Žmogaus santykis su gamta, architektūra ir politinėmis suirutėmis – ŠMC atidarytas vasaros parodų ciklas

Kūriniuose aptariami žmogaus ir gamtos santykiai įvairiuose kontekstuose – architektūroje, kasdienybėje ir karo metu. Sodas – žmogaus sukurtas gamtos lopinėlis P. Bury Łakomy personalinėje parodoje „Sodo išėjimas“ eksponuojami specialiai sukurti menininko darbai. Kaip rašoma parodos pristatyme, pavadinimas yra subtili nuoroda į Edeno sodą, tačiau, priešingai nei būdinga vakarietiškai interpretacijai, čia siūloma mąstyti apie sąmoningą išėjimą iš sodo, o ne išvarymą – taip atsisakant ir pirmapradės gamtos idėjos. P. Bury Łakomy gyvena ir dirba Poznanėje, Lenkijoje. Savo kūryboje menininkas jungia įkūnijimo, architektūros ir sodo kultivavimo temas, dažnai atliepdamas šiuolaikinio miesto gyvenimo prekariškumą nuo perpildytų balkonų iki sunkiai pasiekiamų žaliųjų plotų. Piotro Bury Łakomy personalinė paroda „Sodo išėjimas“ Šiuolaikinio meno centre. Andrejaus Vasilenko nuotrauka Piotro Bury Łakomy personalinė paroda „Sodo išėjimas“ Šiuolaikinio meno centre. Andrejaus Vasilenko nuotrauka P. Bury Łakomy kalbos dalis – aliuminis. Tai medžiaga, pirmiausia siejama su aviacijos ir statybos pramone, ją menininkas lanksto ir formuoja taip, kad primintų natūralias gamtos formas. Jį architektūra sužavėjo ne grandiozinėmis struktūromis, bet esmine savo paskirtimi – prieglobsčio. Ši paroda yra pirmasis šio kūrėjo darbų pristatymas Lietuvoje. P. Bury Łakomy eksponatai kalba apie kontrastą tarp natūralumo ir dirbtinumo. „Tai yra skirtumas tarp to, ką mes vadiname pirmine ir antrine gamta. Pirminę gamtą galime apibūdinti kaip tai, kas natūraliai sukurta gamtos, o antrinei galima priskirti mūsų, žmonių, tapatybę, kultūrą, įpročius“, – ekspozicijos atidaryme P. Bury Łakomy darbus pristatė parodos kuratorius Edvardas Šumila.

Tai tarsi dirbtinis statinys, vėliau įgaunantis savarankišką gyvenimą ir kuriantis savo istoriją be žmonių įsikišimo. Piotro darbai, manau, tą labiausiai ir išryškina.

Pasak kuratoriaus, sodas turi dvi prasmes – tai natūralus gamtos lopinėlis, kuriamas pačių žmonių. „Tokią prasmę turi ir architektūra. Tai tarsi dirbtinis statinys, vėliau įgaunantis savarankišką gyvenimą ir kuriantis savo istoriją be žmonių įsikišimo. Piotro darbai, manau, tą labiausiai ir išryškina“, – apibendrino E. Šumila. P. Bury Łakomy kviečia žiūrovus patiems pasivaikščioti po erdvę: „Mano įsitikinimu, visi šie kūriniai turi žmogiškąjį komponentą, kurį kviečiu jus pačius pasimatuoti – galbūt net sukurti bent menkiausią ryšį su tuo, ką matote.“ Menininkas Piotras Bury Łakomy ir parodos kuratorius Edvardas Šumila. Tautvydo Stuko / ŠMC nuotrauka Gamtos pasipriešinimas žmogaus procesams Antroji ŠMC paroda „Lūkesčiai“ – naujausias menininkės Gerdos Paliušytės kelerius metus plėtojamo projekto „Vaikinai ir mėlynos gėlės“ skyrius. Šis projektas apima dvi fotografijų serijas – „Vaikinai“ (pradėta 2021 m.) ir „Mėlynos gėlės“ (pradėta 2022 m.), kurios visada eksponuojamos kartu ir tyrinėja standartizuotas sistemas bei įvairias intymumo formas. G. Paliušytė – Vilniuje kurianti menininkė. Ją domina įvairios dokumentinės praktikos, istoriniai ir populiariosios kultūros reiškiniai bei personažai, jų santykis su socialine tikrove. Menininkės filmuose, fotografijose ir instaliacijose dažnai tyrinėjamos skirtingos intymumo ir kolektyvinio būvio formos. Menininkė Gerda Paliušytė. Visvaldo Morkevičiaus nuotrauka Ekspozicijos ašis – baltų orchidėjų žiedų makrofotografijų serija. Mėlynos orchidėjos, kurias galima išvysti parduotuvėse, yra kuriamos dirbtinai – į jas įskiepijami mėlyni dažai, dėl kurių vėliau orchidėjų žiedai tampa sodriai mėlyni. Tačiau nužydėjus gėlėms ir nukritus spalvingiems žiedlapiams lieka tik balta spalva. Būtent šį gamtos pasipriešinimą nori pavaizduoti menininkė. „Tai tam tikra prasme nuvilianti patirtis – ne visi žino, kad šis gamtos objektas turi atsparumą ir pasipriešinimą žmogaus klastotėms. Tokia transformacija yra ir mūsų metafora – svarstant apie šiandieną, apie nuolatinę cirkuliaciją, judėjimą, kaitą, tam tikrus ekonominius, nesustabdomus ciklus, mus vedančius į sunaikinimą; kartu tai ir naujos pradžios galimybė bei natūralus atsparumas“, – parodos idėją aiškino kūrėja. Kodėl gėlės? Pasak menininkės, ji atsigręžusi į fotografijos istoriją ir jos tradicijas, o gėlių fotografija, aktai buvo laikomi moteriška fotografijos sritimi. „Norėjau apmąstyti kintančią istoriją, fotografiją, jos teatrališkumą bei režisūrą, prisiminti tai atsižvelgdama į šių dienų kontekstą“ – kalbėjo G. Paliušytė. Gerdos Paliušytės personalinė paroda „Lūkesčiai“ Šiuolaikinio meno centre. Andrejaus Vasilenko nuotrauka Parodos atidaryme ji pasakojo, kad iš arti nufotografuoti gėlę, nepametus jos kontūrų, buvo nelengva užduotis: „Tai buvo dar vienas svarbus aspektas kūrybos procese – noras būti kuo arčiau objekto, nors tai pasiekti galbūt nėra įmanoma.“ Antrasis parodos dėmuo – menininko Gedimino G. Akstino skulptūrinis objektas – dėžė. Joje susietos skirtingų formų transportavimo pakuotės – du kūnai, sujungti į vieną kūrinį „Mes“. Kaip rašoma parodos apraše, ši dėžė tokiu būdu tampa savarankiška erdve – joje eksponuojami lankytojams išsinešti skirti vaizdai, o šie, kaip ir pati dėžė, vaizduoja praardytą realybę, kintančią, tapusią nuoroda į tiražuojamas prekybinių mainų erdves. Energija kaip politinis ginklas Paroda „Sienos yra naktiniai gyvūnai“, kuruojama Neringos Bumblienės ir prancūzės Émilie Villez, pasakoja istoriją apie tai, kas vyksta mūsų regione – kaip karas Ukrainoje pakeitė ir mūsų diskusijas apie savo praeitį, dabartį bei ateitį. Ši ekspozicija 2024 m. rudenį buvo pristatyta meno erdvėse KADIST ir Palais de Tokyo Paryžiuje. „Paroda pradėjo gyvuoti didžiojo sezono Prancūzijoje kontekste. Tačiau visada turėjau mintį sukurti grupinę parodą ir Lietuvoje. Kadangi nenorėjome savo istoriją pasakoti sau iš naujo, pasirinkome grupę lietuvių menininkų, jų darbus rodėme Paryžiuje ir bandėme atrasti sąsajų užsienio kontekste. Todėl turime darbų ir iš Centrinės Amerikos, Azijos, Indijos bei kitų regionų“, – parodą pristatė kuratorė N. Bumblienė. Parodos kuratorės Neringa Bumblienė ir Émilie Villez. Asmeninio archyvo nuotrauka Ekspozicijos pavadinimas – aliuzija į Lubos Jurgenson esė „Kai mes pabudome. 2022 m. vasario 24 d. naktis: invazija į Ukrainą“ (2023 m.), kurioje rašoma: „Sienos yra naktiniai gyvūnai, jos juda, kol mes miegame. Turėtume visada būti budrūs.“ Darbais susitelkiama į invazijos grėsmę, praeities okupacijų šmėklas ir išliekančias tikėjimo bei kalbos sistemas, kuriomis grįsta šio regiono gyventojų stiprybė ir atsparumas priešinantis represijoms. Pasak kuratorės É. Villez, šioje parodoje nėra vieno kūrinio, tiesiogiai kalbančio apie karą, tačiau esama daug akivaizdžių užuominų. Paroda „Sienos yra naktiniai gyvūnai / Borders are Nocturnal Animals“ Šiuolaikinio meno centre. Andrejaus Vasilenko nuotrauka Paroda „Sienos yra naktiniai gyvūnai / Borders are Nocturnal Animals“ Šiuolaikinio meno centre. Andrejaus Vasilenko nuotrauka „Čia nerasite tiesioginių nuorodų į karą ar okupaciją, bet yra atminties, vaizduotės, geografijos pokyčių tema. Paroda nėra apie praeities laikotarpį – ji susieta su tuo, kas vyksta šiandien ir dabar, ir klausia to, ko, manau, kiekvienas šiuo metu savęs klausiame – ką mes galime padaryti?“ – apibūdino É. Villez. Pagrindinė mintis – energija. „Tai energijos kaip naftos ir įvairių gamtos resursų klausimas. Kas įvyksta, kai jie tampa geopolitiniais įrankiais vykdant įvairią eksploatuojančią, kolonijinę politiką. Taip pat labai svarbus ir gamtos sluoksnis – kaip gamta veikia kaip atsparumo, stiprybės ir pasipriešinimo resursas“, – ekspoziciją aptarė N. Bumblienė. Vasaros parodos – „Sodo išėjimas“, „Lūkesčiai“ ir „Sienos yra naktiniai gyvūnai“ – Šiuolaikinio meno centre veiks iki rugsėjo 14-osios. Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.

Autorius: Ugnė Tulaitė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama