Fotografas A. Mažeika apie kelionę į Vakarų Sacharą: „Pasaulyje kultūrų ir požiūrių į gyvenimą yra kur kas daugiau nei Europoje“

Suvalkijoje gimęs keliautojas, fotomenininkas ANDRIUS MAŽEIKA sausį gyveno vienoje iš Vakarų Sacharos pabėgėlių stovyklų. Gegužės 3-iąją Vilniuje, vėliau ir kituose miestuose buvo pristatyta jo fotografijų paroda „Namai Sacharoje“, kurioje pasakojamos istorijos apie tokios stovyklos kasdienybę, gyvenimą ne savo žemėje ir nesibaigiančią Sacharos dykumą. Apie gyvenimą ten, kur žmonės jau 50 metų svajoja apie nepriklausomybę, dienraštis „Bernardinai.lt“ kalbasi su fotografijos parodos autoriumi A. Mažeika. Iš ciklo „Namai Sacharoje“. Andriaus Mažeikos fotografija Kaip susidomėjote fotografija ir fotodokumentika? Fotografija mane žavi nuo vaikystės. Pamenu, kaip svajojau turėti fotoaparatą, tačiau tėtis neleido – sakė, pažaisiu ir numesiu. Bet kai pasitaikydavo proga pafotografuoti, visada noriai ja pasinaudodavau. Vėliau, 2006 metais, uždirbau pirmuosius pinigus ir iš karto nusipirkau fotoaparatą. Nuo to laiko fotografija mane lydi. Paskui pastebėjau, kad man įdomu pamatyti, kas kasdienybėje nėra matoma, ir tai įamžinti – ar tai būtų žmonės, su kuriais dažniausiai nesusiduri, ar vietos, į kurias paprastai nepatenki. Pavyzdžiui, norėčiau sukurti projektą apie kalėjimus. Taip gyvenime atsirado fotodokumentika. Pagauti tinkamą kadrą ar sukurti kompoziciją nėra mano stiprybė, todėl dokumentikoje pagrindinį vaidmenį atlieka pati istorija.

Karo fotografija yra paradoksas. Norėdamas emociškai nesusižaloti, apsisaugoti, turi tapti abejingas tam, ką matai karo lauke. Tačiau taip atskyręs savo žmogiškumą ir jausmus kaip gali prieiti prie kito žmogaus ir padaryti gerą nuotrauką?

Kadaise norėjote būti karo fotografu. Kas pasikeitė, kad juo netapote? Matyt, supratau, kad nenorėčiau viso savo gyvenimo padėti ant kortos dėl geros nuotraukos. Ir nebūtinai mirties forma – kiek esu bendravęs su karo fotografais, jų gyvenimas grįžus namo nebūna toks pats, dažniausiai viskas baigiasi narkotikais ir alkoholiu. Jie arba žūva karo lauke, arba patys pagreitina sau mirtį. Lieka sužaloti visam gyvenimui. Nesuprantu vyrų žavėjimosi karu. Ten nėra nieko žavaus – viskas baisu, šlykštu ir nusikalstama. Kadaise dalyvavau fotografo Stanley Greeno paskaitoje Stambule. Jis dešimt metų fotografavo Čečėnijos karą. Ir pasakojo vienos fotografijos istoriją: joje pavaizduotas namas, kuriame matyti jauki užuolaida su įvairiais piešinėliais, o siena suvarpyta kulkomis. Tame name rado senelį, žiauriai išnaudojantį savo anūkę. Pasakojant šią istoriją fotografui pasikeitė balsas. Jis nusijuokė ir paaiškino, kad grįžta prisiminimai ir potrauminis streso sutrikimas. Tada pamaniau, kad nenoriu taip ekstremaliai gyventi. Karo fotografija yra paradoksas. Norėdamas emociškai nesusižaloti, apsisaugoti, turi tapti abejingas tam, ką matai karo lauke. Tačiau taip atskyręs savo žmogiškumą ir jausmus kaip gali prieiti prie kito žmogaus ir padaryti gerą nuotrauką? Iš ciklo „Namai Sacharoje“. Andriaus Mažeikos fotografija Iš ciklo „Namai Sacharoje“. Andriaus Mažeikos fotografija Visą sausį buvote paskutinėje kolonijoje Afrikoje – Vakarų Sacharoje. Kaip susidomėjote šia vieta? Kai gyvenau Stambule, susipažinau su vienu amerikiečių tinklaraštininku, besidominčiu įvairiais politiniais įvykiais. Jis kartais mėgsta atsidurti galbūt neprotingose situacijose: vienu metu gyveno Gazoje, anksčiau – Sirijoje, yra buvęs ir Kaire. Tuomet abudu mąstėme apie naują projektą ir kelionę kartu, tačiau padėtis pasikeitė. Per jį susipažinau su švedų žmogaus teisių aktyvistu Benjaminu Ladraa, kuris ėjo pėsčias nuo Švedijos iki Jeruzalės per trylika šalių ir taip skleidė žinią apie Palestiną. Kitame projekte „Dviračiu į Vakarų Sacharą“ jis kartu su drauge mynė 30 tūkst. kilometrų dviračiu nuo Švedijos per Japoniją iki Vakarų Sacharos, šį kartą atkreipdamas dėmesį į ją. Kadangi esu dirbęs su informacinėmis technologijomis, sutikau jiems sukurti svetainę. Taip susidraugavome. Baigęs kelionę Benjaminas nusprendė surengti pirmąją tarptautinę Solidarumo su Vakarų Sachara konferenciją. Buvo smagu: dalyvavo Greta Thunberg, švedų klimato kaitos aktyvistė, daug kitų žmonių, be to, buvo įdomu pažinti nežinomą kraštą. Taip sugalvojau, kad būtų geras metas pačiam pagyventi Vakarų Sacharoje. Taigi, po konferencijos ten likau dar mėnesį.

Vietiniai yra labai svetingi. Man kaip fotografui buvo sunku atsikratyti svečio statuso. Kiekvienuose namuose buvau priimamas kaip šeimos narys – manimi rūpinosi ištisos giminės ir padėjo viskuo, ko tik prireikdavo.

Kaip atrodo gyvenimas Vakarų Sacharoje? Sakyčiau, vaizdas panašus į Vakarų Krantą Palestinoje. Tačiau yra esminis skirtumas – tradicinis sachariečių gyvenimas visada buvo palapinėse, ne veltui jie vadinami klajokliais. Jiems natūralu visą gyvenimą praleisti ne toje pačioje vietoje. Dabar jie gyvena sėsliau. Susituokę pirmiausia persikrausto į palapinę, vadinamą haima, ir tik vėliau, užsidirbę ir pasirengę, pasistato namus. Anksčiau statydavosi iš molio, tačiau tokius namus nuplaudavo retos, bet gausios liūtys. Tad dabar jiems patogiau statyti būstą iš betono. Pačioje Vakarų Sacharoje nebuvau, bet gyvenau tremtinių gyvenvietėse Alžyre. Mes pabėgėlių stovyklas dažniausiai įsivaizduojame kaip palapinių miestelį, bet toks vaizdas buvo prieš keliasdešimt metų. Vėliau žmonės įsikuria ir pradeda statytis namus. Gyvenimas stovyklose nėra toks, kokį įsivaizduojame, – ten yra elektra, internetas, pagrindiniai keliai asfaltuoti. Didžiausia bėda yra sveikatos apsauga. Atvykstančių į konferenciją mūsų paprašė atvežti kuo daugiau įvairių vaistų, preparatų, kurių žmonėms stinga. Ten labai trūksta ir gydytojų: daugiausia dirba bent šiek tiek išmanantys, kaip padėti sergančiam ar sužeistam žmogui, taip pat nemokamai teikia pagalbą gydytojai iš Kubos. Be to, ten žmonės neturi tiek, kiek reikia, įrangos ir produktų. Todėl rimčiau susirgus reikia važiuoti į kitą miestą, o jei nepadės ir ten – teks skristi į Alžyrą, jeigu dar būsi gyvas. Vakarų Sacharoje esu sirgęs du kartus. Išgąsčio tikrai buvo: pradėjau svarstyti, kas man gali nutikti, jeigu tai yra ne peršalimas. Tada nebeturėčiau variantų. Vietiniai yra labai svetingi. Man kaip fotografui buvo sunku atsikratyti svečio statuso. Kiekvienuose namuose buvau priimamas kaip šeimos narys – manimi rūpinosi ištisos giminės ir padėjo viskuo, ko tik prireikdavo. Pamenu, kai atvykau pas vieną žmogų paklausyti jo istorijos ir nufotografuoti, pirmą kartą buvau šiltai priimtas kaip svečias, viskuo pavaišintas. Vėliau paprašiau pasistengti manęs nepaisyti – kad galėčiau natūraliai fiksuoti jo gyvenimą. Tai pasiekti buvo neįmanoma. Žavėjo neįtikėtinas žmonių gerumas. Be to, čia visuomenė tiek egalitarinė, kad net jeigu esi valdžios atstovas, vis tiek neturėsi geresnių sąlygų nei kaimynai. Gyvenimas visiems vienodas. Aišku, vienoje stovykloje pastatytas viešbutis užsieniečiams. Jame galima rasti ne tik dušą, bet ir alkoholio. Ten daugiausia važiuoja ispanai, bandantys nuplauti savo kolonijinę kaltę. Iš ciklo „Namai Sacharoje“. Andriaus Mažeikos fotografija Iš ciklo „Namai Sacharoje“. Andriaus Mažeikos fotografija Iš ciklo „Namai Sacharoje“. Andriaus Mažeikos fotografija Šiose stovyklose sachariečiai gyvena daugiau kaip 50 metų – jau užaugo karta, kuri nematė savo krašte vykstančio karo. Ar jie nori grįžti į savo žemę? Visi nori grįžti. Žmonių ryšys su savo žeme labai stiprus. Tačiau po daugelio metų jie nebėra tokie patys klajokliai, kokie buvo jų protėviai. Kartais galima pamatyti, kad kas nors išvažiuoja iš stovyklos kelis mėnesius praleisti palapinėje ir naktimis stebėti žvaigždes. Prieš tai sachariečių gyvenimas ir buvo toks, o dabar jie priversti tapti sėslūs. Ilgalaikiams būsto nuomininkams turbūt pažįstamas šis jausmas: turi stogą virš galvos, bet supranti, kad tai ne tavo namai. Taip pat jaučiasi sachariečiai. Sąlygos stovyklose pagerėjo, tačiau jų troškimas grįžti į tikrus namus – nenumaldomas. Gerėjančios sąlygos ir patogumai po truputį mažina jiems norą kovoti dėl laisvės. Vis dėlto išlieka suvokimas, kad čia, Alžyre, tikrų namų jie neturi. Be to, Maroko okupuotos dalies kraštovaizdis yra visiškai kitoks: yra ir kalvų, ir upių, ir augmenijos. Oras Vakarų Sacharoje taip pat kitoks – kraštas yra arčiau vandenyno, ir čia kartais atpučia vėsesnį, drėgnesnį orą, dažniau būna lietaus. Žmonės gyvena plynėje, kur dairaisi – nieko nėra. Keičiantis klimatui oro temperatūra vis labiau atrodo neištveriama – net šiuo metu dieną ji siekia per 50 laipsnių, o naktį nukrenta tik iki 40-ies. Pirmą dieną atsidūrus tokiame karštyje man atrodė, kad tuoj apims panika, nes jaučiausi lyg negalintis įkvėpti. Valstybėms, kurių gyvenimas yra kitoks nei mūsų, dažnai klijuojama egzotiškos šalies etiketė – galbūt net romantiškai pagražiname kasdienį vietinių gyvenimą. Kokia jūsų nuomonė apie žmonių požiūrį ir norą pajusti egzotiką? Man aktualu šį mitą sugriauti. Vien šis žodis – egzotika – parodo kolonijinį santykį – nesuvokimo, nesupratimo, kad tai yra tie patys žmonės, tik kitos kultūros. Mes jiems taip pat esame egzotiški. Todėl stengiuosi to neparodyti. Galėjau Vakarų Sacharoje nufotografuoti begalę kupranugarių, einančių per smėlį, ir taip patvirtinti stereotipus – nors taip vorele einančių kupranugarių ten nepamatysi. Tereikia suprasti, kad mes esame tie patys žmonės, tik mūsų kultūra skiriasi. Šiuo projektu norime praplėsti Lietuvos akiratį – pasaulyje kultūrų ir požiūrių į gyvenimą yra kur kas daugiau nei Europoje. Pasaulis yra daug platesnis, spalvingesnis, įdomesnis, nepasiduodantis jokiai dichotomijai ar gėrio ir blogio ašiai. Viskas daug sudėtingiau nei juoda ir balta. Tad pateikdamas šias fotografijas ir jų istoriją noriu, kad mes čia, Lietuvoje, įkvėptume gaivaus oro – to, kaip suprantame pasaulį, nepakanka, o užsidaryti savo burbule pavojinga. Todėl tikiuosi, kad susipažinę su galbūt mums tolimų žmonių istorijomis išvysime platesnį vaizdą ir taip padėsime griauti šį egzotikos mitą.

Lietuvos santykis su šiuo gelbėjimu yra kitoks. Pagal idėją mes turėtume būti kolonizuotų šalių pusėje, nes patys išgyvenome okupaciją. Į mus žiūrėjo kaip į antrarūšius, o į mūsų žemę – kaip resursų ir išteklių dirvą. Tad mūsų noras padėti tiek pat kiek prancūzai ar britai yra keistas.

Angliška sąvoka white savior – baltasis gelbėtojas – apibūdina asmenis, dažniausiai baltaodžius, kurie save įsivaizduoja kaip laisvinančius, gelbėjančius kitas tautas, nors jų galbūt niekas to neprašo. Susidaro įspūdis, kad visada reikia ką nors gelbėti, nes neva tos tautos negali kažko padaryti pačios. Ar keliaudamas pastebėjote šį archetipą? Pats stengiuosi nebūti tokiu gelbėtoju, nors esu perėjęs visokius etapus, kai norėjau tai daryti. Vėliau supratau, kad tai ta pati kolonializmo dalis, niekam gero neatnešusi. Puikus šio fenomeno pavyzdys yra Nepalas. Įsimintina vieta, čia nuostabūs žmonės, neįtikėtinas kraštovaizdis ir kerinti gamta. Tačiau sužinojęs, kaip veikia ši valstybė ir kokia ten korupcija, supranti šio krašto tragediją. Prieš dešimt metų nevyriausybinių organizacijų buvo tiek pat daug kiek gyventojų. Kai jų tiek daug, kyla klausimas, ką jos nuveikė. Organizacijos daugiau kenkia šaliai atimdamos iš jos savarankiškumą, tačiau labai patogiai gyvuoja pačios. 2015 metais rinkau lėšas Nepalui padėti atsistoti ant kojų po žemės drebėjimo. Iš pradžių surinkti pinigai buvo panaudoti kaip aiški pagalba – vaistams, palapinėms, maistui, vėliau imta įrengti pastatus, tualetus. Nesupratau – ar to nemoka patys žmonės? Jie nėra vaikai, mums nereikia jiems statyti visko, ką gali ir patys. Padėkime ten, kur žmonės nemoka ir negali – galbūt trūksta žinių, švietimo, finansinio raštingumo. Kam daryti tai, ko jiems nereikia? Lietuvos santykis su šiuo gelbėjimu yra kitoks. Pagal idėją mes turėtume būti kolonizuotų šalių pusėje, nes patys išgyvenome okupaciją. Į mus žiūrėjo kaip į antrarūšius, o į mūsų žemę – kaip resursų ir išteklių dirvą. Tad mūsų noras padėti tiek pat kiek prancūzai ar britai yra keistas. Iš tiesų galime pagelbėti nustoję kištis, liovęsi vežti resursus už centus. Iš ciklo „Namai Sacharoje“. Andriaus Mažeikos fotografija Iš ciklo „Namai Sacharoje“. Andriaus Mažeikos fotografija Iš ciklo „Namai Sacharoje“. Andriaus Mažeikos fotografija Apie Vakarų Sacharą ir jos istoriją žinome nedaug galbūt dėl to, kad ji mums tolima, tiesa? Vienas aspektas gali būti toks. Pamenu, ir pačiam teko susitaikyti su mintimi, kad sachariečiams Lietuva nėra įdomi, apie ją nėra net paklausę. Jie rūpinasi tuo, kas aplinkui – namais, šeima, dykuma, kurioje gyvena. Jų santykį palyginčiau su močiutės kaime – gal kiek smalsu žinoti, kas vyksta toliau, bet neverta dėl to plėšytis. Vadovaujantis tokiu požiūriu nebūtų problemų, kokias matome dabar. Nes problema kyla tada, kai, pavyzdžiui, Prancūzijai kažkodėl pradeda rūpėti Vakarų Sachara. Kadaise kalbėjau su vienu prancūzu, tarnavusiu Malyje. Paklaustas, ką ten veikė, jis atsakė, kad gynė. Nuo ko žmonėms reikėjo gintis? Malis juk jų nepuolė. Paprastam žmogui negali viskas rūpėti, ir tai natūralu. Bet trūksta įtakingų žmonių žodžio. Net šiuo metu mus supa šalys, apie kurias nieko nežinome. Pavyzdžiui, mus įrašančio telefono dalių medžiagos yra iš Kongo. Perkame kalendrų lapelius, atvežtus iš Tanzanijos. Kaip galime naudotis šių valstybių produktais, bet nesirūpinti, kas jose vyksta? Jei naudojamės ir valgome tai, kas atvežta iš kraštų, kuriuose vyksta siaubingi karai, keista, kad mums tai nerūpi. Suprantu, jog neįmanoma kovoti taip plačiai už viską, bet kaip Palestinos aktyvistas norėčiau pasakyti, kad bent nepriimtume pozicijos, naudingos okupantui. Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.

Autorius: Ugnė Tulaitė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama