Architektas G. Balčytis apie Venecijos bienalę: ką byloja lietuviškas kelmas Venecijos bažnyčioje?

Apie Venecijos bienalę ir architektūros tvarumą dienraštis „Bernardinai.lt“ kalbasi su Lietuvos architektų sąjungos pirmininku ir paviljono idėjos autoriumi GINTARU BALČYČIU. Pavadinimas kilo iš šaknų Angliškai Lietuvos paviljono pavadinimas skamba Archi / Tree / tecture. Anglų kalboje architektūra yra architecture, o medis – tree. Taigi medis tarsi įsiterpia į architektūrą. Lietuviškas paviljono pavadinimas – „Medžių architektūra: iš vietos šaknų virsta“ – irgi turi mintį. „Paviljone daugiausia kalbama apie medžius ir architektūrą. „Iš vietos šaknų virsta“ reiškia, kad žemė yra labai derlinga, tarsi savaime, be pastangų derlius virsta iš žemės. Tai vaizdingas būdas pasakyti, kad architektūra išauga iš vietos tapatybės, kaip ir medis iš savų šaknų“, – pavadinimo prasmę aiškina G. Balčytis. Jis pasakoja, kad Lietuvos paviljone norima kalbėti apie architektūrą, nes pastaruoju metu žymūs pasaulio architektai kritikuoja Venecijos bienalę. Jų manymu, šiame renginyje nebelieka architektūros, nes ji pakeičiama įvairiais meno, sociologiniais ir socialiniais projektais, kurie labiau tiktų meno bienalėje. Venecijoje bienalės vyksta pakaitomis – vienais metais eksponuojami įvairūs menai, o kitais – architektūra. Lietuvos nacionalinis paviljonas „Archi / Tree / tecture“ Venecijos architektūros bienalėje. Gvido Koveros nuotrauka Ceikinių ąžuolas – įkvėpėjas Pasak G. Balčyčio, Lietuvos paviljono skleidžiamą idėją įkvėpė beatodairiškai Lietuvos miestuose kertami medžiai. „Kai nupjovė garsųjį Ceikinių ąžuolą Vilniaus centre, galvojau, kad žmonės elgiasi veidmainiškai: visi kalbame apie tvarumą, miesto darną, istorinį kraštovaizdžio išlaikymą, o elgiamės atvirkščiai. Tačiau yra pavyzdžių, kai medžiai tampa architektūros dalimi ir ją net inspiruoja“, – apie problemą kalba pašnekovas. Pastatas gali apkabinti medį arba kitaip susilieti su aplinka jos nežalodamas. Jis vienoje vietoje auga šimtus metų, tikina G. Balčytis. Taip augantį jį matys ir ateities kartos. Žmogus renkasi arba integruoti medį į aplinką, arba jį nupjauti. Pasak pašnekovo, pirmuoju atveju gautą užduotį architektai gali įgyvendinti išties kūrybiškai. Pavyzdžiui, Albino Čepio sumanyta Palangos vasaros skaitykla turi skylę stoge. Banguotas ir skylėtas pastato stogas išsaugojo šimtamečius ąžuolus. Šio 1968 m. statyto pastato maketas eksponuojamas ir Venecijos architektūros bienalėje. O Vilkaviškyje esanti autobusų stotis net primena botanikos sodą. Šio pastato tipą įkvėpė čia augantys medžiai. Pasak G. Balčyčio, stotis pastatyta išlaikant beveik visus sklype augančius medžius, nes pastatas sukurtas aplink juos. Jis taip susipina su augalija, sako pašnekovas, kad nebeįsivaizduojama, kaip galėtų egzistuoti be jos. Lietuvos paviljone Venecijos architektūros bienalėje eksponuojami Vilkaviškio autobusų stoties (kairėje) ir Palangos vasaros skaityklos maketai. Abu pastatai sukurti taip, kad išsaugotų čia augančius medžius. Noberto Tukaj nuotraukos Venecijos architektūros bienalės lietuvių paviljone pristatomi septyni žaliąją aplinką saugančių pastatų maketai. Vieni rodo praėjusio šimtmečio – 1960–1970 m. – architektūrą, kiti – dabartinius laikus, treti – ateities projektus. Ekspozicija įkurta Venecijos Santa Maria dei Derelitti bažnyčioje. „Vos įėjus pasitinka beprasmiškai nupjauto šimtamečio medžio kelmas. Jis yra iškastas, sutvarkytas ir atvežtas iš Lietuvos kaip instaliacija. Viena vertus, kelmas parodo žmogaus veiklos beprasmiškumą ir sukuria beviltiškumo įspūdį, kita vertus, kelia klausimą – kuo tampa žmogus arba tauta, prarandantys savo šaknis?“ – kalba G. Balčytis. Architektas pabrėžia, kad eksponuojama nukirsto medžio šaknis, todėl paviljone įrengti medžiai nebuvo specialiai kertami. Venecijos bažnyčios viduryje pastatytas baltas kubas, ant jo vaizduojamos pastatų projekcijos. Už šio kubo – išvien su medžiais sukurtų pastatų maketai. G. Balčytis kaip architektas žinomas dėl jautraus požiūrio į vietovę ir kontekstą, todėl aiškiai reiškia mintį, kuri vyrauja ir Lietuvos paviljone: „Jeigu architektas neturi aukštesnio tikslo ir dėl kelių kvadratinių metrų, kelių automobilių statymo vietų naikina žaliąją miesto infrastruktūrą, kyla esminis klausimas – ar vietos dvasia vis dar yra svarbus veiksnys? Toks, kuriuo remiantis būtų vertinami nauji architektūros projektai mieste?“

Esame nepakankamai empatiški aplinkai, žmonėms ir jų santykiui su vietove. Lietuvių paviljonas pasakoja apie žmonių santykį architektūros kalba.

Žmonių santykiai „Esame nepakankamai empatiški aplinkai, žmonėms ir jų santykiui su vietove. Lietuvių paviljonas pasakoja apie žmonių santykį architektūros kalba“, – aiškina G. Balčytis. Architektūra daro įtaką žmonių santykiui su aplinka. Neretai medžių kirtimas arba greiti investiciniai projektai sukelia konfliktą tarp gyventojų ir tokias statybas finansuojančių investuotojų. Pasak pašnekovo, tai ypač aktualu Vilniuje, nes čia statoma intensyviausiai. „Architektų vaidmuo čia yra ne paskutinis – nuo jų projekto priklauso, ar nauja architektūra derės jau susiformavusiame miesto ir gamtos kraštovaizdyje. Juk dažniausiai požiūrių nesutapimas ir kelia konfliktų. Įtempti investuotojų ir bendruomenių santykiai nesibaigia, nes vieni į architektūros procesus žiūri iš verslo pusės, o kitiems svarbu, kas matyti pro langus“, – tvirtina G. Balčytis. Neretai bendruomenė yra glaudžiai susigyvenusi su vieta, čia augantis medis net tampa žmogaus tapatumo dalimi. „Jeigu ten gyvena ne pirma giminės karta, žmonių savimonė būna susijusi su šalia augančiu šimtamečiu ąžuolu. Jei jį per savaitę nupjauna, žmogui viskas pasikeičia. Tam tikra prasme jis net šiek tiek praranda orientaciją, nes visai jo šeimai medis reiškė labai daug. Taigi svarbūs tarpusavio santykiai ne tik su investuotojais, bet ir su gamta. Ypač lietuviams, nes mūsų ryšys su medžiais yra itin stiprus. Tai atsispindi ir folklore – dainose ir pasakose apie ąžuolus, egles, liepas, drebules. Visi medžiai mums labai artimi“, – aiškina architektas. Lietuvos nacionalinis paviljonas „Archi / Tree / tecture“ Venecijos architektūros bienalėje. „Visual Phenomena Studies“ nuotrauka Dažniausiai konfliktų kyla dėl laiko stokos. Pasak G. Balčyčio, visi šiuolaikiniai statybų procesai yra skubūs, ir neužtenka laiko suderinti statytojų ir gyventojų požiūrį. Vėliau dėl netikėtumų kyla konfliktų. Architektai savo kūryba gali padėti juos spręsti arba, priešingai, dar labiau stiprinti. Koks pastatas yra tvarus? Greito gyvenimo ir klimato kaitos procesuose tvarumas yra labai aktualus. Vienas pagrindinių jo aspektų statybos industrijoje yra energinis pastato efektyvumas. „Statinys turi būti šiltas ir eikvojantis mažai energijos. Šiuolaikiniai tvarumo ir energinio naudingumo reikalavimai yra kur kas didesni. Taip pat tobulėja technologijos. Juk prieš dvidešimt metų niekas negalvojo, kad ant kas trečio pastato stogo bus saulės elektrinės ar kad bus šildoma šilumos siurbliais“, – apie sparčiai tobulėjantį statybų procesą svarsto G. Balčytis. Architektūra yra taikomasis menas, nes kuriama, kad būtų pritaikyta. Pašnekovas pasakoja, kad iš pradžių idėja projektuojama popieriuje ar kompiuteryje, bet egzistuoti pradeda tik panaudojus statybines medžiagas. „Visi naudingumo koeficientai, tokie kaip šiltinimas, yra techniniai aspektai, kurie privalo būti įvykdyti, bet jeigu laikysimės požiūrio, kad architektūra yra kūrybinis ir meninis procesas, tada energinės ypatybės nebūtinai yra pagrindinis tvarumo reikalavimas. Architektūros vertę sukuria pastato sumanymas. Mes nežinome, kokie bus statybos reikalavimai po 20 ar 50 metų, bet tvarumą išlaiko architektūros idėja ir erdvės sukūrimas. Tvarus pastatas suprojektuojamas taip, kad jo funkcija laikui bėgant galėtų keistis“, – apie galimybes pritaikyti pastatus ir juos naudoti neribotą laiką kalba G. Balčytis. Architektas Gintaras Balčytis pasižymi jautriu požiūriu į vietovę ir kontekstą. Bernardinai.lt nuotrauka Kaip laikui bėgant kinta pastato tikslas ir poreikis, aiškiai rodo Kauno centrinio pašto rūmai. „Tokia funkcija kaip popierinių laiškų siuntimas jau nebeegzistuoja. Visi bendrauja elektroniniais laiškais, o siuntas siunčia per kurjerius. Padėtis pasikeitė, ir pašto rūmų funkcija turi būti keičiama. Ir tai nieko baisaus. Jeigu keičiant funkciją pastato erdvinė struktūra ir estetinė saugotina išvaizda lieka tokios pat, vadinasi, jis yra tvarus. Gero pastato nereikia griauti, jį galima minimaliai pakoreguoti ir pritaikyti nekeičiant esmės. Nereikia statyti naujo“, – apie tvarumą pasakoja pašnekovas. Statybų sektorius sudaro didelę dalį pasaulio ekonomikos, todėl žiediškumas ir medžiagų perdirbimas yra ypač svarbūs. Į šį veiksnį atsižvelgta ir Venecijos bienalėje projektuojant Lietuvos ekspoziciją. G. Balčytis pabrėžia, kad svarbu kurti ilgalaikę vertę, kai eksponuojamų vertybių nereikia perdirbti ir jas galima naudoti neribotai. „Kalbant apie Lietuvos paviljono ekspozicijos tvarumą, po Venecijos bienalės ją norės parodyti Martyno Mažvydo biblioteka ir Palangos bei Druskininkų savivaldybės. Didžiąją mūsų ekspozicijos dalį sudaro pastatų maketai, todėl jie savaime yra kaip vertybė. Jų niekas nesiruošia naikinti“, – tvirtina architektas. Lietuvos paviljoną Venecijos architektūros bienalėje galima aplankyti iki lapkričio 23 dienos. Medijų rėmimo fondo logotipas Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.