Filosofas V. Silius: Azijos studijas matau kaip tikrą ir simbolinę kelionę į savęs, aplinkos bei aplinkinių pažinimą

Vyčio nuoširdžiu bendravimu grįsta asmenybė leido mums bendrauti ir toliau: tiek dalykiškai, tiek asmeniškai. Vytis yra sinologas, studijavo ir studijuoja Konfucijaus mintį.

Kas yra sinologija? Kokia pagrindinė Konfucijaus „Apmąstymų ir pašnekesių“ žinia? Kokia partikuliari ir universali Azijos minties tradicijos reikšmė ir filosofinis aktualumas? Kas yra šv. Mišių atitikmuo kinui? Kodėl, kaip pokalbis išryškino, be dviejų žmonių nėra nė vieno žmogaus? Šiuos ir kitus klausimus aptariame pokalbyje su V. Siliumi.

Ačiū, Vyti, kad sutikai pasikalbėti. Galbūt pradėkime nuo topos (vietos), kurioje pirmąkart ir susitikome, kai įvyko žurnalistų ir Filosofijos fakulteto administracijos susitikimas. Kaip atsidūrei Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto dekanate? Kokie keliai atvedė? Kas sudaro paties pareigas bei atsakomybes ir ką pavyko nuveikti 440-ųjų fakulteto įkūrimo metinių proga?

Ačiū už kvietimą pokalbio. Eiti šias pareigas mane pakvietė VU Filosofijos fakulteto dekanas, profesorius Jonas Dagys, kai rinko komandą prieš savo pirmosios kadencijos pradžią. Turėjau administracinės patirties ir anksčiau – prieš kelerius metus vadovavau VU Orientalistikos centrui, kuris po administracinių pertvarkų transformavosi į Azijos ir transkultūrinių studijų institutą ir tapo vienu iš penkių VU Filosofijos fakulteto institutų (greta Filosofijos, Psichologijos, Sociologijos ir socialinio darbo bei Ugdymo mokslų).

Visada tikėjau tokio įvairaus – tarpdisciplininio ir transkultūrinio – VU Filosofijos fakulteto stiprybe bei reikalingumu. „Apie žmogų įvairiai“ – taip regiu mus galvojant, tiriant ir dėstant visose fakulteto vykdomose studijų programose. Matau mūsų fakulteto tyrimus ir studijas kaip išnaudojančius visus privalumus, kuriuos suteikia disciplininis fokusas ir specializavimasis, bet kartu siekiančius žmogų ir žmonių visuomenes pažinti su visa turtinga mūsų gyvenimo bei patirties įvairove.

Didelė mano pareigų dalis ir yra ieškoti būdų, kaip šiai vizijai suteikti sparnus. Mano paties sau primenamos sėkmės istorijos einant administracines pareigas yra tie maži kasdieniai susitikimai su kolegomis, studentais ar partneriais, kurių metu pamatau entuziazmu ir tikėjimu savimi bei aplinka spinduliuojančias akis. Kol Filosofijos fakultetas – ir Vilniaus universitetas apskritai – bus vieta, kuri bent akimirką vis tampa augimo, laisvėjimo bei sąmoningėjimo terpe tiek VU bendruomenės nariams, tiek šalies bei pasaulio žmonėms, tol mūsų visų bendras darbas gali ir turi būti laikomas sėkmės istorija.   

VU Filosofijos fakultetas. Antano Voznikaičio nuotrauka

Pereikime prie to, dėl ko ir susitikome. Oficialiai esi įvardijamas sinologu ir Konfucijaus filosofijos tyrinėtoju. Kas yra sinologija? Ir kaip įvyko paties susitikimas su kiniška, šiuo atveju – konfucianizmo, mąstymo tradicija? Tai buvo dalykinė pažintis ar konfucianizmas surezonavo ir asmeniniuose ieškojimuose?

Sakyčiau, kad sinologu esu pavadinamas veikiau formaliai nei oficialiai. Profesiškai – ir vis dažniau egzistenciškai – apie save galvoju kaip apie filosofą. Pats savęs niekada nelaikiau ir nelaikau sinologu. Tokia jau Europos ir viso pasaulio istorinė, kultūrinė, akademinė istorija ir tikrovė, kad filosofai, kurie savo darbuose atsiremia į neeuropinių mąstymo sistemų, religijų, filosofijų lobynus, yra įvardijami kaip atskirų kultūrų, o ne tiesiog žmogaus tyrinėtojai.

Sinologais nuo XVIII–XIX a. buvo vadinami Kinijos istorijos, kalbų ir kultūrų specialistai. Tai prasmingas tyrimų krypties įvardijimas. Visgi kai Kinijos tyrimai ima užgriebti filosofinį klodą, laikyti tai vien kultūrine specifika, tarsi nepasakančia nieko apie žmogų apskritai, man neatrodo reikalinga ar prasminga. Juk vokiškąjį filosofinį palikimą tyrinėjančiųjų nevadiname germanistais.

Netikiu universalijomis, tad netikiu ir tuo, kad filosofija gali būti išvalyta nuo istorinės, kultūrinės ar kalbinės specifikos. Tų universalijų yra. Tarkim, visi be išimties žmonės kvėpuoja, kol gyvi, ir visos kultūros turi vienokią ar kitokią šeimos struktūrą ar draugystės sampratą. Visgi man tokios universalijos atrodo mažai įdomios ir dar mažiau informatyvios. Tačiau neabejoju tam tikru žmonių – nepaisant laikmečio ar kultūros skirtumų – bendrumu.

Bendrumas leidžia skirtumus, universalijos tuos skirtumus neigia. Kaip filosofas galvodamas apie žmogų apskritai visada kreipiu dėmesį į jo kalbinę, kultūrinę, istorinę aplinką, t. y. į žmogaus specifinę, išskirtinę padėtį. Tie skirtumai, kuriuos užčiuopiu kitame, man yra įdomūs, nes jie rodo, kas bent potencialiai, kaip galimybė glūdi ir manyje. Todėl net ir skaitydamas Konfucijų, Zhuangzi ar Huainanzi pirmiausia jaučiuosi artėdamas prie savęs, savo lietuviškos, europietiškos būklės supratimo ir jos išpildymo.

Su kinų filosofine tradicija susidūriau dar mokydamasis antrame filosofijos bakalauro kurse tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete, per prof. Antano Andrijausko paskaitas. Esu labai dėkingas jam, jog nuo pat pradžių mane stumtelėjo ir į nuoseklias, rimtas kinų kalbos studijas, kad kuo greičiau galėčiau kinų mąstymą pažinti ne per vertimus, o per kinų raštą ir žodį.

Atsimenu, kokį didelį įspūdį pirmame filosofijos bakalauro kurse man paliko Martino Heideggerio kvietimas išgirsti graikišką žodį kaip graikišką žodį. Tuomet tikrai nesupratau iki galo, ką tai reiškia. Ir dabar vis dar lukštenu šios filosofinės laikysenos prasmę. Tą procesą suprantu ne tik kaip kito pažinimą, bet ir kaip savo paties mąstymo bei balso ugdymą, atpažinimą ir priėmimą.

Kinų tradicija, konfucianizmas man nuo pat pradžių suteikė tam tikrą žodyną, kuris padėjo aiškiau formuluoti savo paties intuicijas apie žmogaus ir pasaulio egzistavimo sandarą bei procesus. Tokios pagalbos sėmiausi ne tik iš kinų. Jaučiu savyje Hume'o ir Geothe's, Nietzsche's ir Heideggerio, Levino ir Buberio, Jungo, Witgenstteino ar chan budizmo įtakas. Pastaruoju metu mano filosofiniams svarstymams apie žmogų ir žmogiškas sąveikas svarbūs neuromokslininkai, biologai ar net geologai, o ypač – džiazo improvizatoriai. Ir visų jų man reikia, kad jausčiausi vis labiau galvojantis, kalbantis ir veikiantis iš savo vietos ir savo balsu.

„Pridera“ reiškia, kad būtina daryti tai, kas dera, kas suskamba ir rezonuoja bendrai veikiant. Ir čia vėl grįžtame prie bendražmogiškumo ren, veikimo su atida ir vis subtilesne klausa. Tam, kad derėtume, turime klausytis, derėtis ir derintis.

Kokie baziniai konfucianizmo terminai? Ką jie reiškia? Kiek spėjau prieš susitikimą paskaityti Konfucijaus „Apmąstymus ir pašnekesius“, pirmas bendras įspūdis – tai etinė ir į bendruomenę orientuota mąstymo tradicija.

Toks įspūdis apie Konfucijui priskiriamą tekstą, manau, teisingas. Vienas šakninių konfucianizmo terminų – ren 仁 (tariamas kaip „žen“) – reiškia bendražmogišką elgesį ir veiklą.Tai toks veikimas su atida savo paties artimiausiai aplinkai. Konfucijui ta artimiausia aplinka – kiti žmonės. Kaip sakė amerikietis filosofas Herbertas Fingarette, Konfucijui, regis, kol nėra bent dviejų žmonių, nėra nė vieno žmogaus. Kiekvienas esame savęs ir savo kelio bendraautoris.

Kelias – arba dao 道 – yra kita kertinė ne tik konfucianizmo, bet ir visos Kinijos civilizacijos sąvoka. Ji siūlo galvoti apie žmogų ir visą tikrovę kaip nuolatinį procesą, kuris neturi jokio statiško, nekintamo tikslo. Man reikšmingas ir konfucianistų itin pabrėžiamas yi 義, kurį verčiu kaip „prideramumą“. Tai sąvoka, nurodanti tam tikrą normatyvinį kriterijų, kuris leidžia atsirinkti, kas darytina ir saugotina.

„Pridera“ reiškia, kad būtina daryti tai, kas dera, kas suskamba ir rezonuoja bendrai veikiant. Ir čia vėl grįžtame prie bendražmogiškumo ren, veikimo su atida ir vis subtilesne klausa. Tam, kad derėtume, turime klausytis, derėtis ir derintis.

Konfucijus. Wikipedia.org nuotrauka

Protėvių garbinimas, ritualas, nuoširdumas, nuolankumas, pagarba tėvams, pagarba valdovui – tai nuolat atsikartojantys dalykai Konfucijaus pokalbiuose. Kas šiandieninėje Kinijoje gali prigyti iš senovinių tekstų masyvo? Protėvių garbinimo tradicijos lyg ir nebeliko. Kokiais būdais konfucianizmas veikiantis yra šiandien? Ir ar Vakaruose tai pritaikytinas mokymas turint omenyje individualistinę šiuolaikinę Vakarų kultūrą?

Kalbant apie konfucianizmo ar klasikinės kinų filosofijos būklę šiandieninėje Kinijoje (ar visame globalizuotame pasaulyje), manau, yra vertinga atskirti kasdienį žmogišką, bendruomenišką lygmenį nuo politinio ar ypač geopolitinio lygmens. Pastarasis dažnai yra galios manipuliacijų valdomas, ir jame net Kristaus, Budos ar Konfucijaus mokymai panaudojami instrumentiškai vien politinei, ekonominei, socialinei galiai išlaikyti.

Kasdieniame lygmenyje Kinijoje yra išlikę daugybė senųjų mokymų aspektų, net ir protėvių garbinimas. Vieni iš mano mokytojų, amerikiečių filosofai Henry Rosemontas ir Rogeris Amesas, konfucianizmo religinį aspektą aiškina sakydami, kad kinams šv. Mišių atitikmuo yra šeimos ar giminės vakarienė prie bendro apvalaus stalo, kur bendruomenės lyderio, savotiško šventiko funkcija tenka vyriausiam giminės nariui (ar vyriausiai narei).

Šiuolaikinė Kinijos visuomenė, kokią ją matome ne šeimos, giminės viduje, o visuomeninėje išorėje, yra ne mažiau individualistinė nei Vakarų. Kita vertus, ir Vakaruose, kai būname intymioje šeimos ar draugų aplinkoje, manau, neretai mąstome ir veikiame (ar bent jau siekiame taip veikti) ne itin skirtingai nuo klasikinių konfucianistų ren – bendražmogiškumo idealo, nuo tos sampratos, kad „kol nėra bent dviejų žmonių, nėra nė vieno žmogaus“.

Juk nenustebiname vienas kito ištarę: „Pasakyk, kas tavo draugai, ir pasakysiu, kas tu.“ Arba išgirdę ką nors prisipažįstant, kad po ilgamečio partnerio ar partnerės, draugo, mamos ar tėvo netekties „esu kitas žmogus, nei buvau“. Juk tai sakydami ir mes, šiandieniniai vakariečiai, išreiškiame savo gilų pajautimą, kad tai, kuo ir kaip esame, yra taip giliai persipynę su kitų žmonių mintimis, elgesiu ir gyvenimais, jog sunku atsekti, kur prasidedu toks „aš“, kuris nebūtų veikiamas ir paveiktas kitų.

Tiek kinų, tiek kitų filosofinių tradicijų arba paskirų filosofių ar filosofų įžvalgos, manau, pritaikomos tik vienu būdu: kiekvienam mūsų lėtai ir nuosekliai skaitant, įdėmiai ir su atjauta stebint save bei savo aplinką ir tokiu būdu ugdant savo etinę klausą – kas manyje ir mano aplinkoje nedera ar galėtų suskambėti grakščiau, subtiliau, tvirčiau?

Tiek kinų, tiek kitų filosofinių tradicijų arba paskirų filosofių ar filosofų įžvalgos, manau, pritaikomos tik vienu būdu: kiekvienam mūsų lėtai ir nuosekliai skaitant, įdėmiai ir su atjauta stebint save bei savo aplinką ir tokiu būdu ugdant savo etinę klausą – kas manyje ir mano aplinkoje nedera ar galėtų suskambėti grakščiau, subtiliau, tvirčiau? Kiekvienas ar kiekviena, dainavę chore ar groję instrumentu, yra patyrę, kad šitoks derinimasis, nors ir yra komandinis darbas, bet tinkamai atliekamas tik savo asmeniniu įsitraukimu. 

Skaitant man dar įsiminė dialogo principu vykstantys apmąstymai ir pašnekesiai skirtingose situacijose, aplinkybėmis ir su skirtingais pašnekovais. Ar tai tik žanrinė forma, ar išties egzistencinis šios tradicijos potencialas kreipti dėmesį ugdymo praktikose į mažus dalykus?

Tai labai taiklus pastebėjimas! Viena vertus, tokiai formai tikrai įtaką padarė specifiniai laikmečio, kalbos bruožai. Bet konfucianizme ir daugelyje kitų klasikinių kinų filosofinių sistemų susiformavo ypatingas dėmesys betarpiškai kasdienei patirčiai. Tuose tekstuose mes aptinkame apibendrinimų, bet retai – jei išvis – sutinkame absoliučių kaip universalijos formuluojamų teiginių.

Apibendrinimai gali būti praplečiami ar papildomi, kai susiduriame su atvejais, iškrintančiais iš apibendrinimu piešto žmogaus ar pasaulio paveikslo. Universalijos tokiais atvejais turi būti atmestos ir performuluojamos naujai. Visgi daugiau nei į apibendrinimus klasikiniuose tekstuose dėmesys kreipiamas į konkretų žmogų ar konkretų veiksmą, poelgį. Labiau nei teoriniai apibendrinimai ir apibrėžimai („Kas yra ...?“) ankstyvuosius kinus domino čia ir dabar vykstantis atlikimas, todėl ir pamatinis šios tradicijos klausimas veikiau yra „Kaip veikti?“.

Kur kas natūralesnis klasikinei kinų minčiai yra ne klausimas „Kas yra gyvenimo prasmė?“, o „Kaip prasmingai gyventi?“ Atpažinkime, kad antrasis klausimas neišvengiamai reikalauja žvelgti į tai, kas, kokiomis aplinkybėmis ir kuriuo savo gyvenimo etapu ar momentu tą klausimą užduoda. 

Kokia kalba parašyti „Pašnekesiai“? Ar skaitai originalo kalba? Jei taip, kaip vertini naująjį atliktą vertimo darbą?

Iki pat XIX a. pabaigos tekstai kinų tradicijoje buvo rašomi klasikine kinų kalba. Rašto sistema Kinijoje iš principo nesikeitė nuo rašto sistemos suvienodinimo pirmosios suvienytos Kinijos imperijos dinastijos laikais, t. y. nuo 221 metų prieš mūsų erą.

Nors klasikinės kinų kalbos leksika ir gramatika reikšmingai skiriasi nuo šiandieninės šnekamosios bendrinės kinų kalbos, bet bent tris tūkstančius metų naudojama ta pati rašto sistema leidžia bet kuriam išsilavinusiam kinui ar kinei be didesnių papildomų pastangų skaityti tūkstantmečių ir šimtmečių senumo tekstus.

Labiausiai dominančius senuosius kinų tekstus aš taip pat skaitau originalo, t. y. klasikine kinų, kalba. Su visa pagarba kolegoms vertėjams – ne iš originalo kalbos, o per tarpines kalbas darytų vertimų nelaikau vertimais. Tai veikiau vertimų vertimai. Į ką gali atsiremti per tarpinę kalbą verčiantis žmogus, kai susiduria su neaiškiomis, komplikuotomis, daugiabriaunėmis ir daugiaprasmėmis teksto vietomis?

Aš suprantu, kad tokie vertimai iš tarpinių kalbų randasi iš trūkumo. Lietuviškai turime vienintelę kinų filosofinio lobyno knygą, mano kolegės Dalios Švambarytės verstą „Laozi“ (dar žinomą kaip Daodejing). Nė kiek neabejoju, kad lietuviška sąmonė ir lietuvių kalba praturtės, kai rasis ir daugiau iš originalo darytų vertimų.

Konfucijaus skulptūra. Pexels.com nuotrauka

Esi keliavęs ir studijavęs Kinijoje. Kaip gyvenimas klostosi ten? Kaip atrodo kiniškasis komunizmas praktikoje? Esame pripratę prie Stalino ir Mao vardų, ir žodis „komunizmas“ siejasi su baugiais vaizdiniais. Ar konfucianizmas absorbavo komunizmą, ar komunizmas iš esmės pakeitė tradicinę kinų etiką?

Nesu sociologas ar politologas, todėl galiu atsakyti tik remdamasis savo asmeniniu stebėjimu ir patirtimi, o ne moksliniais tyrimais. Kinijoje gyvenau, dirbau ir mokiausi įvairiais laikotarpiais, nuo 2001-ųjų. Nemačiau ten komunizmo, nors mačiau daug į komunistinio žargono rūbelį įvilktų politinių šūkių.

Manau, kad viena didžiausių mūsų, lietuvių, daromų klaidų yra pasiduoti galvojimui, jog vien dėl to, kad žargonas mums yra pažįstamas iš sovietinės okupacijos metų, mes pažįstame ir suprantame tą žargoną vartojusią Mao Zedongo laikų ar šiandieninę Xi Jinpingo valdomą Kiniją ar juo labiau pažįstame kinų visuomenes.

Marxo formuotas komunizmas, mano supratimu, daug kuo yra absoliučiai nesuderinamas su klasikiniu kinų mąstymu. Bet šiandieninė Kinijos politinė valdžia ir – atrodo, bent kol kas – tvirtai savo rankose tos valdžios vadžias laikantis Xi Jinpingas savo tikslų siekia nuorodomis tiek į marksizmą, tiek į klasikinį kinų filosofijos paveldą. Aš tai matau kaip pragmatišką, dažnai manipuliatyvų politinį, ideologinį veikimą, kuris nebūtinai atliepia didelės ir labai įvairialypės Kinijos visuomenės tikrovę bei lūkesčius.  

Kaip mus, vakariečius, neišsižadant savo tapatybės, gali pozityviai praturtinti Konfucijaus tyrimų centrai ir studijos? Kas Lietuvoje padaryta šia linkme? Koks būtų tavasis padrąsinimo žodis tiems, kurie svarsto, bet nedrįsta rinktis Azijos studijų dėl kultūrinio svetimumo ar kalbos barjero?

Aš tapatybės nematau kaip statiško, aiškiai apibrėžto reiškinio, kurį būtų galima priimti ar kurio būtų galima atsižadėti, kurį reikėtų saugoti ar būtų įmanoma atimti. Tapatybė, manau, yra nuolatinis virsmas ir tapsmas, kurio pagrindinis bruožas – tai veikimas iš savo vietos ir savo balsu. Kitų kultūrų, kalbų ar tradicijų mokymasis nereikalauja išsižadėti savosios.

Klasikiniai kinai turėjo posakį, kad stovintis ant kalno Lu prasčiausiai mato kalną Lu. Čia išsakoma idėja, kad norint pamatyti ir suvokti savo padėtį bei save patį reikalinga ir pozicija iš kitur. Gal iš tolo pažvelgę į savąjį kalną Lu su dar tikresniu, gilesniu, subtilesniu žvilgsniu ir klausa įvertinsime savo pačių kultūrinės bei kalbinės aplinkos būklę, su didesniu ryžtu ir aiškesniu žinojimu keisime tai, kas mums patiems nebetinka ar nebepatinka, ir plėtosime bei auginsime tai, kas vis dar džiugina. 

Azijos studijas taip ir matau – kaip tikrą ir simbolinę kelionę į savęs ir savo aplinkos bei aplinkinių pažinimą, savo asmenybės ir galimybių plėtojimą. VU Filosofijos fakultete, Azijos ir transkultūrinių studijų institute, Azijos studijos išsišakoja į Artimųjų Rytų (arabų, persų, turkų), Pietų Azijos, Japonijos, Kinijos, Korėjos šakas. Vadinasi, keliauti galima daug kur ir įvairiai!

Turbūt niekieno nereikia įtikinėti, kad kitų kalbų mokėjimas suteikia geresnį savo gimtosios kalbos supratimą ir suteikia papildomų įrankių tiek profesiniam, tiek asmeniniam augimui. Taip pat savaime suprantama, kad kitų kultūrų, tradicijų, istorinių laikotarpių pažinimas suteikia papildomus įrankius, kuriuos profesiškai panaudoti galima visur, kur veikia mūsų globalaus pasaulio struktūros. Bet net ir tokios profesinės ambicijos ir sėkmės, manau, yra labiau tikėtinos, jei skiriame dėmesio ir, svarbiausia, laiko savo pačių augimui ir plėtojimuisi.

Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.

Autorius: Gediminas Zelvaras

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama