Mokslininkės ištyrė Dainų šventės poveikį psichikos sveikatai – didėja savivertė ir mažėja vienišumas
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Tyrimą „Dainų šventės poveikis kolektyviniam savivertės ir gerovės suvokimui“ vykdė tarptautinė mokslininkių komanda iš keturių šalių: San Fransisko universiteto neuromokslininkė profesorė INDRĖ VISKONTAS, Vilniaus universiteto (VU) Filosofijos fakulteto Psichologijos instituto docentė dr. RAMUNĖ DIRVANSKIENĖ, Danijos technikos universiteto docentė Ivana Konvalinka ir Tel Avivo universiteto tyrėja Neta Maimon.
Moksleiviai 2024 m. Lietuvos dainų šventėje. Lietuvos nacionalinio kultūros centro archyvo nuotrauka
Išeivijoje išlikusios lietuviškos šaknys
Profesorė I. Viskontas gimė ir užaugo Kanadoje, tačiau ryšio su tėvyne neprarado – nepamiršo nei kalbos, nei kultūros: „Tėvai gimė Lietuvoje, todėl jiems buvo labai svarbu namuose išlaikyti lietuvišką kultūrą – lankiau šeštadieninę mokyklą, šokau ansamblyje, buvau skautė. Anglų kalbos nemokėjau iki septynerių metų. Visą laiką jaučiau, kad mano namai yra čia, Lietuvoje.“
San Fransisko universiteto profesorei neuromokslininkei muzikos pasaulis taip pat nėra svetimas. Atvirkščiai, baigusi psichologijos studijas I. Viskontas tęsė mokslus muzikos konservatorijoje, tapo operos soliste.
Šiandien sujungusi dvi sritis specialistė tyrinėja kūrybingumą: „Mačiau, kad muzikantams įdomu, kaip muzika veikia jų smegenis ir kaip neuromokslas gali pasitarnauti muzikiniam išsilavinimui. Klausytojai taip pat norėjo žinoti, kaip meną ir muziką galima panaudoti savo gerovei.“
„Prieš penkerius metus pradėjo kurtis tinklas, siejantis muzika ir medicina besidominčius žmones, tarp jų buvau ir aš. Visus tuos metus tyrinėjau, kaip muzika gali padėti dvasiškai, fiziškai, psichologiškai. O prieš pusantrų metų man parašė Ramunė ir paklausė, ar galima ką nors sukurti Dainų šventei“, – dienraščiui „Bernardinai.lt“ pasakoja I. Viskontas.
San Fransisko universiteto neuromokslininkė profesorė Indrė Viskontas. Ugniaus Bagdonavičiaus nuotrauka
Dainų šventė per šokį, chorą, šeimą
Psichologijos instituto docentė R. Dirvanskienė šypteli: „Mano domėjimosi sritys yra protinių funkcijų sutrikimai sergant smegenų ligomis. Tai labai tolima nuo Dainų šventės tyrimų tema.“
Kultūra, kaip nauja domėjimosi sritis, psichologijos mokslų daktarės gyvenime atsirado prieš metus. „Praėjusių metų Vilniaus knygų mugėje buvau pakviesta į diskusiją apie lietuviškas smegenis: kas jose yra tokio, kas mus daro lietuviais? Turėjome įdomų bandymą susišnekėti kaip kultūros ir mokslo žmonės, rasti sąlyčio taškų. Baigėme mintimi, kad tokių tyrimų pasaulyje vyksta, bet Lietuvoje šios srities nesame gerai išplėtoję“, – sako R. Dirvanskienė.
Netrukus atsirado dar viena galimybė panagrinėti mokslo ir kultūros lauką – ištirti būsimą šimtmečio Dainų šventę. „Nuo pirmos klasės šokau ansamblyje „Ugnelė“ ir su juo kas ketverius metus dalyvavau Šokių ansamblių vakare. Šventę pažinojau per šokius, o ryšio su Dainų diena neturėjau“, – pasakoja docentė R. Dirvanskienė.
Neuromokslininkė I. Viskontas taip pat džiaugiasi šiltais prisiminimais, susijusiais su Dainų švente, net ir nutolus tūkstančius kilometrų nuo Lietuvos.
„Mano mama daug metų dirigavo Kanados išeivijos chorui, taip pat vienoje Dainų šventėje čia, Lietuvoje. Gerai prisimenu, kaip visi vykome į šventę, kad pamatytume mamytę, diriguojančią tūkstančio žmonių orkestrui. Tai buvo labai stiprus momentas. Kad pagerbčiau savo mamą, San Fransiske įkūriau chorą. Šiais metais rengiamės išeivijos Dainų šventei Klivlande“, – planais dalijasi I. Viskontas.
Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Psichologijos instituto docentė dr. Ramunė Dirvanskienė. Ugniaus Bagdonavičiaus nuotrauka
Tyrė muzikavimo poveikį žmogaus smegenų veiklai ir savijautai
Dainų šventėje mokslininkės dalyvavo ir praėjusių metų liepą, tik šį kartą nebe su šokių ansambliu ar choru, bet su tyrėjų komanda. Šventės metu atliko tyrimą apie muzikavimo poveikį žmogaus smegenų veiklai ir savijautai.
Pasak tyrimo koordinatorės doc. R. Dirvanskienės, jį sudarė kelios dalys: muzikinių užduočių atlikimas ir smegenų veiklos vertinimas, dalyvių apklausa, psichofiziologinių duomenų matavimas: „Repeticijose ir koncerte choristai ir žiūrovai dėvėjo širdies ritmo matuoklius, o mes stebėjome jų pulso pokyčius bei širdies plakimo ritmo sinchronizaciją.“
„Iš karto po šventės žmonės pildė apklausos anketą. Norėjome sužinoti, ką jie jautė dainuodami ar girdėdami giesmę „Kur giria žaliuoja“ – ar jiems tai kėlė nuostabą, baimę, ar kūnu ėjo šiurpuliukai, ar patirta kita stipri emocinė reakcija? 95 proc. respondentų tvirtino koncerto metu jautę tokią emociją“, – prideda I. Viskontas.
JAV neuromokslininkė tikina, kad kai kurie tyrimo rezultatai nustebino ne tik ją pačią, bet ir kolegas iš kitų šalių: „Netikėta, bet dar didesnį efektą fiksavome prieš giesmę „Kur giria žaliuoja“. Pažiūrėję į programą pamatėme, kad prieš tai buvo Vytauto Kernagio daina „Mūsų dienos kaip šventė“. Visi siūbavo, kartu dainavo... Kolegės iš Danijos sakė, kad anksčiau nebuvo mačiusios tokio sinchronizavimo, tokio stipraus poveikio.“
Dainų diena Lietuvos dainų šventėje. Lietuvos nacionalinio kultūros centro nuotrauka
Priklausymas kolektyvui stiprina gerovę
Tyrimas parodė, kad didžiausią poveikį pajuto ne klausytojai, o Dainų dienos dalyviai, šventėje dalyvaujantys su kolektyvu. „Pamatėme, kad visuomenės gerovė daugiausia pakilo tarp šventės dalyvių. To paties nematėme tarp tų, kuriems Dainų šventė nėra svarbi. Taip pat žmonėms stiprėjo savigarba. Įdomu, nes ji pastaraisiais metais, o ypač tarp jaunimo, krenta“, – atkreipė dėmesį I. Viskontas.
Tarp įdomiosios statistikos pateko ir amžiaus veiksnys. „Matome koreliaciją tarp žmogaus amžiaus ir jo gerovės. Priešingai nei tikėjausi, kuo vyresnis žmogus, tuo geriau jaučiasi. Man tai buvo netikėta, nes maniau, kad žmogui senstant atsiranda daugiau problemų, bet pasirodo, jog taip nėra“, – priduria ji.
Apibendrindamos tyrimo duomenis, mokslininkės tvirtina: muzikos poveikis ir priklausymas kolektyvui ne tik prisideda prie gerovės, bet ir mažina vienišumo jausmą.
Moksleiviai 2024 m. Lietuvos dainų šventėje. Lietuvos nacionalinio kultūros centro archyvo nuotrauka
„Matome, kad padeda ne vien pati kultūra, bet ir įsitraukimas, aktyvus dalyvavimas grupėje. Todėl skatiname žmones įsitraukti į kolektyvinę meno veiklą. Tuo labiau kad vis daugiau jų dirba nuotoliu ir būdų bendrauti su kitais mažėja“, – kalba Psichologijos instituto docentė R. Dirvanskienė.
„Ne tik žmonėms reikia padėti suprasti, kad dalyvauti grupėje yra vertinga, bet ir valdžia, mokyklos turi skatinti įsitraukti į kultūrinę, kolektyvinę veiklą. Vis daugiau žmonių jaučiasi vieniši, todėl jiems reikia suteikti kuo daugiau galimybių būti kartu“, – apibendrina profesorė I. Viskontas.
Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.
Moksleiviai 2024 m. Lietuvos dainų šventėje. Lietuvos nacionalinio kultūros centro archyvo nuotrauka
Išeivijoje išlikusios lietuviškos šaknys
Profesorė I. Viskontas gimė ir užaugo Kanadoje, tačiau ryšio su tėvyne neprarado – nepamiršo nei kalbos, nei kultūros: „Tėvai gimė Lietuvoje, todėl jiems buvo labai svarbu namuose išlaikyti lietuvišką kultūrą – lankiau šeštadieninę mokyklą, šokau ansamblyje, buvau skautė. Anglų kalbos nemokėjau iki septynerių metų. Visą laiką jaučiau, kad mano namai yra čia, Lietuvoje.“
San Fransisko universiteto profesorei neuromokslininkei muzikos pasaulis taip pat nėra svetimas. Atvirkščiai, baigusi psichologijos studijas I. Viskontas tęsė mokslus muzikos konservatorijoje, tapo operos soliste.
Šiandien sujungusi dvi sritis specialistė tyrinėja kūrybingumą: „Mačiau, kad muzikantams įdomu, kaip muzika veikia jų smegenis ir kaip neuromokslas gali pasitarnauti muzikiniam išsilavinimui. Klausytojai taip pat norėjo žinoti, kaip meną ir muziką galima panaudoti savo gerovei.“
„Prieš penkerius metus pradėjo kurtis tinklas, siejantis muzika ir medicina besidominčius žmones, tarp jų buvau ir aš. Visus tuos metus tyrinėjau, kaip muzika gali padėti dvasiškai, fiziškai, psichologiškai. O prieš pusantrų metų man parašė Ramunė ir paklausė, ar galima ką nors sukurti Dainų šventei“, – dienraščiui „Bernardinai.lt“ pasakoja I. Viskontas.
San Fransisko universiteto neuromokslininkė profesorė Indrė Viskontas. Ugniaus Bagdonavičiaus nuotrauka
Dainų šventė per šokį, chorą, šeimą
Psichologijos instituto docentė R. Dirvanskienė šypteli: „Mano domėjimosi sritys yra protinių funkcijų sutrikimai sergant smegenų ligomis. Tai labai tolima nuo Dainų šventės tyrimų tema.“
Kultūra, kaip nauja domėjimosi sritis, psichologijos mokslų daktarės gyvenime atsirado prieš metus. „Praėjusių metų Vilniaus knygų mugėje buvau pakviesta į diskusiją apie lietuviškas smegenis: kas jose yra tokio, kas mus daro lietuviais? Turėjome įdomų bandymą susišnekėti kaip kultūros ir mokslo žmonės, rasti sąlyčio taškų. Baigėme mintimi, kad tokių tyrimų pasaulyje vyksta, bet Lietuvoje šios srities nesame gerai išplėtoję“, – sako R. Dirvanskienė.
Netrukus atsirado dar viena galimybė panagrinėti mokslo ir kultūros lauką – ištirti būsimą šimtmečio Dainų šventę. „Nuo pirmos klasės šokau ansamblyje „Ugnelė“ ir su juo kas ketverius metus dalyvavau Šokių ansamblių vakare. Šventę pažinojau per šokius, o ryšio su Dainų diena neturėjau“, – pasakoja docentė R. Dirvanskienė.
Neuromokslininkė I. Viskontas taip pat džiaugiasi šiltais prisiminimais, susijusiais su Dainų švente, net ir nutolus tūkstančius kilometrų nuo Lietuvos.
„Mano mama daug metų dirigavo Kanados išeivijos chorui, taip pat vienoje Dainų šventėje čia, Lietuvoje. Gerai prisimenu, kaip visi vykome į šventę, kad pamatytume mamytę, diriguojančią tūkstančio žmonių orkestrui. Tai buvo labai stiprus momentas. Kad pagerbčiau savo mamą, San Fransiske įkūriau chorą. Šiais metais rengiamės išeivijos Dainų šventei Klivlande“, – planais dalijasi I. Viskontas.
Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Psichologijos instituto docentė dr. Ramunė Dirvanskienė. Ugniaus Bagdonavičiaus nuotrauka
Tyrė muzikavimo poveikį žmogaus smegenų veiklai ir savijautai
Dainų šventėje mokslininkės dalyvavo ir praėjusių metų liepą, tik šį kartą nebe su šokių ansambliu ar choru, bet su tyrėjų komanda. Šventės metu atliko tyrimą apie muzikavimo poveikį žmogaus smegenų veiklai ir savijautai.
Pasak tyrimo koordinatorės doc. R. Dirvanskienės, jį sudarė kelios dalys: muzikinių užduočių atlikimas ir smegenų veiklos vertinimas, dalyvių apklausa, psichofiziologinių duomenų matavimas: „Repeticijose ir koncerte choristai ir žiūrovai dėvėjo širdies ritmo matuoklius, o mes stebėjome jų pulso pokyčius bei širdies plakimo ritmo sinchronizaciją.“
„Iš karto po šventės žmonės pildė apklausos anketą. Norėjome sužinoti, ką jie jautė dainuodami ar girdėdami giesmę „Kur giria žaliuoja“ – ar jiems tai kėlė nuostabą, baimę, ar kūnu ėjo šiurpuliukai, ar patirta kita stipri emocinė reakcija? 95 proc. respondentų tvirtino koncerto metu jautę tokią emociją“, – prideda I. Viskontas.
JAV neuromokslininkė tikina, kad kai kurie tyrimo rezultatai nustebino ne tik ją pačią, bet ir kolegas iš kitų šalių: „Netikėta, bet dar didesnį efektą fiksavome prieš giesmę „Kur giria žaliuoja“. Pažiūrėję į programą pamatėme, kad prieš tai buvo Vytauto Kernagio daina „Mūsų dienos kaip šventė“. Visi siūbavo, kartu dainavo... Kolegės iš Danijos sakė, kad anksčiau nebuvo mačiusios tokio sinchronizavimo, tokio stipraus poveikio.“
Dainų diena Lietuvos dainų šventėje. Lietuvos nacionalinio kultūros centro nuotrauka
Priklausymas kolektyvui stiprina gerovę
Tyrimas parodė, kad didžiausią poveikį pajuto ne klausytojai, o Dainų dienos dalyviai, šventėje dalyvaujantys su kolektyvu. „Pamatėme, kad visuomenės gerovė daugiausia pakilo tarp šventės dalyvių. To paties nematėme tarp tų, kuriems Dainų šventė nėra svarbi. Taip pat žmonėms stiprėjo savigarba. Įdomu, nes ji pastaraisiais metais, o ypač tarp jaunimo, krenta“, – atkreipė dėmesį I. Viskontas.
Tarp įdomiosios statistikos pateko ir amžiaus veiksnys. „Matome koreliaciją tarp žmogaus amžiaus ir jo gerovės. Priešingai nei tikėjausi, kuo vyresnis žmogus, tuo geriau jaučiasi. Man tai buvo netikėta, nes maniau, kad žmogui senstant atsiranda daugiau problemų, bet pasirodo, jog taip nėra“, – priduria ji.
Apibendrindamos tyrimo duomenis, mokslininkės tvirtina: muzikos poveikis ir priklausymas kolektyvui ne tik prisideda prie gerovės, bet ir mažina vienišumo jausmą.
Moksleiviai 2024 m. Lietuvos dainų šventėje. Lietuvos nacionalinio kultūros centro archyvo nuotrauka
„Matome, kad padeda ne vien pati kultūra, bet ir įsitraukimas, aktyvus dalyvavimas grupėje. Todėl skatiname žmones įsitraukti į kolektyvinę meno veiklą. Tuo labiau kad vis daugiau jų dirba nuotoliu ir būdų bendrauti su kitais mažėja“, – kalba Psichologijos instituto docentė R. Dirvanskienė.
„Ne tik žmonėms reikia padėti suprasti, kad dalyvauti grupėje yra vertinga, bet ir valdžia, mokyklos turi skatinti įsitraukti į kultūrinę, kolektyvinę veiklą. Vis daugiau žmonių jaučiasi vieniši, todėl jiems reikia suteikti kuo daugiau galimybių būti kartu“, – apibendrina profesorė I. Viskontas.
Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.
Autorius: Austėja Zovytė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
