Sustabdytos istorijos akimirkos: Zarasų fotografo S. Navicko palikimas

Visa fotografo S. Navicko kolekcija išsaugota artimųjų dėka, bet parodos sudarytojas ieškojo nuotraukų ir zarasiškių albumuose, jas restauravo, skaitmenino, maketavo – darbas truko pusantrų metų. A. Navickas yra Zarasų fotografų klubo vadovas, pristato visuomenei savo kūrybos darbų personalines, taip pat grupines parodas, publikuoja albumus. Manau, niekas nebūtų parengęs šios parodos geriau nei jis. Tai sūnaus, paveldėjusio talentą ir meilę gimtam miestui, nuoširdžios pagarbos duoklė tėvui. Trys fotografijos paveldo atradimai Norint suprasti, kuo paroda skiriasi iš kitų, svarbu atkreipti dėmesį į pastaraisiais keleriais metais atrastas nežinomų fotografų kolekcijas. Lietuvos nacionalinio muziejaus archyvuose Vilniuje buvo atrasti prieš šimtą metų gyvenusio fotografo Antano Ingelevičiaus (1892–1947) nuotraukų negatyvai. Alantos gyventojai neseniai atrado fotografo Dionizo Putnos (1892–1964) kūrybinį palikimą, kuris plačiajai visuomenei nebuvo žinomas beveik šimtą metų. Zarasų gyventojai ir miesto svečiai šiuo metu turi galimybę pirmą kartą susipažinti su fotografo S. Navicko kūryba. Visi trys fotografai dirbo nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu, du iš jų kūrė ir sovietinės okupacijos metais. Fotografo Stasio Navicko retrospektyvinės parodos Zarasų krašto muziejuje atidarymas 2025 m. Parodos autorius fotografas Algimantas Navickas. Rimanto Bikulčiaus nuotrauka Fotografas A. Ingelevičius gimė Novoaleksandrovsko (dabar Zarasų) apskrityje. Paauglystėje mokėsi Sankt Peterburgo gimnazijoje, grįžęs į Lietuvą gyveno ir dirbo Kaune. Mirė Vilniuje 1947 m. Po fotografo mirties nežinomas asmuo atnešė į muziejų ir padavė tarnautojui paketą su negatyvais. Ant jo buvo užrašyta tik pavardė. Paketas aštuoniasdešimt metų išgulėjo muziejuje visų užmirštas. Muziejaus darbuotojai jį atrado prieš trejus metus. Alantos fotografo D. Putnos nuotraukos taip pat aštuoniasdešimt metų išgulėjo batų dėžėje fotografo dukros namuose, o neseniai garbaus amžiaus moteris parodė šias nuotraukas kolekcininkui Vaidotui Žukui. Taip jos po labai ilgo laiko pateko į viešumą. Fotografo S. Navicko kūrybinį palikimą išsaugojo šeima. Kaip šie trys atradimai vertinami ir kam pasitarnauja kolekcijos šiandien? Lietuvos nacionalinio muziejaus darbuotojai atkūrė A. Ingelevičiaus biografiją. Surado visus dar likusius fotografo darbus, juos susistemino, aprašė, katalogavo, skaitmenino, išspausdino ir parengė didžiulę parodą. Jai pristatyti sukūrė reklaminį filmuką, parašė publikacijų, paskelbė informaciją radijuje ir TV. Išleido parodos katalogą, šis greitai buvo išparduotas. Šį tiriamąjį parengiamąjį darbą trejus metus dirbo gausus būrys Lietuvos nacionalinio muziejaus darbuotojų. Paroda Vilniuje buvo eksponuota 2022-aisiais, o dar po metų Kaunas tapo Europos kultūros sostine. Ta proga Lietuvos nacionalinis muziejus Kauno miestui dovanojo fotografijų ekspoziciją kaip ryškiausią ir itin vertingą istorinį palikimą. Kūrybinį kaip fotografo gyvenimą A. Ingelevičius praleido Kaune. Fotografo Stasio Navicko retrospektyvinė paroda Zarasų krašto