Vargonininkas A. Remesa apie bažnyčiose skambančią muziką: viską galima atlikti, bet ar reikia tai daryti?

Dienraščiui „Bernardinai.lt“ kompozitorius sako, kad bažnytinė muzika yra sudėtinė liturgijos dalis – tai ne tik puošmena, bet ir pirmiausia kelias išganymo link.

Kokia muzika gali būti atliekama bažnyčiose?

Pirmiausia reikia savęs paklausti – kas aš esu? Pats save vadinu Šventosios Romos Apaštalinės Bažnyčios kataliku. Esu krikštytas, atstovauju katalikybei, todėl turėčiau ir elgtis atitinkamai.

Dėstydamas sakralinę muziką universitetuose dažnai remdavausi Vatikano II susirinkimo dokumentais, ypač antrąja dalimi, kurioje aiškiai nurodyta, kad bažnytinė muzika yra sudėtinė liturgijos dalis. Muzika neatlieka pagalbinės funkcijos – ji nėra tik pagražinimas ar puošmena. Tai vienoje enciklikoje patvirtina ir Benediktas XVI. Jis kildina liturgiją ir muziką nuo pirmųjų krikščionių giedojimų, nuo katakombinio giedojimo, kuris formavo grigališkąjį choralą.

Negalima dviem žodžiais pasakyti, kokia turi būti muzika. Bažnyčioje ji turi būti liturgiška. Keistai ir gėdingai pasijutau, kai pažįstamas ortodoksas kartą pasakė, esą stačiatikiai į liturgiją užstalės dainų neįsileidžia, o katalikai to nedaro. Neradau argumentų paprieštarauti, turėdamas galvoje tą giedojimo liturgijoje chaosą, kuris vyksta, – tokiu būdu nesilaikoma taisyklių.

„Ensemble Organum“ koncertas festivalyje „Banchetto musicale“. Vytauto Abramausko nuotrauka

Kokią muziką galime vadinti liturgine?

Vienas dalykas, ar tai nuspręsta teologiškai – kaip tai darė Jėzus Kristus, kuris mokė giedoti Paskutinės vakarienės metu. Antra, protestantiškos teologijos posūkis – kai žmonės priima sprendimą, ką reikia daryti.

Aš savo studentų dažnai klausdavau: kaip jums atrodo, jeigu paimtume Lietuvos girtuoklių dainą „Išgerk stiklelį ir parodyk dugnelį“ arba „Pragėriau žirgelį, ir kam man jo reik“ ir šioms melodijoms pritaikytume liturginį tekstą „Švenčiausioji Mergele Marija, ateik“, ar tokia muzika taptų sakrali? Ar ji būtų galima bažnyčioje? Į tokį klausimą nėra paprasta atsakyti.

Dabartinį chaosą aš vadinu klubininkystės kompleksu bažnyčioje. Joje atsirado nepaprastas bendrystės poreikis, kuris Išganymą nukėlė į antrą vietą. O bendrystei tinka visos priemonės, kurios priartina žmogų, tarp jų – gražios, populiarios dainos. Bendrystė nėra blogas dalykas, atvirkščiai – labai reikalingas, nes pats Jėzus Kristus sakė – kur mes esame dviese, ten ir aš tarp jūsų. Ortodoksai turi labai gražų pasisveikinimą: susitikę sako „Kristaus gimimas“.

Vienos dainos veda arčiau išganymo – tai Eucharistinio Jėzaus mistinis išgyvenimas; kita kategorija – dainos, vedančios į bendrystę. Tiesiog į bendrystę – kai smagu pabūti kartu bažnyčioje ir gražiai padainuoti. Iš esmės aš vėl grįžtu prie to, nuo ko pradėjau – klausimo „Kas aš esu?“ Jeigu atstovauju konkrečiai grupei, tada turbūt ir gyvenu pagal jos dvasią.

Kalbant apie liturgiją, reikia žvelgti teologiškai. Protestantiškoje teologijoje žmogus nusprendžia, ką reikia daryti, kas yra geriau, kur yra Kristus ir Švenčiausiasis Sakramentas.

Unsplash.com nuotrauka

Katalikiškoji tradicija ateina iš katakombų, kuriose formavosi grigališkojo choralo pirmosios giesmės, melodijos, kai pirmosios Dovydo psalmės buvo giedamos tyliai, prislopintais balsais, kad viršuje neišgirstų Romos kareiviai.

Tokios yra dvi pozicijos, jos egzistuoja, ir negalime jų smerkti.

Pateiksiu dar vieną pavyzdį. Stačiatikiai groja metalą, rengiamos metalistų stovyklos, kur jaunieji diakonai, kunigai kuria, groja stačiatikišką metalą. Rokas, gitaros, grandinės, ugnis – viskas stačiatikiška. Tačiau liturgines giesmes jie gieda tas, kurios giedotos prieš tūkstantį metų senąja slavų kalba. Stačiatikiai nepainioja skirtingų dalykų.

Įžvelgiu tendenciją kai kur bažnyčiose taikyti paprastą klubininkystę, išreikštą bendrystės ieškojimo forma. Jeigu tokia mano nuomonė ką nors žeidžia, nuoširdžiai atsiprašau.

Jūsų galva, ar vieno žymiausių Lietuvos kompozitorių Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muziką galima atlikti bažnyčioje?

Aš Čiurlionio dailę vertinu labiau nei muziką. Bet tai nereiškia, kad esu geresnis už jį. Čiurlionis – genijus, ir mes jį labai gerbiame.

Gaila, kad nežinau visų jo muzikos kūrinių. Bet štai Čiurlionio motetai parašyti tekstams lotynų kalba ir yra liturginės tematikos, tad kaip jie gali būti bažnyčioje neatliekami? Tad jeigu kalbame apie Čiurlionio religinę muziką – motetus, liturginius kūrinius – jie gali būti atliekami. Šiaip viskas yra galima, bet ar verta viską bažnyčioje atlikti?

Mikalojaus Konstantino Čiurlionio vargonų muzikos festivalio „Muzika, sujungusi gyvenimus“ paskutinis koncertas „Himnas Čiurlioniui“. Brolių Černiauskų nuotrauka (2024 m.)

Jeigu mes tikėjimo slėpinyje arba atskleisdami mistinio Kristaus Kūno gilumą dainuojame banalų tekstą, tokį kaip „Išgerk stiklelį ir parodyk dugnelį“, tada tai netinka. Arba jeigu per žodžio liturgiją skaitytume Mikės Pūkuotuko nuotykius... Juk tai nėra bloga pasaka, bet ji tokiu atveju būtų naudojama ne pagal paskirtį. Geriausia būtų viską atlikti pagal paskirtį.

Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.

Autorius: Tomas Kemzūra

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama