Vilties ir žmogiškojo orumo akimirkos Lurde. Pokalbis su kunigu R. Baltrušaičiu
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
„Pasaulis važiuoja į Lurdą, kad sustiprintų viltį – Dievu, gerumu, grožiu, žmogumi, kad išgyventų orumo akimirkas, kurios atviros absoliučiai kiekvienam“, – sako Alytaus šv. Kazimiero parapijos klebonas kunigas RYTIS BALTRUŠAITIS.
Į piligriminę kelionę parapijos žmones pakviečiate ne pirmą kartą. Šįkart pasirinktas Prancūzijos pietuose esantis Lurdas.
Ilgoką laiką brendau piligrimystei į Marijos apsireiškimo vietas. Daug svarsčiau, kai ko nesupratau, norėjau paaiškinimo – ir atėjo toks pajautimas, kad iki galo viskas nebus aišku, nes tai antgamtiniai reiškiniai, Dievo malonė duodama Jo pasirinktiems žmonėms, o per juos pasiekia mus. Buvau svarstęs – jei pradėsiu šios tematikos keliones, tai pirmiausia bus Lurdas.
Kunigas Rytis Baltrušaitis. Šv. Mišios Vengrų koplyčioje Vatikane Alytaus šv. Kazimiero parapijos bendruomenės piligrimystės metu 2023 m. rudenį. Parapijos feisbuko paskyros nuotrauka
Kodėl pasaulis važiuoja į Lurdą?
Pasaulis važiuoja į Lurdą, kad sustiprintų viltį – Dievu, gerumu, grožiu, žmogumi, kad išgyventų orumo akimirkas, kurios atviros absoliučiai kiekvienam.
Man asmeniškai ši kelionė padėjo suprasti, kad neturiu rimtų problemų, kad dažniau nežinau, ko noriu, ir imu skųstis, kabinėtis prie gyvenimo.
Ir tai padėjo suprasti žmonės, turintys įvairių negalių, jų artimųjų, ypač tėvų, atlydėjusių savo vaikus, laikysena. Žinoma, žmonės atvyksta ir su viltimi, kad jų artimas pasveiks, kad bent kažkas bus geriau, bet tikriausiai sveiksta ir patys artimieji matydami panašios lemties ištiktus, matydami, kad jie nėra vieni ir kad sirgti, turėti negalią yra normali pasaulio dalis, kuri turi kviesti eiti, bendrauti, būti, jungtis į bendruomenę, o ne užsidaryti namuose bijant reakcijų, o ypač užuojautos žvilgsnių, prasilenkiant su žmonėmis gatvėje.
Pakalbėkime apie Lurdo ypatinguosius. Kas vakarą čia vyksta Žiburių liturgija. O Šv. Pijaus X bazilikoje, kurioje yra ir šv. Kazimiero atvaizdas, telpa apie 20 tūkst. žmonių. Koks jausmas, kai tokiose vietose suskamba lietuviška malda ir giesmė!
Šv. Kazimiero atvaizdas Šv. Pijaus X bazilikoje Lurde. Alytaus šv. Kazimiero parapijos piligrimystė Lurde 2025 m. balandžio 21–26 d. Rūtos Jasionienės nuotrauka
Na taip, žmonių jūra, nešina degančiomis žvakėmis, ir įvairiomis kalbomis besimeldžianti Rožinio maldą, giedanti ir lėtai plaukianti procesija pagrindinės bazilikos įėjimo link užima kvapą ir labai liečia tikėjimą. Įdomu, kad deganti žvakės liepsna taip provokuoja ir tikėjimo Dievu didesnę kaitrą, aiškesnį šviesumą.
Viduje, širdyje, vyksta daug dalykų, kurie nėra apie kažką nepasiekiamo, jie labai realūs, apie save, savo artimus, žmones, kurie yra šalia, parapiją, Lietuvą, popiežiaus mirtį ir naujo popiežiaus rinkimą, draugus, savo silpnybes, stiprybes, svajones, nerimą, baimę.
Buvo jaudinamai gera, kai toje kalbų gausoje vieną vakarą giesmė suskambo lietuviškai ir vaikinas Gabrielius iš mūsų parapijos maldą „Sveika, Marija“ kalbėjo lietuvių kalba.
Man labai gražiai kontrastavo ir pati Šv. Pijaus X, kuris buvo už katalikų tradiciją pasisakęs popiežius, tačiau glaudžiai susijęs ir su Lurdo istorija, bazilika, ji – visiškai moderni. Net galvoju, ar kokie tradicionalistai nesipiktina tokiu sprendimu. Man bazilika graži, Dvasios išliejimu kvepianti, bet ir ta mintis perbėgo.
Ligoniai piligrimai Šv. Pijaus X bazilikoje Lurde. Alytaus šv. Kazimiero parapijos piligrimystė Lurde 2025 m. balandžio 21–26 d. Rūtos Jasionienės nuotrauka
Aš asmeniškai aiktelėjau, kai įėjęs į baziliką pamačiau, kokie ten masteliai, kiek žmonių. Man buvo netikėta – galvojau, kad keli tūkstančiai, tai jau oho, o čia daugiau nei 20 tūkst. maldininkų! Labai stiprus Bažnyčios visuotinumo įspūdis ir drauge tikėjimo jėgos, kad mūsų daug, kad, būdami skirtingų tautų ir kalbų, visi mokame Eucharistijos kalbą ir Jėzus ateina pas kiekvieną ir asmeniškai.
Labai kėlė dvasią malda šioje bazilikoje, giluminį įspūdį darė tūkstančiai neįgalių žmonių ratukuose, kurie meldėsi savo kalba – šūkčiodami, guguodami, kalbėdamiesi su bazilikoje čiulbančiais juodaisiais strazdais. Daugybė „Tikėjimo ir šviesos“, dar vadinamos „Arkos“, bendruomenės žmonių, turinčių Dauno sindromą. Jų meilumas kitiems, pamojavimai, šypsenos, giedojimas... Be jokių kompleksų, taip, kaip jaučia. Ir liturgija. Liturginiu vyksmu suvienyti tokią žmonių daugybę – ne juokas, bet tai buvo padaryta stebuklingai gražiai, o išmintis, kaip visus patraukti į bendruomeninį giedojimą, tiesiog prašėsi Dievą šlovinti už visus, kurie ten tarnauja.
Einant aplink baziliką, matant daugybės palaimintųjų ir šventųjų atvaizdus, įsminga į žvilgsnį savas, pažįstamas, namiškis šv. Kazimiero atvaizdas su tyrumo kvapsnio pritvinkusia lelija.
Kokių dar Lurde buvo akimirkų, apie kurias galėtumėte pasakyti, kad tai – tikėjimo ir žmogiškumo pakylėjimas?
Gal du momentai man čia iškyla. Pirma, tai gausybės jaunų savanorių tarnavimo seniems ir negalios paliestiems žmonėms skaičius bei laikysena. Žinoma, Lurde buvome velykinę savaitę, kai dalyje Prancūzijos mokyklų atostogos, todėl jaunuoliai galėjo atvykti ir pagelbėti. Bet su kokia meile ir atidumu jie traukė vežimėlius su sergančiais ar senatvės žymių paliestaisiais. Kaip gražiai jiems pasitarnauja – veidą nuvalo, vandens atsigerti paduoda – tai daro su meile, ne valdiškai. Ir vis apsikeičia šypsenomis vieni su kitais. Tai ir buvo tikėjimo bei žmogiškumo pakylėjimas.
Ligoniai piligrimai Šv. Pijaus X bazilikoje Lurde. Alytaus šv. Kazimiero parapijos piligrimystė Lurde 2025 m. balandžio 21–26 d. Rūtos Jasionienės nuotrauka
Ši tarnystė, kuri ten regėte regima, tiesiog pripildo visą Lurdo erdvę, ir toks jausmas, kad pasaulyje nėra blogų žmonių, kad nėra netikinčiųjų, kad, matydamas tiek meilės ir atidumo vienas kitam, net negali pagalvoti, jog kažkur krenta bombos, žudomos moterys, vaikai, seneliai, bombarduojamos ligoninės... Čia kiekvieno seneliuko orumas yra numeris vienas, o kitur – kasdien dešimtys, šimtai žūčių… Jei galinguosius atvežtų kas į Lurdą, jie pravirktų prie Marijos grotos ir eitų ieškoti kunigo išpažinčiai su pasiryžimu kurti, o ne griauti.
Antra, turėjau labai aiškią intenciją. Vis ieškojau vietos, laiko, kampo, kur galėčiau su Marija ir Jėzumi pasikalbėti apie savo rūpestį. Nebuvo lengva, vis koks trikdis, koks nepatogumas. Paskutinę dieną prie grotos viską išsiaiškinome, ir tai įvyko.
Kunigiško identiteto pagal Jėzaus paveikslą klausimą vežiausi ir, kaip sako apaštalas Paulius, tariausi su Jėzumi ir Marija dėl kai kurių dieglių, kūne, sieloje ir mąstyme esančių. Įdomu, kad jie abu, Jėzus ir Marija, turėjo man laiko ir priėmė pokalbio tada, kai buvau pasiruošęs, nors tokia daugybė laukė savo eilės.
Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo grota Lurde. Alytaus šv. Kazimiero parapijos piligrimystė Lurde 2025 m. balandžio 21–26 d. Rūtos Jasionienės nuotrauka
Jei galima, pasidalinkite, kokių dvasinių klausimų dažniausiai kilo piligrimams Lurde. Kuo jie gyveno čia, Pirėnų kalnų apsuptyje?
Dalis žmonių kėlė ne tik dvasinius klausimus – dalis klausė, kokia prasmė čia vargingai gabenti sergantį žmogų, jei aišku, kad jis nepasveiks. Ir vežti ne vieną, ne du, bet tūkstančius. Man ta prasmė jau pirmąją akimirką tapo aiški. Noriu šį piligrimų klausimą ir palikti skaitytojui. Kokia prasmė, kai atrodo, kad nei prasmės, nei vilties nebėra? Ir pridursiu – man, mums taip atrodo.
Daug dvasinių klausimų žmonės sprendė savyje, mąstė, meldėsi, kažkas su kažkuo pasikalbėdavo, įžvalgomis pasidalindavo dienos refleksijos metu, bet ką tose širdies gelmės įsčiose Dievas pradėjo – sunku atsakyti dabar.
Alytaus šv. Kazimiero parapijos piligrimai su klebonu Ryčiu Baltrušaičiu Lurde 2025 m. balandžio 21–26 d. Rūtos Jasionienės nuotrauka
Patys piligrimai liudijo – reikia laiko, kad viskas susistovėtų, išsikristalizuotų. Kartais tai nenoras dalintis, individualizmo pasireiškimas, bet dažnai tiesiog reikia laiko. Juk išgėręs tam tikrų ilgalaikio veikimo vaistų po dienos nepasakysi, kas vyksta, kas geriau, o kas – ne. Taip ir su dvasine piliule.
Piligrimų grupė nuo pirmos akimirkos buvo vieninga ir draugiška, todėl šis matmuo Lurde tik gilėjo. Buvo smagu matyti, kad kažkurioje vietoje žmogus pravirksta. Kitas apkabina, pasūpuoja, paverkia drauge. Refleksijų metu dienos pabaigoje jautėsi vis didesnis gylis, asmeniniai Dievo prisilietimai, kuriuos žmonės bandė išreikšti ir žodžiais. Buvo daug šviesių akimirkų, juoko, dainų, pasidžiaugimo, plojimų ir drauge nuščiuvimo, rimties.
Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bazilika Lurde: Žiburių liturgija, vilties piligrimai. Alytaus šv. Kazimiero parapijos piligrimystė Lurde 2025 m. balandžio 25 d. Rūtos Jasionienės nuotrauka
Išsaugoti tikėjimą kuo mažiau pažeistą galima tik keliaujant su Bažnyčia, su savo parapijos bendruomene ir įsijungiant į mažesnes maldos grupeles. Turime vieni kitus palaikyti. Gal kažkuris prigeso, o aš degu. Susiglaudžiame ir abu tampame ryškesni vidine ugnimi. Dalintis, palaikyti. Svarbu, kad žmonės galėtų dalintis, klausti, melstis vieni už kitų reikalus.
Ką piligriminės kelionės Bažnyčiai reiškia šiandien? Ar jos tampa atsaku į šiuolaikinio žmogaus dvasinį alkį, prieglobsčiu nuo pasaulį apėmusio nerimo?
Bažnyčia švenčia Jubiliejaus metus. Krikščionis katalikas – vilties piligrimas. Bažnyčia savo esme yra keliaujanti. Keliaujanti laike, brendime, atradimuose, sinodiškume, paklydusių avių ieškojime. Bažnyčia yra išeinanti iš savo patogumo, iš komforto zonos tam, kad susitiktų gyvą Jėzų. Tai gali būti nuolatinis gyvenimas toje pačioje vietoje, bet ir mąstymo kaita, atvirumo platėjimas, gebėjimas veikti naujų iššūkių akivaizdoje.
Piligriminės kelionės tikrai sustiprina žmogų, dažnai išplečia horizontą ir parodo, kad pasaulis nėra balta ir juoda, kad jame yra visko. Tikriausiai piligrimystė labai aiškiai leidžia suprasti nuolatinę įtampą ir kovą, verdančią ir mūsų širdyse – tarp gėrio ir blogio.
Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bazilika Lurde. Alytaus šv. Kazimiero parapijos piligrimystė Lurde 2025 m. balandžio 25 d. Rūtos Jasionienės nuotrauka
O kada piligrimystė atsirado Jūsų gyvenime?
Kai ji atsirado, tuomet aš nesupratau, kad tai piligrimystė. Buvau paauglys, ir mano tikybos mokytoja Onutė Mikalauskienė iš Ąžuolų Būdos mane vis pakviesdavo važiuoti į Keturnaujieną (Suodžių kaimas Šakių rajone). Tai būdavo ilga kelionė autobusu, susirinkdavo daug maldininkų. Man tai buvo neįprastas, iš kasdienybės konteksto iškrentantis dalykas, kuris tikrai labai patiko.
O dabar man, kaip kunigui, piligrimystė – proga atnaujinti savo tikėjimą, rasti padrąsinančių epizodų matant kitus žmones nuoširdžiai meldžiantis, tylint, verkiant, apsikabinant vienas kitą. Visose piligriminėse kelionėse yra kunigystės peržvalga, ieškant atsakymo į klausimą – ar esu kunigas, su kuriuo bendraudami žmonės jaučia Jėzaus buvimą? Visada kyla noras dar labiau pasišvęsti ir eiti į gilesnę vienybę bei draugystę su Jėzumi.
Man gera pasitarnauti žmonėms, jaučiu, kad tai yra pašaukimo kunigystei viena iš žymių – pasitarnauti dvasiniuose dalykuose, parodyti ir paprastą žmogišką supratimą. Ir šio pasitarnavimo kitiems reikalingumas leidžia suprasti, kad žmonėms reikia kunigo, kuris ne save proteguoja, bet veda prie Jėzaus.
Gera, kai žmonės pažįsta vieni kitus iš kasdienio parapijos gyvenimo ir patiria nekasdienišką dalyką – piligrimystę drauge, kai gali labiau ir artimiau susipažinti, pabendrauti, pasidalinti savo džiaugsmais, rūpesčiais ir sunkumais, kai vienas už kitą meldžiasi ir tiesiog padeda išbūti akimirkas, kurios emociškai ar fiziškai kartais būna nelengvos. Parapijos žmonės labiau susivienija, suauga, bendruomeniškumo jausmas stiprėja.
Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.
Kunigas Rytis Baltrušaitis. Šv. Mišios Vengrų koplyčioje Vatikane Alytaus šv. Kazimiero parapijos bendruomenės piligrimystės metu 2023 m. rudenį. Parapijos feisbuko paskyros nuotrauka
Kodėl pasaulis važiuoja į Lurdą?
Pasaulis važiuoja į Lurdą, kad sustiprintų viltį – Dievu, gerumu, grožiu, žmogumi, kad išgyventų orumo akimirkas, kurios atviros absoliučiai kiekvienam.
Man asmeniškai ši kelionė padėjo suprasti, kad neturiu rimtų problemų, kad dažniau nežinau, ko noriu, ir imu skųstis, kabinėtis prie gyvenimo.
Ir tai padėjo suprasti žmonės, turintys įvairių negalių, jų artimųjų, ypač tėvų, atlydėjusių savo vaikus, laikysena. Žinoma, žmonės atvyksta ir su viltimi, kad jų artimas pasveiks, kad bent kažkas bus geriau, bet tikriausiai sveiksta ir patys artimieji matydami panašios lemties ištiktus, matydami, kad jie nėra vieni ir kad sirgti, turėti negalią yra normali pasaulio dalis, kuri turi kviesti eiti, bendrauti, būti, jungtis į bendruomenę, o ne užsidaryti namuose bijant reakcijų, o ypač užuojautos žvilgsnių, prasilenkiant su žmonėmis gatvėje.
Pakalbėkime apie Lurdo ypatinguosius. Kas vakarą čia vyksta Žiburių liturgija. O Šv. Pijaus X bazilikoje, kurioje yra ir šv. Kazimiero atvaizdas, telpa apie 20 tūkst. žmonių. Koks jausmas, kai tokiose vietose suskamba lietuviška malda ir giesmė!
Šv. Kazimiero atvaizdas Šv. Pijaus X bazilikoje Lurde. Alytaus šv. Kazimiero parapijos piligrimystė Lurde 2025 m. balandžio 21–26 d. Rūtos Jasionienės nuotrauka
Na taip, žmonių jūra, nešina degančiomis žvakėmis, ir įvairiomis kalbomis besimeldžianti Rožinio maldą, giedanti ir lėtai plaukianti procesija pagrindinės bazilikos įėjimo link užima kvapą ir labai liečia tikėjimą. Įdomu, kad deganti žvakės liepsna taip provokuoja ir tikėjimo Dievu didesnę kaitrą, aiškesnį šviesumą.
Viduje, širdyje, vyksta daug dalykų, kurie nėra apie kažką nepasiekiamo, jie labai realūs, apie save, savo artimus, žmones, kurie yra šalia, parapiją, Lietuvą, popiežiaus mirtį ir naujo popiežiaus rinkimą, draugus, savo silpnybes, stiprybes, svajones, nerimą, baimę.
Buvo jaudinamai gera, kai toje kalbų gausoje vieną vakarą giesmė suskambo lietuviškai ir vaikinas Gabrielius iš mūsų parapijos maldą „Sveika, Marija“ kalbėjo lietuvių kalba.
Man labai gražiai kontrastavo ir pati Šv. Pijaus X, kuris buvo už katalikų tradiciją pasisakęs popiežius, tačiau glaudžiai susijęs ir su Lurdo istorija, bazilika, ji – visiškai moderni. Net galvoju, ar kokie tradicionalistai nesipiktina tokiu sprendimu. Man bazilika graži, Dvasios išliejimu kvepianti, bet ir ta mintis perbėgo.
Ligoniai piligrimai Šv. Pijaus X bazilikoje Lurde. Alytaus šv. Kazimiero parapijos piligrimystė Lurde 2025 m. balandžio 21–26 d. Rūtos Jasionienės nuotrauka
Aš asmeniškai aiktelėjau, kai įėjęs į baziliką pamačiau, kokie ten masteliai, kiek žmonių. Man buvo netikėta – galvojau, kad keli tūkstančiai, tai jau oho, o čia daugiau nei 20 tūkst. maldininkų! Labai stiprus Bažnyčios visuotinumo įspūdis ir drauge tikėjimo jėgos, kad mūsų daug, kad, būdami skirtingų tautų ir kalbų, visi mokame Eucharistijos kalbą ir Jėzus ateina pas kiekvieną ir asmeniškai.
Labai kėlė dvasią malda šioje bazilikoje, giluminį įspūdį darė tūkstančiai neįgalių žmonių ratukuose, kurie meldėsi savo kalba – šūkčiodami, guguodami, kalbėdamiesi su bazilikoje čiulbančiais juodaisiais strazdais. Daugybė „Tikėjimo ir šviesos“, dar vadinamos „Arkos“, bendruomenės žmonių, turinčių Dauno sindromą. Jų meilumas kitiems, pamojavimai, šypsenos, giedojimas... Be jokių kompleksų, taip, kaip jaučia. Ir liturgija. Liturginiu vyksmu suvienyti tokią žmonių daugybę – ne juokas, bet tai buvo padaryta stebuklingai gražiai, o išmintis, kaip visus patraukti į bendruomeninį giedojimą, tiesiog prašėsi Dievą šlovinti už visus, kurie ten tarnauja.
Einant aplink baziliką, matant daugybės palaimintųjų ir šventųjų atvaizdus, įsminga į žvilgsnį savas, pažįstamas, namiškis šv. Kazimiero atvaizdas su tyrumo kvapsnio pritvinkusia lelija.
Kokių dar Lurde buvo akimirkų, apie kurias galėtumėte pasakyti, kad tai – tikėjimo ir žmogiškumo pakylėjimas?
Gal du momentai man čia iškyla. Pirma, tai gausybės jaunų savanorių tarnavimo seniems ir negalios paliestiems žmonėms skaičius bei laikysena. Žinoma, Lurde buvome velykinę savaitę, kai dalyje Prancūzijos mokyklų atostogos, todėl jaunuoliai galėjo atvykti ir pagelbėti. Bet su kokia meile ir atidumu jie traukė vežimėlius su sergančiais ar senatvės žymių paliestaisiais. Kaip gražiai jiems pasitarnauja – veidą nuvalo, vandens atsigerti paduoda – tai daro su meile, ne valdiškai. Ir vis apsikeičia šypsenomis vieni su kitais. Tai ir buvo tikėjimo bei žmogiškumo pakylėjimas.
Ligoniai piligrimai Šv. Pijaus X bazilikoje Lurde. Alytaus šv. Kazimiero parapijos piligrimystė Lurde 2025 m. balandžio 21–26 d. Rūtos Jasionienės nuotrauka
Ši tarnystė, kuri ten regėte regima, tiesiog pripildo visą Lurdo erdvę, ir toks jausmas, kad pasaulyje nėra blogų žmonių, kad nėra netikinčiųjų, kad, matydamas tiek meilės ir atidumo vienas kitam, net negali pagalvoti, jog kažkur krenta bombos, žudomos moterys, vaikai, seneliai, bombarduojamos ligoninės... Čia kiekvieno seneliuko orumas yra numeris vienas, o kitur – kasdien dešimtys, šimtai žūčių… Jei galinguosius atvežtų kas į Lurdą, jie pravirktų prie Marijos grotos ir eitų ieškoti kunigo išpažinčiai su pasiryžimu kurti, o ne griauti.
Antra, turėjau labai aiškią intenciją. Vis ieškojau vietos, laiko, kampo, kur galėčiau su Marija ir Jėzumi pasikalbėti apie savo rūpestį. Nebuvo lengva, vis koks trikdis, koks nepatogumas. Paskutinę dieną prie grotos viską išsiaiškinome, ir tai įvyko.
Kunigiško identiteto pagal Jėzaus paveikslą klausimą vežiausi ir, kaip sako apaštalas Paulius, tariausi su Jėzumi ir Marija dėl kai kurių dieglių, kūne, sieloje ir mąstyme esančių. Įdomu, kad jie abu, Jėzus ir Marija, turėjo man laiko ir priėmė pokalbio tada, kai buvau pasiruošęs, nors tokia daugybė laukė savo eilės.
Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo grota Lurde. Alytaus šv. Kazimiero parapijos piligrimystė Lurde 2025 m. balandžio 21–26 d. Rūtos Jasionienės nuotrauka
Jei galima, pasidalinkite, kokių dvasinių klausimų dažniausiai kilo piligrimams Lurde. Kuo jie gyveno čia, Pirėnų kalnų apsuptyje?
Dalis žmonių kėlė ne tik dvasinius klausimus – dalis klausė, kokia prasmė čia vargingai gabenti sergantį žmogų, jei aišku, kad jis nepasveiks. Ir vežti ne vieną, ne du, bet tūkstančius. Man ta prasmė jau pirmąją akimirką tapo aiški. Noriu šį piligrimų klausimą ir palikti skaitytojui. Kokia prasmė, kai atrodo, kad nei prasmės, nei vilties nebėra? Ir pridursiu – man, mums taip atrodo.
Daug dvasinių klausimų žmonės sprendė savyje, mąstė, meldėsi, kažkas su kažkuo pasikalbėdavo, įžvalgomis pasidalindavo dienos refleksijos metu, bet ką tose širdies gelmės įsčiose Dievas pradėjo – sunku atsakyti dabar.
Alytaus šv. Kazimiero parapijos piligrimai su klebonu Ryčiu Baltrušaičiu Lurde 2025 m. balandžio 21–26 d. Rūtos Jasionienės nuotrauka
Patys piligrimai liudijo – reikia laiko, kad viskas susistovėtų, išsikristalizuotų. Kartais tai nenoras dalintis, individualizmo pasireiškimas, bet dažnai tiesiog reikia laiko. Juk išgėręs tam tikrų ilgalaikio veikimo vaistų po dienos nepasakysi, kas vyksta, kas geriau, o kas – ne. Taip ir su dvasine piliule.
Piligrimų grupė nuo pirmos akimirkos buvo vieninga ir draugiška, todėl šis matmuo Lurde tik gilėjo. Buvo smagu matyti, kad kažkurioje vietoje žmogus pravirksta. Kitas apkabina, pasūpuoja, paverkia drauge. Refleksijų metu dienos pabaigoje jautėsi vis didesnis gylis, asmeniniai Dievo prisilietimai, kuriuos žmonės bandė išreikšti ir žodžiais. Buvo daug šviesių akimirkų, juoko, dainų, pasidžiaugimo, plojimų ir drauge nuščiuvimo, rimties.
Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bazilika Lurde: Žiburių liturgija, vilties piligrimai. Alytaus šv. Kazimiero parapijos piligrimystė Lurde 2025 m. balandžio 25 d. Rūtos Jasionienės nuotrauka
Išsaugoti tikėjimą kuo mažiau pažeistą galima tik keliaujant su Bažnyčia, su savo parapijos bendruomene ir įsijungiant į mažesnes maldos grupeles. Turime vieni kitus palaikyti. Gal kažkuris prigeso, o aš degu. Susiglaudžiame ir abu tampame ryškesni vidine ugnimi. Dalintis, palaikyti. Svarbu, kad žmonės galėtų dalintis, klausti, melstis vieni už kitų reikalus.
Ką piligriminės kelionės Bažnyčiai reiškia šiandien? Ar jos tampa atsaku į šiuolaikinio žmogaus dvasinį alkį, prieglobsčiu nuo pasaulį apėmusio nerimo?
Bažnyčia švenčia Jubiliejaus metus. Krikščionis katalikas – vilties piligrimas. Bažnyčia savo esme yra keliaujanti. Keliaujanti laike, brendime, atradimuose, sinodiškume, paklydusių avių ieškojime. Bažnyčia yra išeinanti iš savo patogumo, iš komforto zonos tam, kad susitiktų gyvą Jėzų. Tai gali būti nuolatinis gyvenimas toje pačioje vietoje, bet ir mąstymo kaita, atvirumo platėjimas, gebėjimas veikti naujų iššūkių akivaizdoje.
Piligriminės kelionės tikrai sustiprina žmogų, dažnai išplečia horizontą ir parodo, kad pasaulis nėra balta ir juoda, kad jame yra visko. Tikriausiai piligrimystė labai aiškiai leidžia suprasti nuolatinę įtampą ir kovą, verdančią ir mūsų širdyse – tarp gėrio ir blogio.
Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bazilika Lurde. Alytaus šv. Kazimiero parapijos piligrimystė Lurde 2025 m. balandžio 25 d. Rūtos Jasionienės nuotrauka
O kada piligrimystė atsirado Jūsų gyvenime?
Kai ji atsirado, tuomet aš nesupratau, kad tai piligrimystė. Buvau paauglys, ir mano tikybos mokytoja Onutė Mikalauskienė iš Ąžuolų Būdos mane vis pakviesdavo važiuoti į Keturnaujieną (Suodžių kaimas Šakių rajone). Tai būdavo ilga kelionė autobusu, susirinkdavo daug maldininkų. Man tai buvo neįprastas, iš kasdienybės konteksto iškrentantis dalykas, kuris tikrai labai patiko.
O dabar man, kaip kunigui, piligrimystė – proga atnaujinti savo tikėjimą, rasti padrąsinančių epizodų matant kitus žmones nuoširdžiai meldžiantis, tylint, verkiant, apsikabinant vienas kitą. Visose piligriminėse kelionėse yra kunigystės peržvalga, ieškant atsakymo į klausimą – ar esu kunigas, su kuriuo bendraudami žmonės jaučia Jėzaus buvimą? Visada kyla noras dar labiau pasišvęsti ir eiti į gilesnę vienybę bei draugystę su Jėzumi.
Man gera pasitarnauti žmonėms, jaučiu, kad tai yra pašaukimo kunigystei viena iš žymių – pasitarnauti dvasiniuose dalykuose, parodyti ir paprastą žmogišką supratimą. Ir šio pasitarnavimo kitiems reikalingumas leidžia suprasti, kad žmonėms reikia kunigo, kuris ne save proteguoja, bet veda prie Jėzaus.
Gera, kai žmonės pažįsta vieni kitus iš kasdienio parapijos gyvenimo ir patiria nekasdienišką dalyką – piligrimystę drauge, kai gali labiau ir artimiau susipažinti, pabendrauti, pasidalinti savo džiaugsmais, rūpesčiais ir sunkumais, kai vienas už kitą meldžiasi ir tiesiog padeda išbūti akimirkas, kurios emociškai ar fiziškai kartais būna nelengvos. Parapijos žmonės labiau susivienija, suauga, bendruomeniškumo jausmas stiprėja.
Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.
Autorius: Rita Bagdonaite
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
