Kai sudėtingus raštus keičia betonas ir stiklas – kodėl mūsų architektūra pilkėja?

Tačiau kitoje upės pusėje įmantrų architektūros vaizdą keičia aukšti stikliniai pastatai, o už jų – miegamieji rajonai ir vienspalvio betono namai. Bet kurioje miesto vietoje statomas pastatas dažniausiai bus panašus į šalia esantį – betoninis, stiklinis, galbūt dar su metalo detalėmis. Kyla klausimas – kodėl šiais laikais architektūra pilkėja? Apie tai dienraštis „Bernardinai.lt“ kalbasi su architektūros istorijos tyrėju dr. VAIDU PETRULIU. Kas svarbiau – efektyvumas ar grožis? Architektūra yra įtampos tarp funkcinio racionalumo ir estetinių bei kultūrinių lūkesčių laukas, sako V. Petrulis. Šioje srityje visada bus aktualus klausimas – kiek meninio prado išlieka statyboje? Anksčiau visuomenė ir architektai atsižvelgdavo į pastato svarbumą ir jam skirdavo daugiausia dėmesio. „Visą Vakarų architektūros patirtį įkūnija žymaus renesanso architektūros teoretiko Leono Battistos Alberti įvardyta architektūros hierarchija: jos viršuje – sakraliniai objektai, o apačioje – paprasta, praktinė, dažniausiai gyvenamoji statyba. Kuo reikšmingesnis objektas, tuo didesnis dėmesys jam skiriamas. O paprasčiausia statyba iš esmės buvo tik meistrų darbas, kai architekto idėja ir brėžinys nebūtini“, – architektūros istoriją aptaria tyrėjas. Tačiau XX a. ši takoskyra išbluko, teigia V. Petrulis. 1919-aisiais susikūrusi žymiausia avangardinė architektūros mokykla Bauhauzas daugiausia susitelkė į masinės architektūros statybą, tad ir dėmesys pastatams – bažnyčiai ar daugiabučiui – gana tolygiai pasiskirstė, ir bendras architektūros vaizdas supanašėjo. „Ryškėjo suvokimas, kad visa žmogaus kuriama aplinka turi būti tam tikros kokybės, kartu ir estetinės“, – aiškina pašnekovas. Architektūrologas Vaidas Petrulis. KTU nuotrauka Spalva kaip psichologinis rodiklis Spalva yra stiprus psichologinis rodiklis, verčiantis mus atkreipti dėmesį į vieną ar kitą objektą. Dėl šios priežasties, pasak V. Petrulio, įprasta, kad gyvenamojoje aplinkoje žmonės renkasi natūralius atspalvius: „Spalvos yra viena iš architektūrinės kalbos priemonių ieškoti vizualinės įtaigos – mes atkreipiame į jas dėmesį.“ Todėl klasikinėje architektūroje daugiausia naudotasi aukso pjūvio proporcijos principu, kitaip dar vadinamu harmonijos santykiu. Naudojantis aukso pjūviu, gaunamos tobulesnės proporcijos, išryškinama objektų harmonija. Šiai harmonijai papildyti, įspūdžiui sustiprinti buvo pasitelkiamos ir spalvos, pasakoja architektūros istorijos tyrėjas. „Besilaikanti proporcijų architektūra tarsi atliepia vidinius gamtos dėsningumus. Gamta, žmogus ir jo sukurta architektūra per tą pačią aukso pjūvio proporciją tarsi susijungia į darnią visumą. Tokiu pat būdu natūralios spalvos ir medžiagos įaudžia architektūrą į bendrą žmogaus ir gamtos pasaulio sąrangą“, – aiškina pašnekovas.

Jeigu laikysimės prielaidos, kad architektūrinė aplinka veikia žmogų, tada galime manyti, jog sovietinių masinės statybos daugiabučių architektūra padarė didžiulę psichologinę įtaką Lietuvos gyventojams.

Tai pasikeitė XX a., atėjus postmodernizmui. Šiuo laikotarpiu spalvos pradėtos naudoti kaip intelektualinis atsakas į minimalistinę modernizmo spalvų paletę, visuomenė ironizuota ir provokuota, siekta, kad architektūra aktyviai kalbėtų. Tačiau po šio spalvingo laikotarpio greitai grįžta atgal. „Šiuo metu linkstama į sofistikuotą žmogaus ir gamtos sintezę. Tiesa, spalva ir čia gali rasti savo vietą skaitmeninės aplinkos pavidalu, kaip Niujorko Taimso aikštėje, kurioje ištirpsta aiški riba tarp skaitmeninio ir realaus pasaulio“, – tendencijas aptaria V. Petrulis. Lietuvoje tam tikri architektūriniai poslinkiai buvo šiek tiek kitokie dėl sovietų okupacijos, įsivyravo architektūros pilkuma: pradėta smarki urbanizacija lėmė intensyvią daugiabučių iš gelžbetonio ir silikatinių plytų statybą. Todėl Lietuvoje atsirado daugiau pilkos spalvos. „Jeigu laikysimės prielaidos, kad architektūrinė aplinka veikia žmogų, tada galime manyti, jog sovietinių masinės statybos daugiabučių architektūra padarė didžiulę psichologinę įtaką Lietuvos gyventojams“, – teigia jis. Pasak architektūros istorijos tyrėjo, sovietiniai mums visiems žinomi gelžbetonio blokų daugiabučiai tapo pilkumo fenomeno pavyzdžiu: „Pastaruoju metu atsiranda kiek subtilesnių renovacijos projektų, tačiau šie pastatai toliau formuos mūsų sąmonę – netgi tokiais subtiliais dalykais kaip žemas dėl ekonomiškumo lubų aukštis. Užtenka užeiti į tarpukario architektūros interjerą, kad pajustume skirtumą.“ Kaunas. Gitanos Markovičienės / ELTA nuotrauka Pilkėjanti architektūra – ramina ar liūdina? Ar spalvos gatvėje veikia žmogų? V. Petrulis atsako, kad spalvų dėsniai galioja ir architektūroje, todėl daro įtaką žmonių jausmams ir elgesiui. „Vyraujanti pilkos ar neutralios spalvų paletė sudaro vizualinės stimuliacijos trūkumą, tai gali sukelti monotonijos ar net melancholijos jausmus, ypač šaltame ar tamsesniame klimate. Priešingai, šiltesnės ar įvairesnės paletės gali pagerinti nuotaiką, sukurti tapatumo jausmą ir paskatinti emociškai patrauklesnes erdves“, – spalvų įtaką aiškina architektūros istorijos tyrėjas. Tačiau jis pabrėžia ir kitą aspektą – šiltos erdvės teigiamai veikia ne visus žmones. Tai, kas tinka vienai amžiaus grupei, gali atstumti kitą. Architektai turi į tai atsižvelgti.

Technologijos ir medžiagos diktuoja efektyviausius sprendimus, kurie tiražuojami minimaliomis estetinėmis variacijomis. Tad masinėje statyboje vargu ar verta tikėtis unikalumo. Galima tik viltis, kad augant gyvenimo kokybei formuosis ir kokybiškos architektūrinės aplinkos poreikis.

„Winstonui Churchilliui priskiriamas posakis „Mes kuriame aplinką, o vėliau aplinka kuria mus“ tėra teisingas iš dalies. Iš tiesų aplinka siūlo tam tikrus fizinio ir psichologinio komforto parametrus. Tačiau kaip į juos reaguojama, priklauso nuo žmogaus kultūrinių, fizinių ir psichinių kompetencijų“, – aiškina pašnekovas. Tai akivaizdu ir naujose miesto erdvėse. Kas nauja – visada patrauklu, tačiau atidžiau pažiūrėję į žmones, kurie ateina į naują parką ar aikštę, dažniausiai matysime čia dominuojant jaunimą. „Tai rodo, kad fiziniai, funkciniai ir socialiniai erdvės parametrai nukreipti į gana siaurą visuomenės sluoksnį“, – teigia V. Petrulis. Ar ši pilkumo mada kada nors pasikeis? Architektūros istorijos tyrėjo nuomone – vargu. Šiuo metu vyrauja esminis reikalavimas – kuo daugiau parduoti, o tam reikia atsižvelgti į platesnę rinką. Neutralios spalvos tinkamesnės parduoti nekilnojamąjį turtą: „Technologijos ir medžiagos diktuoja efektyviausius sprendimus, kurie tiražuojami minimaliomis estetinėmis variacijomis. Tad masinėje statyboje vargu ar verta tikėtis unikalumo. Galima tik viltis, kad augant gyvenimo kokybei formuosis ir kokybiškos architektūrinės aplinkos poreikis.“ Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.

Autorius: Ugnė Tulaitė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama