas turi išlikti viešojoje erdvėje. „Jeigu socialinėje erdvėje kilo triukšmas – vadinasi, tokie skaitymai tikrai turi reikšmę, nes žmonės tokiu būdu išreiškia savo poziciją. Manau, esame užsižaidę paminklų griovimais ir statymais, ignoruodami rimtesnes problemas – kad ir susijusias su okupacijos laikotarpio palikimu. Tai yra dėmesio nukreipimas ir bandymas ištrinti istoriją, neprisiminti jos, kad ir kokia ji būtų skaudi. Dargi sakyčiau, kad tokiu įtampos pilnu laiku, kai lietuviai dėl karo Ukrainoje išgyvena nesaugumą ir nerimą dėl ateities, kiršinti žmones gali arba neturintys nuovokos, arba piktavaliai“, – dienraščiui „Bernardinai.lt“ tikina literatūrologė SOLVEIGA DAUGIRDAITĖ. Desovietizacijos komisijos pirmininkas, paveldosaugininkas VITAS KARČIAUSKAS sako, kad tokios akcijos yra reikalingos ir parodo mūsų visuomenės įvairovę, tačiau skaitymuose jis asmeniškai pasigedęs poetės eilėraščių įvairovės. „Salomėjos Nėries poezija niekur nedingsta – paminklas yra ar jo nėra. Taip pat tokiu būdu parodoma mūsų įvairovė. Tik tiek, kad galbūt buvo skaityti vienos krypties eilėraščiai. Būtų gražu, jeigu būtų buvusi apžvelgta visa poetės kūryba, kad nepasimirštų nei poemos apie Staliną, nei eilėraščiai Leninui. „Koks gražus mažytis mūsų kraštas, / Kaip lašelis tyro gintaro. <…> Gintarėlį tau nešu ant delno, / Baltijos lašelį tą nublankusį – / Lietuvos aš vardą švelnų / Tau nešu, kaip saulę rankose.“ Tai čia Stalinui nešama, ne kam nors kitam“, – tvirtina V. Karčiauskas. Lietuvos rašytojų sąjungos poezijos skaitymai prie nukelti planuojamo Salomėjos Nėries paminklo. Vilnius, 2025 m. gegužės 31 d. Ervino Rauluševičiaus / ELTA nuotrauka Lietuvos rašytojų sąjungos poezijos skaitymai prie nukelti planuojamo Salomėjos Nėries paminklo. Vilnius, 2025 m. gegužės 31 d. Ervino Rauluševičiaus / ELTA nuotrauka Paminklas S. Nėriai prieštarauja įstatymui „Įstatymas mus įpareigoja pasakyti tik vieną sakinį: toks paminklas konkrečiam žmogui prieštarauja įstatymui ar neprieštarauja, ir viskas. Desovietizacijos komisija priėmė sprendimą, kad paminklas turi būti iškeltas. Manyčiau, reikia tiesiog gerai pagalvoti ir rasti sprendimą, kuris tiktų visoms pusėms, nes tai yra unikalus atvejis parodyti, ką žmogui reiškia išduoti savo šalį“, – aiškina V. Karčiauskas. Istorikas VALDEMARAS KLUMBYS, kuris taip pat yra ir desovietizacijos komisijos narys, aiškina, kad, jeigu asmuo susijęs su konkrečia vietove – ten gimė, gyveno – tuomet, anot komisijos, galima palikti ir jo muziejus, ir paminklus. Tačiau Vilniuje S. Nėris negyveno, nors sostinėje dažnai lankydavosi. „Pagal įstatymą, jeigu asmuo atitinka tam tikras kolaboravimo su okupacinėmis valdžiomis kategorijas, jis negali būti įamžintas viešojoje erdvėje. Kadangi Salomėja Nėris vežė Stalinui saulę, laikoma kolaborante, ir jos įamžinimas pagal įstatymą turėtų būti pašalintas. Turėjome panašų atvejį su Salomėjos Nėries muziejumi Kaune ir jos įamžinimu Vilkaviškyje, jos gimtinėje. Formaliai įamžinimas prieštarauja įstatymui, vis dėlto komisija nusprendė, kad tai poetės gimtinė, todėl jį galima palikti. Kita vertus, įstatyme nėra jokių išimčių dėl kolaboravusiųjų gimtųjų vietų – nei gatvėms, nei muziejams, nei paminklams“, – dienraščiui „Bernardinai.lt“ komentuoja V. Klumbys. Istorikas Valdemaras Klumbys. Vilniaus universiteto nuotrauka Dar 2023 m. Lietuvos Respublikos Seimo priimtu Draudimo propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas įstatymu siekiama „išvalyti miestų erdves nuo totalitarinių režimų ženklų“. „Jei jau galime formaliai išplėsti įstatymo taikymą kitur, kodėl negalime padaryti to paties ir šiuo atveju? Atsakymas paprastas – tai politinis sprendimas. Ne šios valdžios, bet ankstesnių politikų sukurta teisinė mina, kurią dabar ir tenka spręsti. Ir puikiai matome – visuomenė jau supriešinta, o tai buvo būtent tas rezultatas, kurio kažkas ir siekė. Vieni pasisako „už“, kiti – „prieš“, konfliktas gilėja, – tai yra paskutinis dalykas, kurio šiandien reikia Lietuvai“, – pažymi istorikas. Siekį nugriauti S. Nėries paminklą literatūrologė S. Daugirdaitė vertina neigiamai.

Mes kalbame ne apie kandidatus į Katalikų Bažnyčios šventuosius, kurie neturi nuodėmių. Mes kalbame apie žmones, kurie literatūroje paliko neištrinamus pėdsakus. Prasti, ideologizuoti Salomėjos Nėries eilėraščiai nepaneigia jos kūrybos viršūnių.

„Mes kalbame ne apie kandidatus į Katalikų Bažnyčios šventuosius, kurie neturi nuodėmių. Mes kalbame apie žmones, kurie literatūroje paliko neištrinamus pėdsakus. Prasti, ideologizuoti Salomėjos Nėries eilėraščiai nepaneigia jos kūrybos viršūnių. Jos, kaip žmogaus, klaidos nepadaro jos poezijos menkesnės. Kiekvieno rašytojo kūryboje, net kalbant apie didžiuosius klasikus, yra silpnų kūrinių, silpnų meniškai, bet jie nepaneigia kūrybos viršūnių“, – dėsto S. Daugirdaitė.

V. Klumbys paminklo pašalinimui taip pat nepritaria: „Jei žiūrėtume objektyviai, tai, mano manymu, šis sprendimas yra neteisingas. Dėl Petro Cvirkos paminklo dar buvo galima kalbėti, kad jis aiškiai stalinistinis, socrealistinės estetikos, bet Salomėjos Nėries paminklas – visai kita istorija. Jis sovietinės santvarkos neglorifikuoja, į komunizmą neveda, totalitarizmo nepropaguoja. Tai net ne socrealistinė estetika – tai modernistinis, kuklus, estetiškai stiprus kūrinys.

Paminklas neturi nieko, kas šlovintų sovietinę santvarką. Jis aiškiai vaizduoja poetę, menininkę; tai yra tipinis romantinis poeto įvaizdis – išsidraikę plaukai ir kita.“ Desovietizacijos komisijos pirmininkas Vitas Karčiauskas. Gedimino Bartuškos / ELTA nuotrauka V. Klumbys: turime suprasti, kas yra paminklas Istorikas V. Klumbys atkreipia dėmesį, kad mūsų suvokimas, kas yra paminklas ir kokia jo reiškmė, yra netinkamas. „Turime sutarti – kas yra paminklas? Ar tai žmogaus idealizavimas, ar tiesiog jo nuopelnų pažymėjimas? Mes vis dar mąstome sovietiškai: jei jau yra paminklas – tai apie žmogų negalima nieko blogo sakyti. Tačiau paminklas nebūtinai yra garbinimas. Aš nesu didelis paminklų gerbėjas, nes šiuo metu jų meninė kokybė labai žema“, – komentuoja jis. V. Klumbio teigimu, už siekio nugriauti paminklus slypi kur kas daugiau nei noras pašalinti asmens garbinimo objektus. „Visos kalbos apie paminklų griovimus yra mūsų baimių išraiška. Mes bijome okupacijos. Bijome, kad paminklas kolaborantui tarsi suteiktų leidimą kolaboruoti ateityje. Tai maginis mąstymas. Žmonės kolaboruoja ne dėl paminklų. Bet viskas remiasi į mūsų visuomenės baimes. Bijome praeities. Nugriauname ženklus ir tikimės, kad su jais išnyks ir problemos. Nugriovę sovietinius paminklus galime ištrinti ir savo pačių atmintį“, – tikina V. Klumbys. Anot istoriko, paminklai turi kelti klausimus, o ne būti tik garbinimo objektai. Jei paminklas kelia klausimus, jis atlieka savo funkciją šiuolaikiniame pasaulyje. Salomėja Nėris 1933 m. Fotoateljė „Zinaida“. Maironio lietuvių literatūros muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka Konfliktas dėl S. Nėries asmenybės tęsiasi  „Jeigu manome, kad galima statyti paminklą Antanui Smetonai, prisimenant, kad jis buvo vienas svarbiausių asmenų kuriant Lietuvos valstybę, tai verta klausti – ar aukščiausi šalies pareigūnai, palikę šalį ir net nepadarę pareiškimo apie okupaciją, taip pat nėra suklydę? Pirmiausia šalį išdavė ne poetai, ne rašytojai, kurie važiavo į Maskvą. Juk jie tebuvo statistai, juos lengvai buvo galima pakeisti kitais. Vis dėlto ne jų veikla lėmė okupaciją. Kažkodėl manome, kad Smetonos nuopelnai kuriant valstybę yra svarbesni nei 1926-ųjų perversmas. Turbūt mums sunku susitaikyti su istorijos tragizmu, neteisybe savo tautos atžvilgiu, gal tebesijaučiame menkaverčiai, nepasipriešinę net simboliškai, todėl dabar bandome rasti ir nubausti kaltininkus“, – svarsto literatūrologė S. Daugirdaitė. Jos teigimu, propagandinis triukšmas suverčiant kaltę rašytojams, kurie dalyvavo okupacijos įteisinimo procese, yra skirtas nukreipti dėmesį nuo tikrųjų tos istorijos dalyvių. „Akivaizdu, kad nei vieni, nei kiti negalėjo istorijos pakeisti. Jėgos tuo metu buvo tokios nelygios, kad Baltijos šalys, kaip ir kiti regionai, negalėjo išvengti okupacijos. Mes buvome per silpni pasipriešinti. Įsitikinimas, kad konkrečiai kalti tie žmonės, kurie tuo metu buvo išrinkti į valdžią, kurie važiavo į Maskvą – man atrodo, liudija mūsų nenorą suvokti tikrąsias tragiškas istorines aplinkybes“, – dienraščiui „Bernardinai.lt“ sako ji. Literatūrologė Solveiga Daugirdaitė. Dainiaus Labučio / ELTA nuotrauka V. Klumbys mano, kad negalime atskirti S. Nėries kaip poetės nuo S. Nėries kaip politinės veikėjos.  „Mes turime prisiminti viską – ir gerus darbus, ir blogus. Tada galima klausti: o kodėl žmogus taip elgėsi? Kodėl buvusi ateitininkė tapo komuniste? Kai pradedi gilintis, pamatai, kad tuo metu visa Europa skilo – į kairiuosius ir dešiniuosius. Lietuvoje, kai Smetonos režimas prispaudė visas partijas, socialdemokratai ir kitos opozicinės partijos neturėjo jokios realios įtakos Lietuvos politikoje. Jei norėjai kažką pakeisti, rinkdavaisi radikaliausią kryptį, kuri atrodė bent kažką daranti, besipriešinanti diktatūrai – o tuo metu tai buvo komunistai. Reikia apie tai kalbėti, o ne slėpti, – įsitikinęs V. Klumbys. – Jei nutylėsime ir sakysime, kad Nėris – gerai, nes ji – poetė, o visa kita – nesvarbu, iškraipysime istoriją. Bet ar dėl to dabar turime visus paminklus nugriauti? Man tai atrodo keista. Yra žmonių, kuriems patinka Nėries poezija, yra tokių, kuriems nepatinka. Ir dažnai pastarieji yra vedami ne estetinių, o politinių priežasčių.“ Istorikas primena, kad S. Nėris dar tarpukariu gavo aukščiausią literatūrinę premiją: „Tikrai nebūtų gavusi, jei tam būtų prieštaravęs Smetonos režimas. Poetės kūryba buvo pripažinta jau tarpukariu. Nėris buvo svarbi kūrėja. Neįmanoma to paneigti.“ Nežinomas fotografas, Liudas Gira ir Salomėja Nėris 1940 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka Sprendimas tinkamas visiems „Salomėjos Nėries paminklas yra unikali vieta, kuria galima parodyti, kas atsitinka, kai išduodi savo valstybę. Spręsti situaciją įmanoma įvairiais keliais. Vienas iš jų – šalia esančioje mokykloje įrengti patalpą ar bent jau vieną langą, kuriame besikeičiančiais vaizdais būtų transliuojama visa poetės kūryba – nuo gražiausių iki išdavikiškų eilėraščių. Svarbu pateikti visas eiles – informaciškai, techniškai, taip parodant, ką lėmė Stalino saulė Lietuvos žmonėms. Kitaip sakant – ką reiškia išdavystė, kas atsitinka, kai išduodi savo šalį“, – siūlo V. Karčiauskas. Anot jo, įmanoma išspręsti susipriešinimą, kilusį visuomenėje. „Aš vis pasigendu šios diskusijos moderavimo. Nevadinčiau to konfliktu – vadinčiau skirtingų nuomonių susikirtimu. Ir jeigu būtų normalus moderavimas, kurį turėtų vykdyti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras, taip, kaip numato įstatymas, pagal kurį mes, desovietizacijos komisija, dirbame, – tai konfliktas būtų lengvai suvaldytas“, – dienraščiui „Bernardinai.lt“ sako V. Karčiauskas. Literatūrologės S. Daugirdaitės teigimu, dabar S. Nėries paminklo nereikėtų griauti, o visus svarstymus derėtų kurį laiką atidėti. „Turbūt nesu pirmoji, kuri ragintų paminklų šiuo metu nestatyti ir negriauti, tiesiog palikti kaip yra. Žvelgiant iš perspektyvos daug kas atrodo kitaip. Ateinančios kartos pačios nuspręs, kokių paminklų jos nori, ar galbūt nenori jokių. Kadangi tyrinėju sovietmetį, susiduriu ir su istorijomis, vykusiomis prieš pat okupaciją, kai lietuviai pykosi tarpusavyje, o tuo metu prie Lietuvos sienos jau stovėjo sovietų kariuomenė. Kai pagalvoji, tame kontekste visos mūsų tarpusavio rietenos atrodo beprasmės. Gyvenime tikrai yra svarbesnių dalykų nei paminklai“, – tvirtina S. Daugirdaitė.

Visa literatūros, meno istorija kalba apie tai, kad menininkai retai būna šventi.

Jos nuomone, turėtume atskirti literatūrą nuo žmogaus poelgių, kad ir kaip tai būtų sunku. „Turbūt tai ateina iš XIX amžiaus tradicijos, kai rašytojai buvo kunigai, kai manyta, kad rašytojas turi būti ypač moralus, toks žemiškiems dalykams abejingas asmuo. Bet jis gali būti klystantis, gali būti net visiškas padugnė ir vis tiek būti geras menininkas. Manau, tiesiog nereikia painioti šių dalykų. O ypatingo talento atvejais nėra kito pasirinkimo. Visa literatūros, meno istorija kalba apie tai, kad menininkai retai būna šventi“, – teigia literatūrologė. V. Klumbio tikinimu, S. Nėries paminklą pašalinti nebūtina, įmanoma rasti kitų sprendimo būdų. „Galima pakabinti lentelę su paaiškinimu, tačiau lentelės dažnai tampa tik formalumu. Gal geriau sukurti šalia kitą meno kūrinį, kuris keltų klausimus, įtampą, skatintų susimąstyti. Aišku, tam reikia aukšto meninio lygio skulptūros, o Lietuvoje monumentalistika turi problemų. Bet jeigu paskelbtume konkursą – kodėl gi ne? Gal ir atsirastų gerų menininkų pasiūlymų“, – svarsto istorikas V. Klumbys. Nežinomas fotografas, Salomėja Nėris 1928 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka Kalbėdamas apie skandalus dėl kitų rašytojų ir intelektualų istorinės praeities, pašnekovas atkreipia dėmesį į kitą problemą – kaip mes pateikiame istorines asmenybes. „Apie Salomėją Nėrį vis kalbama, kad ji buvo lengvai paveiki, vyrai ją suvedžiojo, pati ji nieko nesuprato. Tai kodėl mes ją pateikiame kaip kokią kvailutę? Ji buvo ambicinga, išsilavinusi moteris. Gal dėl to, kad dešinėje nebuvo vertinama, ji pasuko kairėn – norėjo būti matoma. Taip, ji sovietmečiu rinkosi konformistinį kelią, bet ar dėl to jos kūryba tampa prastesnė?“ – kelia klausimus V. Klumbys.

Autorius: Inga Bartulevičiūtė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama