Dirigentas H. Pishkaras: oratorija „Mesijas“ gali suvienyti susipriešinusius žmones
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Dienraščiui „Bernardinai.lt“ dirigentas tvirtina – kadangi buvo paniręs į muziką ir tuo metu gyveno vien „Mesiju“, net nejuto publiką šaldančio vėjelio. Iš Irano kilęs, Italijoje gyvenantis H. Pishkaras sako, kad ši oratorija iš tiesų gali priversti visų širdis plakti vienu ritmu. Ji yra tai, kas mus suvienija.
G. F. Händelio „Mesijas“ – išskirtinis šedevras, paremtas Biblijos tekstais, kurie apmąsto Jėzaus Kristaus – Mesijo – gyvenimą, kančią, prisikėlimą ir išaukštinimą. 1741 m. parašytas kūrinys iš pradžių visuomenės buvo priimtas santūriai, būta net pasipriešinimo jam, bet vėliau oratorija tapo vienų garsiausių ir dažniausiai atliekamų kūrinių Vakarų muzikos istorijoje. „Mesijas“ veda ne tik į muzikinę, bet ir dvasinę patirtį, kuri vienija klausytojus ištisus šimtmečius.
Taigi apie šį muzikinį Jėzaus Kristaus kaip Mesijo apmąstymą kalbamės su maestro H. Pishkaru.
Kokia Händelio „Mesijo“ žinia auditorijai?
Šio kūrinio žinia neabejotinai yra dvasinė. Kiekvieno muzikinio šedevro didybė – kad jis pranoksta savo laikmetį. Tuomet jis tampa universalus ir nesenstantis, taip tarsi prisiliesdamas prie amžinybės.
„Mesijas“ yra šedevras todėl, kad jį atliekant kiekvienu žmonijos istorijos momentu atsiveria didžiulis dvasinis pasaulis, susitapatinama su tuo, kas žmogui aktualu, kas kartą tam suteikiant naujų spalvų. Tikriausiai po dešimties metų karas Ukrainoje ar žmonijos tragedija Gazos Ruože bus pasibaigę, ir į „Mesiją“ jau nebežvelgsime iš šios mūsų laikams aktualios perspektyvos. Atsivers nauji jo klodai.
Bernardinai.lt nuotrauka
Tokie šedevrai yra nepavaldūs laikui. Jie yra tokie didingi, kad gali tave apglėbti, kad ir kur būtum.
Įsiklausius ir įsijautus į šią muziką, galima išgyventi ir ilgesį. Vokiečių kalboje yra žodis Sehnsucht, kuris reiškia gilų, melancholišką ilgesį ar troškimą kažko, ko žmogus negali turėti, pasiekti ar net iki galo suvokti. Regis, mes visada ilgimės ramybės, ir „Mesijas“ kalba apie tai, jis teikia ramybę.
Händelis genialus tuo, kad „Mesiju“ perdavė ne tik žinią, bet ir nusivylimą, kurio mes iš tikrųjų negalime suprasti. Tai neįtikėtina. Grodami šį kūrinį mes perteikiame „Mesijo“ amžinąją dvasinę žinią, bet kartu ir atkreipiame dėmesį į dalykus, diktuojamus mūsų laikmečio.
Esate sakęs, kad Händelio oratorija „Mesijas“ yra daugiau nei liturginė muzika. Kaip tai pakomentuotumėte?
Händelis kurdamas „Mesiją“ peržengė sakralinės muzikos ribas. Tuo metu liturginė muzika buvo rašoma turint tikslą ją atlikti tik bažnyčioje arba tam tikrose ceremonijose, tačiau „Mesijas“ nebuvo skirtas vien Bažnyčios auditorijai. Rašant sakralinę muziką naudojami tam tikri žanrai – kantata, requiem ir kiti; taikomos tam tikros struktūrinės kompozicijos, tempas, frazavimas, tonas, nuotaika.
Tačiau „Mesijo“ atveju tai nebuvo naudojama, nors šios taisyklės buvo itin paplitusios. Anuomet vis dar vyravo baroko stilius, buvo klasikos pradžia, kurios pagrindas buvo sakralinė muzika.
Dirigentas Hosseinas Pishkaras įsitikinęs, kad muzika gali gydyti dvasią. Susanne Diesner nuotrauka
Nors „Mesijo“ „Aleliuja“ dalis yra žinomiausia, Händelis yra minėjęs, kad Kūrėją pamatė visai ne dėl jos. Tai įvyko galvojant apie visą kompoziciją. Yra dokumentų, bylojančių, kad tuometinis karalius Frydrichas II Didysis labai mėgo maršus, grojamus didelio skaičiaus muzikantų būgnais ir trimitais. Panašus maršas yra ir „Aleliuja“. Karalius prašė Händelį vis kurti panašius kūrinius. Kadangi kompozitorius buvo pragmatiškas žmogus, žinojo, kad, jei nori rašyti savo skonio muziką, kuri greičiausiai neatitiks karaliaus skonio, reikia į ją įpinti jo mėgstamos muzikos elementų.
„Aleliuja“ išgarsėjo dėl to, kad karalius to norėjo. Tai nuostabus kūrinys, kita vertus, išanalizavus partitūrą pagal kompozicijos mokslą, tampa aišku, kad „Aleliuja“ nėra tai, kas padaro „Mesiją“ šedevru, – visos kitos jo dalys yra ypatingos.
Ką „Mesijas“ kalba apie Dievą?
Šis klausimas toks trumpas, bet tam, kad į jį atsakyčiau, reikia arba parašyti knygą, arba apskritai apie tai patylėti. Kad ir kaip suprastum Dievą – ar kaip religiją, kuriai jaučiu didelę pagarbą, ar kaip Visatos Kūrėją – Dievas netelpa į žodžius.
„Mesijas“ gali būti tik šios didybės atspindys, ir kiekvienas, dalyvaujantis šiame pasirodyme, gali būti tik veidrodis, atspindintis dalelę Viešpaties. Šiandien pasaulyje daug konfliktų, jų priežastys įvairios. Tačiau muzika turi galią sujungti žmones nepaisant konfliktų. Nesvarbu, kokia jų odos, plaukų spalva, kokia gimtąja kalba jie šneka, kokia jų rasė, – jų širdys plaka vienu ritmu. Ir tai man reiškia Dievą.
Dirigentas Hosseinas Pishkaras sako, kad pavyko puikiai susidirbti su lietuvių muzikantais. Bernardinai.lt nuotrauka
Esate kilęs iš Irano. Ar jūsų kultūrinė patirtis leidžia „Mesijo“ atlikimą papildyti savitumais?
Užaugau su persų tradicine muzika ir ypatingu dvasiniu požiūriu. Kai buvau vaikas, turėjau privilegiją mokytis šios muzikos. Tuomet dar nesupratau, kokia mano dainuojamų ar pasakojamų žodžių esmė. Būdamas vyresnis dvasingumą atradau ir religijoje. Kėliau klausimus, studijavau skirtingas religijas – krikščionybę, islamą, nes gimiau Irane, tam tikru metu žavėjausi judaizmu, galiausiai perėjau prie budizmo – juo labiausiai domėjausi.
Vis dėlto muzika man tapo tuo, kas galėjo visas šias religijas suvienyti, ji – tarsi mano religija. Kai analizavau Händelio „Mesiją“ arba Mozarto Requiem, kurių tekstai yra paremti krikščionybe, gilinausi į dvasingumą iš krikščioniškos perspektyvos. Kita vertus, muzika turi savo struktūrą, nuo kurios dirigentas negali toli pabėgti. Jeigu garsas turi būti trumpas, jis ir bus trumpas, jei tai nata fa, ji ir turi skambėti būtent taip.
Studijuodamas muzikos tekstą, dvasinio pakylėjimo momentą galiu sulieti su objektyviu kūrinio skambesiu, abu turi eiti koja kojon. Paskui tiesiog leidžiu muzikai laisvai tekėti, tikėdamasis, kad visi elementai suskambės išvien.
Dirigentas Hosseinas Pishkaras tikisi, kad iš Irano kultūros galėjo į „Mesiją“ įnešti šį tą naujo. Susanne Diesner nuotrauka
Viliuosi, kad į Händelio „Mesiją“ man pavyko įlieti kažką iš savo kultūros. Tikrai nuoširdžiai to norėčiau. Tačiau galiausiai aš esu tik kompozitoriaus tarnas. Stengiuosi būti kuo arčiau jo idėjos. Muzikoje taip yra, kad rezultatas visuomet būna didesnis nei vieno asmens vizija.
Vienas garsiausių XX a. pradžios dirigentų Otto Klempereris gyveno labai įdomų dvasinį gyvenimą. Nuo vaikystės būdamas žydas, vėliau atsivertė į krikščionybę, o gyvenimo pabaigoje – vėl į judaizmą. Viename interviu jo paklausė: „Kodėl pakeitėte savo religiją į krikščionybę?“ Jis atsakė, kad buvo tiesiog įsimylėjęs Johanno Sebastiano Bacho „Pasiją pagal Matą“ ir Gustavo Mahlerio Antrąją simfoniją. Dirigentas buvo įsitikinęs, kad norint pajausti, suprasti ir atlikti šią muziką reikia būti tikinčiu krikščioniu. Todėl ir atsivertė į krikščionybę.
Tada žurnalistas jo paklausė: „O kodėl galiausiai vėl tapote žydu?“ Jis atsakė, kad daug kartų diriguodamas šiuos kūrinius suprato, kad norint į juos įsijausti nebūtina būti krikščioniu, todėl vėl grįžo prie judaizmo.
Man ši istorija visada atrodė įdomi ir kartu asmeniška. Nors turėjau privilegiją išmokti tam tikrus dalykus, vis tiek jaučiuosi esantis pašalietis, nes negimiau su „Pasija pagal Matą“. Kita vertus, gimimas šiame pasaulyje yra visiškas atsitiktinumas – niekas nepasirinko tapti lietuviu, iraniečiu ar vokiečiu. Taip tiesiog nutiko. Turime gerbti vienas kitą ir bandyti rasti tą bendrą dvasinę erdvę, kuri gali sujungti mus visus. Jaučiu, kad muzika šiuo atveju tai daro geriausiai.
Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.
Bernardinai.lt nuotrauka
Tokie šedevrai yra nepavaldūs laikui. Jie yra tokie didingi, kad gali tave apglėbti, kad ir kur būtum.
Įsiklausius ir įsijautus į šią muziką, galima išgyventi ir ilgesį. Vokiečių kalboje yra žodis Sehnsucht, kuris reiškia gilų, melancholišką ilgesį ar troškimą kažko, ko žmogus negali turėti, pasiekti ar net iki galo suvokti. Regis, mes visada ilgimės ramybės, ir „Mesijas“ kalba apie tai, jis teikia ramybę.
Händelis genialus tuo, kad „Mesiju“ perdavė ne tik žinią, bet ir nusivylimą, kurio mes iš tikrųjų negalime suprasti. Tai neįtikėtina. Grodami šį kūrinį mes perteikiame „Mesijo“ amžinąją dvasinę žinią, bet kartu ir atkreipiame dėmesį į dalykus, diktuojamus mūsų laikmečio.
Esate sakęs, kad Händelio oratorija „Mesijas“ yra daugiau nei liturginė muzika. Kaip tai pakomentuotumėte?
Händelis kurdamas „Mesiją“ peržengė sakralinės muzikos ribas. Tuo metu liturginė muzika buvo rašoma turint tikslą ją atlikti tik bažnyčioje arba tam tikrose ceremonijose, tačiau „Mesijas“ nebuvo skirtas vien Bažnyčios auditorijai. Rašant sakralinę muziką naudojami tam tikri žanrai – kantata, requiem ir kiti; taikomos tam tikros struktūrinės kompozicijos, tempas, frazavimas, tonas, nuotaika.
Tačiau „Mesijo“ atveju tai nebuvo naudojama, nors šios taisyklės buvo itin paplitusios. Anuomet vis dar vyravo baroko stilius, buvo klasikos pradžia, kurios pagrindas buvo sakralinė muzika.
Mano darbas – leisti auditorijai pajausti tai, ką jautė Händelis, o ne pačiam tai patirti.„Mesijo“ genialumas – kad jis priima ir gerbia visas šias laikmečio taisykles, tačiau kartu ir perkopia sakralinei muzikai būdingus elementus. „Mesijuje“ pasitelkiamas liturginis tekstas, tačiau kitokia yra pati muzika, skambesys. Kompozitorius panaudojo operinio dainavimo efektą. Galima pajausti, kad jis chorą suvokia, tarsi šis būtų operinis, ir tai sukuria itin teatrališką nuotaiką. Į kūrinį Händelis įtraukė ir folkloro elementų. Taigi, jei vertintume „Mesiją“ tik iš liturginės perspektyvos, vaizdas būtų vienpusiškas. Šis kūrinys peržengia bažnytinės muzikos slenkstį, ir tai daro jį unikalų. Kai Händelis rašė „Mesiją“, jis sakė: „Man pasirodė, kad atsivėrė dangus ir aš regiu Kūrėją.“ Ar jums, ruošiantis diriguoti šį kūrinį, teko patirti panašių įkvėpimo momentų? Taip, kas kartą. Tikslas – tą dvasią jausti net tada, kai atlieki šį kūrinį auditorijai, bet tai labai sudėtinga. Dirigentas turi jausti kontrolę, nes pernelyg įsijautęs į muziką gali nuslysti ir netekti kontrolės. Tuomet kažkas gali pradėti dainuoti per anksti arba ne tas natas, ir visi drauge nebeskambės harmoningai. Mano darbas – leisti auditorijai pajausti tai, ką jautė Händelis, o ne pačiam tai patirti. Kita vertus, įsijautimas iki tam tikros ribos, kai, regis, jau prarandama kontrolė, padeda atlikti šį kūrinį. O pasiruošimas groti oratoriją jau yra visai kas kita. Dvasinio pakylėjimo momentų buvo daugybė. Händelis tvirtino, kad pamatė Dievą – na, aš tiek toli nenuėjau. Juolab mano žodžiai skambėtų arogantiškai, jei taip pasakyčiau. Tačiau iš tiesų buvo momentų, kai ir rankos, ir visas kūnas drebėjo – būtent tuo metu žodžiai nutyla, ir prasideda tikroji muzika, nes ji kalba daugiau ir giliau. Šventi maldos žodžiai ir liturginiai tekstai, einantys išvien su tam tikrais garsais ir muzikos struktūromis, sustiprina jausmą. Jei šios kombinacijos skambėtų atskirai, neatsivertų toks didingas dvasinis būvis.
Dirigentas Hosseinas Pishkaras įsitikinęs, kad muzika gali gydyti dvasią. Susanne Diesner nuotrauka
Nors „Mesijo“ „Aleliuja“ dalis yra žinomiausia, Händelis yra minėjęs, kad Kūrėją pamatė visai ne dėl jos. Tai įvyko galvojant apie visą kompoziciją. Yra dokumentų, bylojančių, kad tuometinis karalius Frydrichas II Didysis labai mėgo maršus, grojamus didelio skaičiaus muzikantų būgnais ir trimitais. Panašus maršas yra ir „Aleliuja“. Karalius prašė Händelį vis kurti panašius kūrinius. Kadangi kompozitorius buvo pragmatiškas žmogus, žinojo, kad, jei nori rašyti savo skonio muziką, kuri greičiausiai neatitiks karaliaus skonio, reikia į ją įpinti jo mėgstamos muzikos elementų.
„Aleliuja“ išgarsėjo dėl to, kad karalius to norėjo. Tai nuostabus kūrinys, kita vertus, išanalizavus partitūrą pagal kompozicijos mokslą, tampa aišku, kad „Aleliuja“ nėra tai, kas padaro „Mesiją“ šedevru, – visos kitos jo dalys yra ypatingos.
Ką „Mesijas“ kalba apie Dievą?
Šis klausimas toks trumpas, bet tam, kad į jį atsakyčiau, reikia arba parašyti knygą, arba apskritai apie tai patylėti. Kad ir kaip suprastum Dievą – ar kaip religiją, kuriai jaučiu didelę pagarbą, ar kaip Visatos Kūrėją – Dievas netelpa į žodžius.
„Mesijas“ gali būti tik šios didybės atspindys, ir kiekvienas, dalyvaujantis šiame pasirodyme, gali būti tik veidrodis, atspindintis dalelę Viešpaties. Šiandien pasaulyje daug konfliktų, jų priežastys įvairios. Tačiau muzika turi galią sujungti žmones nepaisant konfliktų. Nesvarbu, kokia jų odos, plaukų spalva, kokia gimtąja kalba jie šneka, kokia jų rasė, – jų širdys plaka vienu ritmu. Ir tai man reiškia Dievą.
Studijuodamas muzikos tekstą, dvasinio pakylėjimo momentą galiu sulieti su objektyviu kūrinio skambesiu, abu turi eiti koja kojon. Paskui tiesiog leidžiu muzikai laisvai tekėti, tikėdamasis, kad visi elementai suskambės išvien.Manau, kad ne Dievas sako žmonėms vieniems kitus žudyti. Jis apsireiškia galimybėje visus apkabinti ir sukurti dvasinę erdvę, kurios dalis esame kiekvienas. Nė vienas atskiras žmogus negali būti Tiesa. Tik visi kartu susijungę galime ja tapti. Yra sakoma, kad Tiesa buvo vientisa, bet krisdama į žemę suskilo į milijonus mažų dalelių, ir taip kiekvienas tapome Tiesos lašeliu. Taigi Dievas yra anapus „Mesijo“, anapus teksto, anapus muzikos. Aš jaučiu Dievą už šio kūrinio ribų. Kaip sekėsi dirbti su lietuvių komanda? Pasirodymas Pažaislyje buvo mano debiutas Lietuvoje, nes prieš tai nesu lankęsis jūsų šalyje. Man viskas buvo nauja – nesu dirigavęs šiam orkestrui, chorui ir dainininkams. Vienintelis lietuvis, kurį pažinojau šiame renginyje, buvo Edgaras Montvidas – jis mane ir pakvietė diriguoti. Kai vykstu į svečią šalį diriguoti, pirmas dalykas, kurį pasitelkiu, yra pagarba. Gerbiu kultūrą, vietinę kalbą ir priimu žmones tokius, kokie jie yra. Tada man svarbu gerai pasiruošti atlikti kūrinį. Menininkams dažnai koją pakiša ego, todėl tam, kad sujungtum komandą, svarbu turėti aiškią mintį ir vidinės stiprybės. Tai labai sunkus žingsnis – atsisakyti savojo ego, asmeniškumų ir tiesiog tapti bendro kūrinio dalimi. Lietuvių komanda nuo pirmosios repeticijos stengėsi perprasti mano idėją ir į ją žvelgė palankiai, lanksčiai. Kartu su orkestru, nuostabiu choru ir dainininkais dirbome išvien.
Dirigentas Hosseinas Pishkaras sako, kad pavyko puikiai susidirbti su lietuvių muzikantais. Bernardinai.lt nuotrauka
Esate kilęs iš Irano. Ar jūsų kultūrinė patirtis leidžia „Mesijo“ atlikimą papildyti savitumais?
Užaugau su persų tradicine muzika ir ypatingu dvasiniu požiūriu. Kai buvau vaikas, turėjau privilegiją mokytis šios muzikos. Tuomet dar nesupratau, kokia mano dainuojamų ar pasakojamų žodžių esmė. Būdamas vyresnis dvasingumą atradau ir religijoje. Kėliau klausimus, studijavau skirtingas religijas – krikščionybę, islamą, nes gimiau Irane, tam tikru metu žavėjausi judaizmu, galiausiai perėjau prie budizmo – juo labiausiai domėjausi.
Vis dėlto muzika man tapo tuo, kas galėjo visas šias religijas suvienyti, ji – tarsi mano religija. Kai analizavau Händelio „Mesiją“ arba Mozarto Requiem, kurių tekstai yra paremti krikščionybe, gilinausi į dvasingumą iš krikščioniškos perspektyvos. Kita vertus, muzika turi savo struktūrą, nuo kurios dirigentas negali toli pabėgti. Jeigu garsas turi būti trumpas, jis ir bus trumpas, jei tai nata fa, ji ir turi skambėti būtent taip.
Studijuodamas muzikos tekstą, dvasinio pakylėjimo momentą galiu sulieti su objektyviu kūrinio skambesiu, abu turi eiti koja kojon. Paskui tiesiog leidžiu muzikai laisvai tekėti, tikėdamasis, kad visi elementai suskambės išvien.
Dirigentas Hosseinas Pishkaras tikisi, kad iš Irano kultūros galėjo į „Mesiją“ įnešti šį tą naujo. Susanne Diesner nuotrauka
Viliuosi, kad į Händelio „Mesiją“ man pavyko įlieti kažką iš savo kultūros. Tikrai nuoširdžiai to norėčiau. Tačiau galiausiai aš esu tik kompozitoriaus tarnas. Stengiuosi būti kuo arčiau jo idėjos. Muzikoje taip yra, kad rezultatas visuomet būna didesnis nei vieno asmens vizija.
Vienas garsiausių XX a. pradžios dirigentų Otto Klempereris gyveno labai įdomų dvasinį gyvenimą. Nuo vaikystės būdamas žydas, vėliau atsivertė į krikščionybę, o gyvenimo pabaigoje – vėl į judaizmą. Viename interviu jo paklausė: „Kodėl pakeitėte savo religiją į krikščionybę?“ Jis atsakė, kad buvo tiesiog įsimylėjęs Johanno Sebastiano Bacho „Pasiją pagal Matą“ ir Gustavo Mahlerio Antrąją simfoniją. Dirigentas buvo įsitikinęs, kad norint pajausti, suprasti ir atlikti šią muziką reikia būti tikinčiu krikščioniu. Todėl ir atsivertė į krikščionybę.
Tada žurnalistas jo paklausė: „O kodėl galiausiai vėl tapote žydu?“ Jis atsakė, kad daug kartų diriguodamas šiuos kūrinius suprato, kad norint į juos įsijausti nebūtina būti krikščioniu, todėl vėl grįžo prie judaizmo.
Man ši istorija visada atrodė įdomi ir kartu asmeniška. Nors turėjau privilegiją išmokti tam tikrus dalykus, vis tiek jaučiuosi esantis pašalietis, nes negimiau su „Pasija pagal Matą“. Kita vertus, gimimas šiame pasaulyje yra visiškas atsitiktinumas – niekas nepasirinko tapti lietuviu, iraniečiu ar vokiečiu. Taip tiesiog nutiko. Turime gerbti vienas kitą ir bandyti rasti tą bendrą dvasinę erdvę, kuri gali sujungti mus visus. Jaučiu, kad muzika šiuo atveju tai daro geriausiai.
Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.
Autorius: Aurelija Plokštytė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