muziejuje 2025 m. Algimanto Navicko nuotrauka Neseniai Lietuvos nacionalinis muziejus išleido albumą su visa fotografo A. Ingelevičiaus kūryba. Tiražas, skelbiama, jau beveik išparduotas. Paroda, katalogas, albumas – toks yra muziejinių tyrimų rezultatas. Tai išliekamąją vertę turintys darbai. Šiai veiklai muziejams skiriamos biudžeto lėšos: ieškoti, atrasti, atpažinti, surinkti, sisteminti, aprašyti, pristatyti visuomenei parodoje ir išsaugoti istoriją spausdintu leidiniu. Kolekcininkas V. Žukas pasirūpino Alantos fotografo D. Putnos fotografijų pristatymu visuomenei – buvo sukurta Lietuvos televizijos laida. Joje apie šį atradimą kalbėjo laidos „Daiktų istorijos“ žurnalistas ir vedėjas Saulius Pilinkus. Publikuota daug straipsnių. Nuotraukose – laiko dvasia Kodėl muziejai ir valstybė eikvoja didžiules lėšas ir energiją, siekdami pristatyti naujai atrastą istorinį paveldą? Kas nuotraukose užfiksuota? Pusę kolekcijos sudaro A. Ingelevičiaus šeimos kasdienybė, kaip ir fotografo S. Navicko kolekcijoje, kur matome šeimos gyvenimą namuose, sode, iškylose į gamtą. Vertinga nuotraukose yra laiko dvasia, sustabdytos praėjusio laiko akimirkos, į mus žvelgiančių žmonių veidai, jų laikysena stovint prieš fotografą, to laiko moterų ir vyrų apranga, jų šukuosenos, pozos, buitis, aplinka. Nėra emociškai išraiškingesnio istorinio dokumento už talentingo fotografo sustabdytą, o kartais surežisuotą akimirką. Ypač jei nuotraukų kolekcija gausi, tokia kaip S. Navicko ar A. Ingelevičiaus. Nuotraukos paliečia širdį, skatina gilintis, domėtis istoriniu laikotarpiu, kartu jos nuostabiai ir įtikinamai atkuria regimą praėjusio laiko dvasią. Tai yra dokumentai, metraščiai ir sykiu meno kūriniai. Mes galime įsižiūrėti į fotografo išsaugotų žmonių veidus, atpažinti juose savo senelius ir tėvus. Tai mūsų šaknys – čia me tokie, kokie buvome prieš šimtą metų! Kolektyvinė tautos atmintis – apčiuopiama bendra mūsų krašto istorija. Ji graži, brangi ir nekintanti. Mes galime ja domėtis ir branginti, galime ją ignoruoti arba net užmiršti – istorija išlieka nepakitusi: jos neveikia mūsų požiūris ar abejingumas. Stasys Navickas su vaikais., žiema, rogutės Stasys Navickas su vaikais 1959 m. Zarasuose. S. Navicko nuotrauka Zarasų istorija S. Navicko nuotraukose Zarasų muziejuje krašto istorijos faktų nėra daug pristatyta ir išsaugota, ypač menkai atspindėtas tarpukaris. Bėgant metams vis sunkiau rasti autentiškų liudijimų. Todėl tai, kas iš tiesų susiję su miesto ar krašto istorija, yra labai vertinga. Netiesa, kad muziejuje nėra nieko pastovaus, kad jame lyg universalinėje parduotuvėje turėtume stebinti lankytojus naujomis moderniomis prekėmis, bijodami būti nepaklausūs. Istorija yra jau įvykęs faktas, kuris nekinta, tik reikia ją gerbti ir mokėti nemeluojant atskleisti. Daryti tai reikia įtaigiai. Tokia muziejaus paskirtis ir pareiga. Kartais vertinga istorinė medžiaga nėra paslėpta, ji guli visiems matoma, bet neatpažinta. Mūsų amžininkas fotografas A. Navickas daug metų yra pasikabinęs svetainėje ant sienos puikų septynių nuotraukų koliažą. Visi, kas lankėsi Rasos ir Algimanto Navickų namuose, atkreipė dėmesį į paveikslą su jo tėvo S. Navicko nuotraukomis. Pirmą kartą pamatytos šios nuotraukos įsiminė. Vėliau Algimantas parodė man savo tėvo archyvą. Mes daug kartų diskutavome, kad šią kolekciją būtina iškelti į viešumą ir pristatyti miesto gyventojams bei Zarasų svečiams. Dėkui Dievui, pavyko įtikinti Algimantą. Tik tada kreipiausi raštu į rajono merę Nijolę Guobienę su prašymu išsaugoti tarpukario ir okupacijos metais dirbusio fotografo S. Navicko kūrybinį palikimą. Dėkui merei už palaikymą – savivaldybė įsigijo parodą nuolatinei ekspozicijai muziejuje. Fotografo S. Navicko nuotraukos parodoje supažindina mus su XX a. pradžios lietuvių bendruomene, ypač jaunimu, miestelėnais, kurie fotografavosi ateljė, taip pat su jo šeimos gyvenimu. Gražų parodos katalogą sudarė Algimantas ir išleido šeimos lėšomis. Muziejuje eksponuojama ir Zarasų fotografo Moisiejaus Botviniko (1901–1984) kolekcija. Joje parodomas M. Botviniko šeimos ir žydų bendruomenės gyvenimas Zarasuose tarpukariu. Gera ir prasminga būtų išleisti šio fotografo kūrybos darbų katalogą. Irena ir Romualdas Navickai, vaikai, pintinės, obuoliai Irena ir Romualdas Navickai 1964 m. Zarasuose. Stasio Navicko nuotrauka Paroda – didelio kultūros projekto dalis Tarpukario inteligentijos, dvasininkų, mokytojų, teisininkų, jaunimo religinių bendruomenių gyvenimą ir kultūros renginius Zarasuose matome garbės kanauninko Petro Raudos (1894–1974) kolekcijoje. Minimas albumas zarasiškiams žinomas tik iš interneto. Jis yra visiškai netirtas ir nepristatytas krašto istorijos muziejuje, nors labai daug nuotraukų daryta Zarasuose. Tai dar vienas viešas, bet nepažintas istorinis klodas, į kurį jau šimtą metų niekas nekreipia dėmesio. Paroda, kurią gegužės pradžioje atidarėme Zarasų krašto muziejuje, yra dalis didelio projekto, kuris galėtų būti pagrindinis akcentas Zarasams 2028-aisiais tampant Lietuvos kultūros sostine. Tęstinumą užtikrintų Kultūros ministerijos, Zarasų krašto muziejaus ir rajono savivaldybės finansavimas bei parengtas detalus tęstinis veiklos planas. Rajono merė N. Guobienė projektui pritaria. Tikėkimės, kad jis bus įgyvendintas. Projektas liudytų dvasinio paveldo perimamumą iš kartos į kartą, taip pat meilę gimtajam miestui. S. Navickas Zarasuose gimė, augo, kūrė, dirbo, statėsi namus, auklėjo vaikus, sodino vaismedžius ir gėles. Zarasuose jis ir palaidotas. Jo gyvenimo moto buvo: „Kurk grožį savo aplinkoje, ir gyvenimas bus gražesnis!“ Stasys Navickas Zarasuose 1947 m. Stasio Navicko nuotrauka Fotografo S. Navicko kūrybos istorija Fotografas S. Navickas gimė 1907 m. Vaikystėje susirgo poliomielitu – tuo metu vaikų mirštamumas nuo poliomielito siekė beveik 100 procentų. Tikėtina, kad vaikui išgyventi padėjo vienintelis Zarasų gydytojas Dominykas Bukontas. Berniukas pasveiko, bet liko neįgalus. Dėl trumpesnės kojos užaugęs nelankė šokių, nebuvo pašauktas ir į karinę tarnybą, todėl galėjo pasiaukoti darbui – Stasys visa širdimi atsidavė fotografijai. Kaip D. Putna, M. Botvinikas, A. Ingelevičius ir daugelis kitų to meto jaunų vyrų, viltingai žvelgusių į ateitį, S. Navickas savarankiškai rinkosi profesiją, pats išmoko fotografo amato. Turėjo ir verslininko gyslelę. Kai 1926 m. kunigas dr. Jonas Steponavičius (1880–1947) pastatė Zarasuose gimnaziją, gražų, didingą pastatą, kuriame dabar įkurtas muziejus, Stasys pastatė priestatą prie savo tėvų namų ir pradėjo fotografo karjerą, siūlydamas paslaugas vietiniams ir atvažiuojantiems. Jam sekėsi. Po penkerių metų Smėlynės gatvėje jaunas fotografas pastatė individualų gyvenamąjį namą, prie jo perkėlė savo fotoateljė ir pavadino ją „Fotografija“. Kūrė reklamą, pirko Daugpilyje baldus, užsakė tapytus pano, dalį jų perkėlė iš savo pirmojo paviljono, kaip namiškiai vadino jo fotoateljė. Kai garbės kanauninkas P. Rauda 1934 m. vežė į Stelmužę Zarasų inteligentus ir sustatęs prie ąžuolo fotografavo, dvidešimt septynerių metų fotografas S. Navickas kūrė ciklą su jaunimu gražiausiose Zarasų apylinkės vietose. Įkvėptas gamtos vaizdų, subūrė grupę pažįstamų jaunuolių ir eksperimentavo fotografuodamas. Naudojo stovą, tai leido pačiam įsitraukti į fotografuojamų žmonių grupę. Pasisiuvo baltą kostiumą, nes suprato, kad baltai vilkinti figūra puikiai išsiskiria peizažo fone. Kokia apranga tiktų fotosesijoms, aiškino ir savo modeliams. Jis kūrė įkvėpimo pagautas – Stasys buvo drąsus, atkaklus ir be galo darbštus. Garbės kanauninkas P. Rauda taip pat mėgo pastatymines improvizuotas kompozicijas fotografijoje, o susirinkęs jaunimas ir vyresnieji mielai įsitraukdavo į žaidimą. Ar S. Navickas buvo pažįstamas su garbės kanauninku P. Rauda? Sunku patikėti, kad provincijos miestelyje kas nors nepažintų bendruomenės sielos P. Raudos ar lengvai bendraujančio gimnazijos direktoriaus kunigo dr. J. Steponavičiaus. Žinomesnius žmones tuo metu Zarasuose galėjai suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Ištisą dešimtmetį Zarasams paaukojusį puikų kleboną Antaną Jušką fotografas S. Navickas tikrai pažinojo, nes kunigų prašymu fotografuodavo bažnyčioje. Visų šių žmonių gyvenimas vienaip ar kitaip siejosi – fotografo reikėjo švenčiant Velykas ir Kalėdas, tuokiant ir krikštijant vaikus, išlydint artimuosius amžinybėn. Pamilti gimtojo miesto istoriją galima pažinus praeityje dirbusiųjų lūkesčius ir svajones. Tai buvo taurios sielos, drąsūs, kūrybingi, pasiaukojantys žmonės, kurių sukurtas dvasinis turtas niekur nedingo – mes tiesiog jo nepažįstame. Tik nebrandžios bendruomenės nesuvokia dvasinės patirties tęstinumo: čia gyvenę, čia kūrę žmonės padėjo tvirtus pamatus, ant kurių turėjo užaugti nauja jauna karta. Okupacija brutaliai nutraukė šį perimamumą, fiziškai sunaikino ištisą kartą. Mūsų pareiga yra atgaivinti istorinę atmintį, parodyti čia gyvenusiųjų kūrybinį potencialą. Be šios istorinės atminties, kuri pripildo širdį pasididžiavimo, dabartinis jaunimas auga tarsi kerpė dykynėje; vis dairosi svetur, nes nėra ugdomi mylėti savo kraštą. Patys nebranginame kilnių čia gyvenusių asmenybių ir nemokame įskiepyti pagarbos bei pasididžiavimo savo vaikams. Jaunimas auga nematydamas, į ką lygiuotis. Tai padėkime jiems, atverdami šiuos turtus. Fotografo S. Navicko paroda, tikiu, yra bandymas gaivinti istorinę atmintį. Medijų rėmimo fondo logotipas Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.