G. M. Kinčinaitytės kadrai: susvetimėjusi Žemė ir sulėtinta kosmoso kolonizacija

Gegužę Vilniaus „Vartų“ galerijoje buvo pristatyta viena G. M. Kinčinaitytės naujausio projekto dalis. Paroda pavadinta „Nusėta juodomis dulkėmis“. Iki birželio 29-osios Fotografijos muziejuje Šiauliuose pristatoma to paties projekto kita dalis „Slidūs akmenys“. Abi šios parodos susijusios su fotomenininkės 2024 m. išleista monografija Sunless Seas of Ice.

Vilniuje G. M. Kinčinaitytė teigė pristačiusi daugiau atmosferinę, o Šiauliuose – moksliškai orientuotą parodą. Įdomu, kad parodų anotacijos tarsi apsikeičia, yra atvirkščios. Tai galbūt sąmoningas sprendimas: „Vartų“ galerijos atmosferą papildo tekstu perteikiamas kontekstas, o Šiaulių parodos discipliną sušvelnina poetiška anotacija.

Fotografės pasakojimas paremtas Islandijos ir tolimų kosmoso kūnų gretinimu. Šį meninį tyrimą ji pradėjo 2014 m. Tuomet Islandijos kraštovaizdis buvo lyginamas su Marso paviršiumi. Prieš dvejus metus Geistė dar sykį apsilankė Islandijoje. Iš šios kelionės gimė naujas kūrybos etapas: čia sustingusios lavos laukai panėšėja į Mėnulio paviršių, kuris yra tarsi tarpinė stotelė žmonijai siekiant kolonizuoti Marsą.

Geistė Marija Kinčinaitytė, „Pelenų sluoksniai (Izabelei)“. Paroda „Nusėta juodomis dulkėmis“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka Geistė Marija Kinčinaitytė, „Pelenų sluoksniai (Izabelei)“. Paroda „Nusėta juodomis dulkėmis“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka G. M. Kinčinaitytė dirba prie NASA archyvų, naudoja archyvines pirmųjų misijų 1961–1972 m. nuotraukas. Žiūrovams ji pateikia tam tikrą momentą, kuris tampa abstrakcija – tai gali būti atspindžio ant liuko fragmentas, susiliejusio vaizdo blyksniai. Kitos Geistės naudojamos NASA archyvinės nuotraukos – Mėnulio uolienų mėginiai, išstatyti tarsi modeliai, pozuojantys žiūrovo žvilgsniui. Trečias archyvas – pačios menininkės kadrai iš Islandijos vietovių.

Islandijos panašumą į tai, kas nepažinta, svetima, tolima, seniai pastebėję mokslininkai pavertė šią vietą Žemės mėnuliškumo repeticijų vieta (perfrazuojant Anos Prendes anotacinį tekstą, skirtą Geistės parodai „Vartuose“). Islandijoje treniravosi „Apollo“ astronautai, dabar čia kuriamos buveinių simuliacijos, testuojama įranga būsimoms misijoms. Ir tam tikrose šio krašto vietose, ir Mėnulyje tarsi nėra žmogaus pėdsakų, vis dėlto jie įspaudžiami nepastebimai, bet užtikrintai.

Kaip pasakojo Geistė, Islandijoje turistai pasirašo ant sustingusios lavos, nors tai griežtai draudžiama, o astronautai, pasiekę misijos tikslą ir išsilaipinę, išsineša po gabalėlį uolienos, jį skaido, norėdami sužinoti sudėtį. Didžiulis vaizdų srautas iš kosmoso pakeitė žmogaus žvilgsnį, parodė, kaip matyti kosmoso kūnų dabartį ir ateitį. Menininkės kūriniai žiūrovams šiek tiek grąžina dalį vaizduotės laisvės, padarko susikurtus šablonus ir klišes.

Geistė Marija Kinčinaitytė, „Pelenų sluoksniai (Izabelei)“. Paroda „Nusėta juodomis dulkėmis“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka Geistės Marijos Kinčinaitytės paroda „Nusėta juodomis dulkėmis“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka Geistės Marijos Kinčinaitytės paroda „Nusėta juodomis dulkėmis“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka Geistė Marija Kinčinaitytė, „Be pavadinimo“. Paroda „Nusėta juodomis dulkėmis“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka

Aš su G. M. Kinčinaitytės kūriniais susidūriau kaip labiau su tabula rasa nei, tarkime, kai kurie pažįstami ir artimieji, intensyviau besidomintys kosmoso paslaptimis. „Vartų“ galerijoje eksponuota įspūdinga vaizdo instaliacija, arba, kaip vadina pati Geistė, judanti išplėstinė fotografija. Kūrinys „Pelenų sluoksniai (Izabelei)“ gaudesiu, garsu, besikeičiančiais uolienų, bangų ir ledo vaizdiniais bei vandens raibuliavimu ant kitos sienos panardina į keistą jauseną.

Papildomo svorio suteikia intensyvi raudona šviesa, kuri kaip estetinis elementas panaudota ir vienoje fotografijų – sidabro želatinos atspaude. Autorė pasakoja, kad raudona spalva išgauta fotografuojant su blykste, uždengta raudonu filtru. Geistė teigia naudojanti raudoną šviesą darydama aliuziją į fotolaboratoriją ir kurdama ryšį su vaizdu, suteikdama jam svetimumo aurą. Itin paveikus sprendimas skaidria raudona plėvele padengti balkono durų stiklą. Visą patalpą užlieja saulėlydžio raudona spalva – krinta ant grindų, sienų, kūrinių ir lankytojų veidų.

Ryšys, svetimumas ir atpažįstamumas yra tarytum G. M. Kinčinaitytės fotografijų, kūrybos raktažodžiai. Aprašyme apie menininkę atrandu taiklius apibūdinimus, kad „G. M. Kinčinaitytės vaizdokūros praktika pasižymi susidūrimais su nejauka“, o pati autorė pavadinama „ateivių antropologe“.

Tiesa, turėkime omenyje, kad menininkė nėra giliai įnikusi į astronomijos aktualijas, šis reiškinys, tariamas kosmoso užkariavimas jai labiau pasitarnauja kaip vaizdo funkcijos, jėgos, galimybių tyrimo įrankis.

Viename kadrų matomas Islandijos kraštovaizdžio fragmentas, kuriame tirpstant ledynui atsidengia pelenų sluoksnis. Pelenai – tarsi juodos dulkės, dengiančios Mėnulio paviršių. Tirpstant ledui, išnyra praeities sluoksnis. Kaip tas darinys dabartyje byloja apie praeitį, taip Geistė per praeitį, senas NASA archyvines nuotraukas kalba apie dabartį.

Geistė Marija Kinčinaitytė, „Be pavadinimo (Mėginys 10048)“. Paroda „Nusėta juodomis dulkėmis“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka Geistė Marija Kinčinaitytė, „Be pavadinimo“. Paroda „Nusėta juodomis dulkėmis“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka Geistė Marija Kinčinaitytė, „Be pavadinimo (Žymės)“. Paroda „Nusėta juodomis dulkėmis“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka Geistė Marija Kinčinaitytė, „Be pavadinimo“. Paroda „Nusėta juodomis dulkėmis“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka

Jos kūryba sukuria ambivalentišką ryšį. Nuotraukos iš Žemės niveliuojasi su šalia eksponuojamomis NASA nuotraukomis. Tampa beveik neaišku, kieno paviršius matomas – Žemės ar Mėnulio. Menininkė sukuria nuostabią painiavą: jau pažinti Žemės ir Mėnulio vaizdiniai išblunka ir susilieja, Žemė tampa svetimesnė, o Mėnulis tarsi prisijaukinamas iš naujo, nekreipiant dėmesio į tai, kas matyta ir girdėta, susikuriant naują unikalų ryšį ir vaizdinį.

Vaizdo projekcijoje kamera imituoja besidairančio, bet į kraštovaizdį nežengiančio žiūrovo žvilgsnį. Geistės kadrai – bene monochrominiai, akcentuoti nežemiškos raudonos šviesos. Visa tai ragina neskubėti, lėtinti žvilgsnį. Lėtumas, įsižiūrėjimas, įsiklausymas tarsi prieštarauja kolonialistinėms kosmoso dominavimo idėjoms, kai žmogus nori užvaldyti, panaudoti, pasisavinti, pažaboti. Lėtas žvilgsnis, lėtas buvimas – naujo santykio su aplinka kūrimas.

Geistė tikina suvokianti, kad negali pristabdyti vykstančių procesų, ir tiesiog juos konstatuojanti, tačiau jautriau įsižiūrintiems į jos kūrybą ji siūlo mintį, kad vaizdas, atvaizdas, nuotrauka gali būti ne tik supratimo, perpratimo, bet ir bent dalinio grįžimo į nepažinumą priemonė.

Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.

Autorius: Austėja Mikuckytė-Mateikienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama