Kultūros projektai žiniasklaidoje • 2025.10.27 06:45

Atvirai apie motinystę: Dominyka, Magdalena ir Emilija

Ateities leidybos centras
Atvirai apie motinystę: Dominyka, Magdalena ir Emilija

Žinojau, susiskambinus su Dominyka Urbaite-Jokubiene, Magdalena Butkevičiene ir Emilija Kuciniene, pasimirš, kad ruošiu tekstą. Taip ir buvo. Palikę pokalbio paraštėse kitas jų veiklas (Dominyka yra psichologė, Magdalena studijuoja mediciną, Emilija studijuoja pradinio ugdymo pedagogiką, aktyviai veikia ateitininkų organizacijoje), paprastai ir atvirai kalbėjomės apie tai, ką joms reiškia būti mamomis, motinystės džiaugsmus ir sunkumus ir, rodos, dėl kiekvieno dalyko labai gerai viena kitą supratome. Žmonėms reikia žmonių, o mamoms būtinai reikia kitų mamų. Kokiame motinystės etape dabar esate? Pasidalinkite, kuo gyvenate? Magdalena: Dukrai Elžbietai liepą jau sueis ketveri metai. Ji lanko darželį, šiais metais jau ir labai mažai serga, tad viskas stabilu. Aš studijuoju mediciną, tai per tą laiką lankau paskaitas, mokausi. Po darželio trumpai pasibūname vakare. Kai ji paaugo ir viskas taip stabilu, atrodo, pasiilgstu laiko, kai dienas leisdavome su ja dviese, nerūpėjo pašaliniai dalykai, bet kiekvienas etapas turi savų pliusų ir savų minusų. Dominyka: Matildai birželį bus vieneri. Jaučiu, kad prasideda naujas etapas: ji atranda savo balsą, aiškiau įvardija norus pirštais ir garsais, po truputį pradeda vaikščioti. Man pačiai reikia prisitaikyti, ji daug labiau pradeda matytis jau kaip žmogus. Kartais, kai ko nors stipriai reikalauja, pajuntu atmetimo reakciją, bet turiu sau priminti, kad ji jau nebe kūdikėlis, kuris guli ant nugaros visą dieną ir viskas jam tinka. Tai vienerių metų proga susipažįstame su Matilda iš naujo. Emilija: Aš turiu du vaikučius – Neringą, gimusią tą pačią dieną kaip ir Magdalenos Elžbieta, ir Jurgį, kuriam greitai bus dveji. Jei tik Dievas duos, o tikiuosi, kad duos greitai, labai svajoju apie trečią vaiką. Nors Neringa ir buvo pradėjusi lankyti darželį, kai buvau namuose su Jurgiu, jaučiau savyje didelį susiplėšymą, tad pasiėmiau Neringą namo ir jau metus būnu namie su abiem vaikais. Kadangi mano pačios profesinis kelias yra pedagoginis, žinau, kad galiu prisiimti atsakomybę už jų edukaciją iki tam tikro amžiaus. Dar truputį ir dirbu, bandau pabaigti studijas, nors ir sunkiai sekasi… Jaučiu, kad mano stiprus fokusas yra šeima, o visus kitus dalykus turiu bandyti tempti paskui save. Sunku net įsivaizduoti, kaip reikėtų ir dirbti, ir studijuoti, ypač su dviem vaikučiais… Emilija: Su dviem yra žymiai lengviau nei su vienu, jie užsiima tarpusavyje. Kartais mano mama pasisiūlo paimti Neringą, su ja užsiimti, visada sakau: ačiū, man nereikia (juokiasi). Žinoma, pradžioje, kai kūdikėlis, tai ne, bet nuo vienerių metų tikrai lengviau. Neringa net padeda į tualetą broliui nueiti. Magdalena: Esu girdėjusi pasakymą, kad geriau arba du vaikai, arba nei vieno (juokiasi). Esate jaunos mamos, vaikų susilaukėte anksčiau, nei dabar įprasta visuomenėje. Daug kas kalba apie demografijos problemas, vis didesnį moterų, pirmą kartą nusprendusių tapti mamomis, amžių, svarstoma, kaip šias problemas spręsti. Įdomu išgirsti iš jūsų – išdrįsusių kurti šeimą anksti – kas iš tikrųjų lemia, kad pora pasiryžta susilaukti vaikų? Kokie dalykai yra esminiai? Magdalena: Daugelis nori iki vaikų būtinai turėti būstą, aiškų karjeros kelią, bet aš visada galvojau, kodėl to negalima kurti kartu su vaiku? Mes žinojome, kad turėsime stogą virš galvos, pradžioje gyvenome kambaryje pas senelį, bet to mums visiškai užteko. To užteko ir vaikui, juk kūdikėliui nesvarbu, ar jis turės atskirą gražų kambarį, ar gyvens viename kartu su savo tėvais. Mes visada taip galvojome, ir noras turėti vaikų, kurti šeimą buvo stipresnis už kitus norus. Mūsų su vyru Viltautu draugystė iškart buvo orientuota į šeimą, draugystės pradžioje jam sakiau: „Tu žinai, kad aš draugauju su tavimi, nes matau tave kaip savo vaikų tėtį, čia esminis dalykas“. Tą patį sakė ir jis. Dar manau, kad niekada nebus tinkamo meto pagimdyti vaiką, niekada nėra patogu, visada reikia kažką paaukoti, derintis. Emilija: Aš paskutiniu metu daug mąsčiau apie tai, kad sunku ryžtis susilaukti ne tik pirmo vaiko, tačiau, pavyzdžiui, po dviejų – trečio. Girdžiu tai savo aplinkoje. Bandžiau reflektuoti, kas manyje yra kitaip, kad aš tos baimės neturiu. Vienintelė baimė, galvojant apie nėštumą, o kas, jei kitas vaikelis taip pat turės genetinę ligą, kuria serga mūsų dukra Neringa. Tikriausiai, noras auginti kitą žmogų, juo rūpintis yra dovana. Nes pagalvojus racionaliai, kaip Magdalena sakė, tai nėra patogu, visada yra iššūkis, kaina, auka ir pan. Mes su Ignu susituokėme, kai man buvo, rodos, vos 20 metų. Taip pat iš karto galvojau apie jį kaip apie savo vaikų tėtį, rodos, išsirinkau sutuoktinį, kuris irgi, žinau, nori šeimos, gali ja pasirūpinti, jis šiek tiek vyresnis už mane, jau dirbo, tai buvo ramybė, kad galės pasirūpinti ir finansiškai, kol aš lauksiuosi, būsiu su vaiku, negalėsiu pati dirbti. Dominyka: Kai susilaukiau Matildos, man buvo 27, tai gerokai vėliau nei jūs. Su Dariumi pradėjome draugauti itin jauni, todėl iš karto nebuvo minties ar jausmo, kad jau dabar galėtume rūpintis vaiku. Vėliau lydėjo studijos užsienyje, tad, rodos, nors visada norėjau jaunos šeimos, ta svajonė vis netilpdavo mūsų realybėje. O po to, jei atvirai, kurį laiką gal net truputį ir nenorėjome, buvo labai gera dviese. Susilaukėme Matildos su didele ramybe, pajutome, kad prisipildėme labai daug meilės, esame pasiruošę ja dalintis. Ramu ir tai, kad abu jau esame pradėję ir savo profesinį kelią. Visuomenėje juk vis juntamas spaudimas: „Tai ką, būsi tik mama?“ O iš tikrųjų juk reikėtų sakyti „net mama“, nes, kai tai patiri, supranti, kad galbūt užtenka tiesiog būti mama. Taigi mes su ramybe ir vidiniu apsisprendimu susilaukėme 27-erių, lyginant su jumis, vėlokai, bet, lyginant su visuomene, anksti.

Autorius: Karolina Sadauskaitė-Varnelė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama

Panašūs įrašai