Kodėl Antika ir Viduramžiai? Pokalbis su mokslo tyrėju D. Alekna

[intro_text content="Šių metų gegužės 15–16 dienomis Lietuvos kultūros tyrimų institute vyko jau šeštoji nacionalinė konferencija „Antikos ir Viduramžių tyrimai“. Joje pateikta daugiau kaip dvi dešimtys skirtingas filosofijos, teologijos, istorijos sritis apimančių pranešimų. Juos skaitė profesorius daktaras Naglis Kardelis, profesorė daktarė Tatjana Aleknienė, kunigas, filosofijos mokslų daktaras Gintaras Sungaila, istorikas Tomas Baranauskas, teologijos mokslų daktaras Giedrius Saulytis."] Kaip kilo mintis organizuoti šią konferenciją? Koks išskirtinis jos bruožas? Ir galiausiai kodėl Antika ir Viduramžiai? Šiais ir kitais klausimais kalbiname vieną iš šios konferencijos steigėjų – humanitarinių mokslų daktarą, Lietuvos kultūros tyrimų instituto vyresnįjį mokslo tyrėją DARIŲ ALEKNĄ. Kaip ir kam kilo mintis organizuoti „Antikos ir Viduramžių tyrimų“ konferencijas? Žinant, kad tai jau šešerius metus iš eilės vykstantis renginys, ar pirminis sumanymas ir buvo kasmet vykstančios mokslinės minties šventės? Sutapo du dalykai. Pretekstas buvo Lietuvos edukologijos universiteto uždarymas ir jo dalies inkorporavimas į Vytauto Didžiojo universitetą 2019 m. VDU turi įdomią ir, mano supratimu, perspektyvią mokslo organizavimo formą – klasterius. Į juos gali burtis įvairių katedrų ir fakultetų nariai, kurių moksliniai interesai artimi ar sutampa. Toks klasteris gali veikti kaip atskiras vienetas, jungti ne tik VDU mokslininkus, bet ir magistrantus, doktorantus, net kitose institucijose dirbančius ar išvis jokiai institucijai nepriklausančius žmones, be to, disponuoja šiokiu tokiu savo biudžetu. [caption id="attachment_1264805" align="alignleft" width="1642"] Nacionalinė konferencija Lietuvos kultūros tyrimų institute „Antikos ir Viduramžių tyrimai“ 2025 m. gegužės 15–16 d. Dr. Darius Alekna ir dr. Tatjana Aleknienė. Vildos Saulytės nuotrauka[/caption] Žodžiu, 2019 m. nutarėme pasinaudoti šia nauja forma ir VDU įkūrėme Antikos ir Viduramžių tyrimų klasterį, kuris veikia ir šiandien. Ir nusprendėme, kad vienas pirmųjų šio klasterio darbų bus kasmet vyksianti nacionalinė konferencija „Antikos ir Viduramžių tyrimai“. Sumanymo autorius šiandien nebežinomas, bet juo galėtų būti kuris nors iš dviejų – arba dr. Tatjana Aleknienė, arba aš. Pirmuosius organizacinius darbus pradėjome ir toliau kartu einame su garsiu istoriku Tomu Baranausku. Netrukus, tarsi veikiant akademinės simpatijos dėsniui, Lietuvos kultūros tyrimų institute buvo įkurtas Antikos ir Viduramžių kultūros tyrimų skyrius. Jo tyrėjai ir doktorantai, vadovaujami patristikos žinovo dr. Sauliaus Rumšo OP, dabar dirba pagrindinį kasmetės konferencijos rengimo darbą. Kitas dalykas – kodėl konferencija ir kodėl tokia? Jau seniai buvo matyti, kad mokslinio bendravimo trūkumas Lietuvos moksle yra viena svarbiausių problemų. Ypač po to, kai liberalai įvykdė universitetinių studijų krepšelizaciją, Lietuvos aukštojo mokslo ir studijų institucijos iš kolegų virto aršiais konkurentais. Vienu metu Vilniaus universitetas buvo išleidęs potvarkį, draudžiantį jo mokslininkams dalyvauti mokslo renginiuose, jei tarp jų organizatorių nėra VU. Nežinau, ar šis potvarkis tebegalioja, veikiausiai taip. Tad norėjome kiek leidžia jėgos bent jau savo srityje pasipriešinti tokiai skaidymo ir izoliavimo tradicijai bei tendencijai. Todėl ir 2019 metais, ir šiandien į Antikos ir Viduramžių tyrimų konferencijas kviečiame šioje srityje dirbančius mokslininkus bei doktorantus iš visų Lietuvos universitetų ir tyrimų institutų. [caption id="attachment_1264896" align="alignleft" width="1305"] Nacionalinė konferencija Lietuvos kultūros tyrimų institute „Antikos ir Viduramžių tyrimai“ 2025 m. gegužės 15–16 d. Pranešimą skaito Antikos ir Viduramžių kultūros tyrimų skyriaus vadovas, teologijos mokslų dr. Saulius Rumšas OP. Vildos Saulytės nuotrauka[/caption] Koks pagrindinis poreikis ar būtinybė paskatino imtis šio sumanymo? Ir kaip kilo mintis sujungti Antikos ir Viduramžių tyrimus? Koks galėtų būti bendras juos siejantis vardiklis? Kaip minėta, pagrindinis poreikis buvo sukurti, kaip šiandien mėgstama sakyti, platformą, leidžiančią įvairiais aspektais Antiką ir Viduramžius tiriantiems Lietuvos mokslininkams pasidalyti atradimais, sumanymais, hipotezėmis, pasimokyti vieniems iš kitų, pagaliau pabūti tarp kolegų, pabendrauti. Be to, būtinai norėjome įtraukti ir Lietuvos temą – antikinis laikotarpis Lietuvoje matomas tik archeologams, o Viduramžiai Lietuvoje jau yra gana ryškūs. Iš čia konferencijoje gana daug tarpdiscipliniškumo. Po kiekvieno pranešimo vyksta diskusijos, numatytos ilgos kavos pertraukos, bendri pietūs, vakarienė, kokia nors bendra pažintinė ekskursija. Iškart atsisakėme tarptautinių užmojų: mums svarbiau, kad telktųsi ir augtų Lietuvos mokslininkai. Tiesa, konferencijoje yra dalyvavę ir užsieniečių, bet tik tokių, kurie savo pranešimus skaitė ir diskusijose dalyvavo kalbėdami lietuviškai. Antika ir Viduramžiai jungiasi natūraliai – šiuos du didžius europinės civilizacijos laikotarpius sieja lotynų ir graikų kalbos, aiški kultūros tąsa, graikų filosofijos, romėnų teisės ir krikščionybės šerdis. Be to, šiuos laikotarpius jungia ir asmeniniai mūsų moksliniai interesai. Man niekuomet nepakako vien Antikos. Paprastai studijuojant Antiką – ar klasikinę filologiją, ar istoriją, ar filosofiją – dėstytojai ir studentai telkiasi į aukso amžių – V–IV a. pr. Kr. Atėnus su didžiaisiais tragikais, istorikais, Sokratu, Platonu bei Aristoteliu ir I a. pr. Kr.–I a. po Kr. Romą su Ciceronu, Vergilijumi, Horacijumi, Cezariu ir Augustu. O kas buvo paskui, kas atsitiko vėliau? Kaip baigėsi Antika ir kaip bei kada prasidėjo Viduramžiai? Man visada buvo įdomūs tokie ir panašūs klausimai. [caption id="attachment_1265869" align="alignleft" width="1499"] Nacionalinė konferencija Lietuvos kultūros tyrimų institute „Antikos ir Viduramžių tyrimai“ 2025 m. gegužės 15–16 d. Pranešimą skaito filosofas, VU profesorius dr. Naglis Kardelis. Vildos Saulytės nuotrauka[/caption] Vis dėlto kodėl Antika ir Viduramžiai? Net ir šiandien akademinėje terpėje netrūksta diskurso, kad Antika ir Viduramžiai – išaugtos vaikystės etapas, tai tik iš pagarbos tradicijai reikia palikti kaip dėstomą dalyką universitete. Man neteko girdėti tokio svarstymo apie Antiką ir Viduramžius, bet jis manęs nenustebintų ir puikiai atitiktų įžvalgesnių stebėtojų mintis. Puikiame Aldouso Huxley romane apie mūsų laikus „Puikus naujas pasaulis“ draudžiamos visos knygos, parašytos anksčiau nei prieš penkiasdešimt metų. Manau, šiandien daug kas mielai uždraustų šį jo 1932 m. išleistą romaną. Daug kuo būtų galima aiškinti humanitarinės akademinės bendruomenės norą pamiršti Antiką ir Viduramžius. Tai būtų didelio ir ilgo svarstymo tema. Trumpai būtų galima pasakyti, kad gyvename laikais, kai dauguma žmonių mano, jog jų tėvai ir seneliai buvo kvailesni ir primityvesni nei jie patys. Tai ne pirmas toks laikotarpis ilgoje Vakarų kultūros istorijoje. Kokiais konferencijų vaisiais galima pasidžiaugti apmąstant nueitą kelią? Pirmiausia pasidžiaugčiau aplink konferenciją susibūrusia bendruomene. Turime nuolatinių dalyvių, kuriuos labai malonu vėl sutikti, kiekvieną kartą turime ir naujų žmonių, susipažįstame su jais ir jų darbais. Iš bendravimo gimsta bendradarbiavimas, randasi naujų sumanymų, tęsiamos pernai ar dar anksčiau pradėtos diskusijos. Antikos ir Viduramžių konferencija yra gana didelė – trunka dvi dienas, kasmet išklausoma 20–30 pranešimų. Tad per visus tuos metus joje pranešimus skaitė galbūt 50–60 mokslininkų, pačių pranešimų būtų 120–140. Dar vienas svarbus dalykas – konferencija yra daugiasluoksnė. Greta filosofijos ir teologijos joje paliečiamos ir archeologijos, istorijos, literatūros, kalbotyros, religijotyros, menotyros temos. Paprastai konferencijos būna labiau specializuotos, kur, tarkim, filosofai kalbasi su filosofais, archeologai – su archeologais, istorikai – su istorikais. O mūsiškėje visų šių sričių specialistai susitinka vienoje auditorijoje ir klausosi vieni kitų pranešimų. Patikėkite, vieni iš kitų tikrai turime daug ko išmokti. Kiekvienoje konferencijoje pamatome įvairių tos pačios mūsų Antikos ar Viduramžių pusių. Kokia krikščioniškojo tikėjimo ir tradicijos vieta šių konferencijų kontekste? Ar konferencijos patvirtina klasikinę tikėjimo, ieškančio supratimo, formuluotės tiesą? Antikos ir Viduramžių tyrimų konferencija nėra orientuota religiškai ar konfesiškai. Dalyvių neklausinėjame, ką ir kaip jie tiki. Konferencijose esame turėję labai įdomių ne tik krikščionybei, bet ir islamui, pagonybei, budizmui skirtų tyrimų. Taip, krikščionybė yra viena iš svarbesnių mokslinių tyrimų temų, nes vėlyvosios Antikos ir Viduramžių laikais ji buvo viena iš esminių atitinkamo laikotarpio religinius, intelektualinius, kultūrinius bei politinius įvykius organizuojančių jėgų. Jei konferencijoje pateikiami moksliniai tyrimai kam nors padeda tikėjimo kelyje, mus tai gali tik džiuginti. [caption id="attachment_1265867" align="alignleft" width="2083"] Nacionalinė konferencija Lietuvos kultūros tyrimų institute „Antikos ir Viduramžių tyrimai“ 2025 m. gegužės 15–16 d. Pranešimą skaito teologijos mokslų dr. Giedrius Saulytis. Vildos Saulytės nuotrauka[/caption] Kaip Jūsų tyrimų kelią praturtino Antikos ir Viduramžių tyrimai? Antikos ir Viduramžių tyrimai visų pirma suteikia ypatingą privilegiją artimai kalbėtis su įžvalgiausiais praeities protais. Tai tarsi koks šventųjų bendravimas iš Tikėjimo išpažinimo. Kai tavo svarstymų ir minčių partneris yra Platonas ar Plotinas, Augustinas ar Bonaventūra, tave supantis pasaulis įgyja visai kitus matmenis ir mastus. Turėti tiesioginę galimybę matyti plačias istorijos erdves ir gebėti jas prakalbinti – tikra Dievo dovana. Kokiais žodžiais kreiptumėtės į tema besidominčius, bet nesiryžtančius konferencijose dalyvauti ateities tyrėjus? Tiesiog sakyčiau: „Nebijokite.“ Mokslo tyrimų keliu pradedančiam eiti tyrėjui labai svarbu pajusti rimtą požiūrį į savo darbą ir patirti tikros diskusijos džiaugsmą. Todėl Antikos ir Viduramžių tyrimų konferencijoje stengiamės palaikyti ir skatinti diskusijas: ir oficialias – po kiekvieno pranešimo, ir neoficialias – prie puodelio kavos. Be to, jei atidžiau pažiūrėsite į konferencijų programas, pamatysite Lietuvoje gana neįprastą vaizdą: prie kiekvieno dalyvio pavardės nėra jo akademinių titulų sąrašo. Nebeaišku, kas profesorius ar akademikas, kas doktorantas ar jaunesnysis mokslo darbuotojas. Antikos ir Viduramžių tyrimų konferencijose visi esame tiesiog tyrėjai ir kolegos. [caption id="attachment_1265873" align="alignleft" width="1041"] Konferencijos logotipas. Akvilėjos (Italija) archeologijos muziejaus eksponatas. Ankstyvosios krikščionybės mozaika, kurioje pavaizduotas feniksas (iš tikrųjų Afrikos karūnuotoji gervė, IV a. po Kr.). Tą patį paukštį galima pamatyti V–VI a. Bizantijos mozaikoje Petros bažnyčioje (Jordanija), tačiau be čia pridėtos ugninės simbolikos. Afrikos gervė romėnams buvo žinoma nuo imperijos pradžios; galiausiai ji buvo tapatinama su Kristumi dėl savo spinduliuojančios karūnos, o su feniksu – dėl Kristaus prisikėlimo. Commons.wikimedia.org nuotrauka[/caption] Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]

Autorius: Rita Bagdonaite

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama