Dar šis tas apie S. Nėries palikimą: ne nekalbėti, o kalbėti girdint

Data negrįžtamai pakeitė ir Lietuvos poetės Salomėjos Nėries gyvenimą. Būtent jos pozicija po šios dienos iki ankstyvos mirties 1945-aisiais šiandien yra diskusijų centre aptariant poetės įamžinimą Lietuvoje. Ypač pastaruoju metu daug rašyta ir kalbėta apie poetę, į vertinimus dažnai įsijungiant literatūrologams, menotyrininkams bei istorikams. Labai maža tikimybė, kad diskusijos aprims, nes šiemet sukaks 80 metų nuo poetės iškeliavimo amžinybėn.

Vis dėlto žvelgdamas į šiandienes diskusijas dėl S. Nėries paveldo likimo pasigendu vienas kito girdėjimo. Dėl to ir šiuo klausimu kyla visuomenės susipriešinimas – stoti daugumos literatų, ginančių S. Nėrį už jos neeilinį talentą, ar daugumos istorikų, smerkiančių ją už kolaboravimą su sovietine valdžia ir šios institucionalizavimą, pusėn.

Ir nors aš pats, ko gero, ne visuomet vienodai gerai išgirstu abi puses, bandysiu pateikti savo požiūrį – lietuvio, kuris nėra nei literatūrologas, nei istorikas, bet kuriam brangūs tiek istorinis teisingumas bei atmintis, tiek lietuvių literatūros lobynai.

Stovykloje už S. Nėrį kartais pasigendu gilesnės istorinės refleksijos. Poetę vis dar bandoma ginti kaip esą apgautą sovietinės propagandos, naivią, kartais pritempiant iki niekuo nepagrįstos prielaidos, neva jos sprendimams įtaką dariusi baimė dėl represinio aparato. Tačiau dokumentai ir išlikę pasakojimai kalba apie ką kita.

Kitas pasakojimo diskursas – vaizduoti poetę kaip sovietinio režimo marionetę, panaudotą ir vėliau išmestą. Turbūt keisčiausia mano girdėta apologetika – kad net „Poemą apie Staliną“ ji sukūrusi spaudžiama sovietinio saugumo. Vis dėlto nėra jokių įrodymų, kad S. Nėries kolaboravimas su sovietine valdžia 194­0-aisiais būtų paveiktas brutalaus spaudimo. Veikiau priešingai – jau trečią okupacijos dieną ji prisijungė prie buvusių trečiafrontininkų bendražygių, kasančių duobę Lietuvos Respublikai, tikėjo, kad tai – džiugūs įvykiai.

Ne poetės naudai liudija ir sovietinio aktyvisto bei saugumiečio Aleksandro Gudaičio-Guzevičiaus ar Antano Venclovos atsiminimai, net jei 1934–1940 m. ji, laimė, buvo atsitraukusi nuo politikos. Beje, sovietinės ir nacių okupacijų laikotarpiais S. Nėris parašė ir daugiau bolševikus šlovinančių poemų, kupinų ideologinio patoso: „Partizanė“, „Girdės mylima Lietuva“, „Vilnius Paleckis“ (jau 1944 m. spalį).

Priešingai nei epizode su Liaudies seimu – yra ne vienas liudijimas, kad į jį varu suvaryta ir dalis tarpukario inteligentų, delegatai žinojo, kad balsavimai „prieš“ keltų grėsmę jų gyvybei (apie tai rašė delegatai Antanas Garmus ir Vladas Biržietis, romane „Raudonasis tvanas“ – Ignas Šeinius, ne deputatas). Tačiau vėliau tik saujelė jų vyks į Maskvą Stalino konstitucijos atvežti. Net ir totalitarinėmis sąlygomis jie turės šiek tiek veiksmo laisvės iškart po to, kai paliks atėjūnų surežisuotą Liaudies seimo posėdžio spektaklį (dalis ir praregės).

Tai parodė Vincas Krėvė-Mickevičius, paskirtas ministru pirmininku marionetinėje vyriausybėje, tačiau, sužinojęs apie Lietuvos inkorporaciją į SSRS, jau liepą įteikęs atsistatydinimo raštą. Kitas atvejis – Liaudies seimo delegatas Romualdas Juknevičius, nors ir vėlokai, ne iki galo aiškiomis aplinkybėmis, bet vis dėlto išplatinęs rezoliuciją, kurioje Lietuvos inkorporavimas į SSRS ir inscenizuoti rinkimai pavadinti neteisėtais.

Tuo tarpu S. Nėris vežant Stalino konstituciją bus pačiame epicentre, ji ir parašys pirmąjį diktatorių liaupsinantį eilėraštį lietuvių kalba, skaitys jį Maskvoje. Ją 1941 m. išrinks SSRS Aukščiausiosios Tarybos delegate, o Vokietijai užpuolus SSRS poetė pasitrauks į Rusiją, sekdama sovietinio elito pavyzdžiu.

Kita vertus, stovykloje prieš S. Nėrį pasigendu pripažinimo, kad tai buvo neeilinio talento poetė, smarkiai prisidėjusi prie lietuvių literatūros aukso amžiaus tarpukariu. Itin niūriai bent kažkiek apie lietuvių literatūrą nutuokiančiajam turi atrodyti ieškojimai, kuo pakeisti S. Nėrį. Taip, buvo daug perspektyvių literatų, ir dalis jų žuvo pasirinkę ginkluotą nesusitaikymo kelią (Bronius Krivickas) arba buvo nužudyti per Holokaustą (Matilda Olkinaitė).

Tačiau S. Nėries kūryba yra nepakeičiama. Jei klausytume ragintojų atšaukti jos kūrybą dėl politinės veiklos – be galo daug prarastume. Vien ko verta jos poema „Eglė žalčių karalienė“. Prie jos grįšiu straipsnio epiloge. Taip pat – daugybė kitų poemų, kone pasąmoningai žinomų ir populiarių iki šiol. S. Nėries talentas buvo pastebėtas ir deramai įvertintas būtent tarpukariu – 1938 m. už eilėraščių rinktinę „Diemedžiu žydėsiu“ poetei skirta Valstybinė literatūros premija.

Nors supriešinau literatus ir istorikus – pastebiu poliarizaciją viešojoje erdvėje, – nemanau, kad negalėtume atrasti bendrų sąlyčio taškų, jei tik būsime iki galo nuoširdūs ir linkę įsiklausyti.

Gerais pavyzdžiais svarstant sudėtingas skirtis tarp literatūrinio genialumo ir istorinės atminties įprasminimo laikau literatūrologės prof. Viktorijos Daujotytės kompromisus straipsnyje „Be paminklo saugiau“ ir idėjas dėl S. Nėries gimnazijos Vilniuje pervadinimo (žinau, kad pati autorė šiuo straipsniu nebuvo iki galo patenkinta) bei istoriko dr. Valdemaro Klumbio mintis apie gatvių pavadinimus.

Deja, dažniau potencialūs sąlyčio taškai dabartinėse diskusijose naudojami ne jungti, o skirti. Tiesa, tai anaiptol nėra svariausi argumentai, tačiau jie svarbūs kaip atsvaros taškai dialoge. Tai ir daugiau legendinis pasakojimas apie tariamą sąsiuvinį, kuris esą buvo perduotas Lietuvos partizanams, tačiau okupacijos pabaigos nesulaukė. Taip pat tai, kad vienas žymiausių rezistentų Juozas Lukša-Daumantas poetės atžvilgiu priešiškai nusiteikęs nebuvo.

Brandesnės to meto asmenybės, pasirinkusios visai kitą kelią nei poetės, tačiau likusios sovietizuojamoje Lietuvoje, suprato laikmečio sudėtingumą ir neretai kolaboravimu susitepusius kultūrininkus smerkė mažiau nei mes, apie pokario siaubą girdėję tik iš pasakojimų, vadovėlių ar kino.

Apskritai susidarau įspūdį, kad brandesnės to meto asmenybės, pasirinkusios visai kitą kelią nei poetės, tačiau likusios sovietizuojamoje Lietuvoje, suprato laikmečio sudėtingumą ir neretai kolaboravimu susitepusius kultūrininkus smerkė mažiau nei mes, apie pokario siaubą girdėję tik iš pasakojimų, vadovėlių ar kino. Galbūt lėmė ir tai, kad to meto žmonės apie tikslią poetės politinę veiklą turėjo mažiau informacijos nei dabar mes, gal ir tai, kad visi Lietuvoje sovietmečiu gyvenusieji turėjo eiti į mažesnius ar didesnius kompromisus.

Tiesa, nuomonių būta įvairių – dauguma išeivių, taip pat nemažai to meto jaunimo Salomėją smerkė (tuo aiškinamas ir „ė“ atsiradimas ant jos poetinio slapyvardžio). Be abejo, vertas dėmesio žmogiškumo aspektas – turbūt visi esame girdėję apie dramatiškas aplinkybes, kuriomis ji mirė – galutinai nusivylusi sovietine santvarka ir atgailaudama.

Tai, kad karšto tikėjimo naujosios tvarkos teisingumu akimirkas keitė ir abejonės bei nusivylimai, rodo ir vėlyvieji eilėraščiai „Prie didelio kelio“ bei „Maironiui“, rašyti 1942 m., 1943-iaisiais sukurtas „Tolimas sapnas“. Vadinasi, abejonių ir atgailos akimirkų būta, jos radosi po apologetikos 1941-ųjų rudenį, t. y. jau išvydus režimo nežmoniškumą: „Nepardaviau tavęs aš niekad, / Neišdaviau, mieloji!“.

Iškalbinga ir tai, kad paskutinį eilėraščių rinkinį S. Nėris ir norėjusi pavadinti „Prie didelio kelio“, tačiau sovietiniai cenzoriai pervadinę į „Lakštingala negali nečiulbėti“, o dviejų stalininio kanono neatitinkančių eilėraščių net neįtraukę. Nors tai nė kiek nesulėtino Lietuvos sovietizacijos tempų, svarbu atkreipti dėmesį, kad tuo S. Nėris išsiskyrė iš kitų anksti mirusių literatų Liudo Giros ir Petro Cvirkos, apie kuriuos panašių istorijų išlikusių nėra ir kurių kūryboje atgailos pėdsakų nerandame (išskyrus mįslingas eilutes, kad „Liudas Gira ir Salomėja Nėris prieš mirtį buvo įtraukti į pogrindį“). Jau nekalbant apie režimui ištikimai tarnavusį Antaną Venclovą ar smetonmečio komunistų pogrindininkus.

Tad kaip pasvėrus įvertinti, kiek ir ar reikia Salomėjos Nėries įamžinimo laisvoje ir demokratinėje Lietuvoje? Reikia pripažinti, kad klausimas sudėtingas, tad ir trumpo atsakymo į jį nėra. Manau, kad dialogas būtinas ir jis neturi vykti skubotai. Kiekvienas gatvės, mokyklos pavadinimo ir skulptūros atvejis reikalauja diskusijos. Tai bus ir turi būti ilgas ir skaudus procesas. Bet tik taip išgysime.

Turime to nebijoti net gresiant tariamam visuomenės supriešinimui. Nes už poliarizavimą sveikai visuomenei net ir tokiais kritiniais laikais autocenzūra yra pavojingesnė.

Pabaigoje noriu pasidalinti Oskaro Koršunovo įžvalga, nors, skirtingai nei citatos autorius, manau, kad toliau kalbėtis ir kvestionuoti istorinius simbolius verta ir būtina, svarbu tik neįstrigti bendraminčių burbule – galbūt būdami nuoseklūs kaip tik galėtume prakeikti S. Nėrį už jos skaudžią išdavystę, kaip Eglė prakeikė Drebulę. Tačiau tuomet privalome prisiminti, kas nutiko su prakeikusiąja Egle ir jos vaikais. Ir nors mūsų poetės atveju tai anaiptol nebuvo išdavimas iš baimės, o veikiau apmaudus atkritimas, žymios liaudies pasakos įspėjimas tinka ir mūsų laikams.

Autorius: Ugnė Gavelytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama