Gatvės muzikos dienos organizatorė V. Mamontovaitė: „Muzikantai visada randa būdų groti, net kai orai nelepina“

[intro_text content="Jau devynioliktą kartą trečią gegužės šeštadienį šalies gatves užplūsta muzikos garsai. „Generalinės repeticijos“ metu mėgėjai ir profesionalūs muzikantai įsileis klausytojus į savo repeticijas parodyti, kas lieka už scenos ribų. „Nelengva repetuoti viešai, bet tikime, kad tai padės klausytojams suvokti, kaip gimsta jų mėgstama muzika, kiek daug darbo įdedama į kiekvieną natą, žodį ir judesį“, – sako viena iš Gatvės muzikos dienos (GMD) organizatorių VIKTORIJA MAMONTOVAITĖ."] Dienraštis „Bernardinai.lt“ kalbasi su GMD projekto vadove, koordinatore, renginio idėjos autoriaus Andriaus Mamontovo dukra V. Mamontovaite ir koordinatoriumi, komunikacijos vadovu JOGAILA IVAŠAUSKU apie šventės kilmę, per metus įvykusius pokyčius, sudėtingiausius metus, gatvės muzikos tendencijas ir prastas orų prognozes. [caption id="attachment_1261929" align="alignleft" width="2048"] Gatvės muzikos dienos organizatorių komanda. Simono Lukoševičiaus nuotrauka[/caption] Žinome, kad Gatvės muzikos dienos idėjos autorius yra muzikantas Andrius Mamontovas. Kadaise jis išsiuntė draugams elektroninį laišką kviesdamas groti sostinės gatvėse. Kaip kilo ši idėja ir koks buvo jos motyvas? Viktorija Mamontovaitė: Idėja Andriui kilo spontaniškai. Jis pagalvojo: kodėl gi nepakvietus visų draugų muzikantų bent vieną dieną tapti gatvės muzikantais ir taip surengti šventę visam miestui? Taip 2007-aisiais ir įvyko pirmoji GMD. Vėliau Gatvės muzikos diena tapo „Vilniaus – Europos kultūros sostinės 2009“ dalimi ir iki šiol yra vienas iš strateginių miesto renginių. Tad, manyčiau, Gatvės muzikos diena yra jau tradicinis ir išskirtinis Lietuvoje renginys. Džiaugiuosi, kad kartu su Jogaila galime šią tradiciją tęsti, plėtoti ir puoselėti. Muzika gatvėse trečiąjį gegužės sekmadienį skamba jau beveik dvidešimt metų. Kaip keitėsi renginio mastas ir pobūdis? Jogaila Ivašauskas: Per šiuos metus pokyčių įvyko nemažai. Iki mums su Viktorija pradedant organizuoti GMD 2017-aisiais, renginys jau turėjo vardą, aktyvią šventėje grojančių žmonių bendruomenę, tradicijas ir sąrašą užsienio valstybių, kuriose GMD jau buvo vykusi. Tuo metu šventė vyko laisvesne forma nei šiandien. Pavyzdžiui, registruodamiesi į pasirodymą atlikėjai galėjo patys pažymėti vietas žemėlapyje, kur nori groti, bet nutikdavo, kad daug muzikantų vienu metu grodavo vienoje vietoje ir kildavo įvairių konfliktų. Šiuos dalykus sutvarkėme įvesdami naują sistemą: muzikantai rezervuoja laiką ir vietą jau nustatytose vietose, kad vieni kitiems netrukdytų, o klausytojai galėtų mėgautis patinkančio atlikėjo pasirodymu be papildomo triukšmo. Vos pradėję darbuotis daug dėmesio skyrėme įvaizdžiui atnaujinti, komunikacijai, subūrėme naują komandą, taip pat užmezgėme ryšius su dabar jau ilgamečiais partneriais ir rėmėjais. Iki šiol plečiame renginių spektrą rengdami GMD „Dūzges“, koncertus „Atgarsiai“. Pats kadaise buvau grojančiųjų pusėje ir kartais ilgesingai prisimenu, kokia GMD buvo tada, tačiau suprantu, kad pokyčiai – natūralus dalykas ir taip, kaip buvo prieš dešimt metų, mums pakartoti tiesiog nepavyks. Viskas keičiasi, o mūsų tikslas – GMD paversti tokia tradicija, kuriai galbūt vieną dieną jau ir nebereikėtų šventę koordinuojančių rengėjų – visi trečią gegužės šeštadienį tiesiog eitų į gatves ir grotų. [caption id="attachment_1261928" align="alignleft" width="2048"] Gatvės muzikos dienos koordinatorius ir komunikacijos vadovas Jogaila Ivašauskas. Simono Lukoševičiaus nuotrauka[/caption] Viktorija, nuo 2017-ųjų perėmėte tėčio pradėtą iniciatyvą. Ką jums šis tęstinumas reiškia asmeniškai? Koks jūsų tėčio vaidmuo dabar? Ar tenka klausti patarimo, o gal net išklausyti kritikos? V. Mamontovaitė: Tėtis šiuo metu yra idėjos autorius ir atlieka reprezentacinį vaidmenį. Kasmet visada klausiame jo nuomonės, ką jis galvoja apie tų metų tematiką ir vizualumą. Ir visada į tai atsižvelgiame. Jis taip pat kasmet dalyvauja ir tradiciniame finaliniame GMD būgnų mušime „Drum2gether“. Tėtės grafike Gatvės muzikos diena visada būna rezervuota, kad galėtų dalyvauti, pavaikščioti po miestą ir paklausyti tądien grojančių atlikėjų. O visi organizaciniai ir koordinaciniai darbai palikti mūsų komandai. Gatvės muzikos diena buvo pirmasis renginys, kurį teko koordinuoti. Pradžioje atlikau koordinatorės, ne organizatorės, vaidmenį, nes reikėjo laiko suprasti, kaip viskas vyksta. Neturėjau patirties dirbti prie renginių, tad jaučiau didelę atsakomybę. Ir jeigu ne ši šventė, turbūt šiandien dirbčiau ne visai mėgstamą darbą ir nebūčiau įsitikinusi, kad save realizuoju. Baigiau Europos studijas su vieša specializacija Olandijoje, mano kryptis buvo labiau diplomatinė. Studijuodama supratau, kad to nenoriu. Atlikau praktiką Lietuvos kultūros taryboje tikėdamasi, kad galbūt labiau prie širdies bus kultūros diplomatija. Praktika patiko, tačiau supratau, kad tai ne man. Tuo pat metu koordinavau ir GMD. Taip ir sužinojau, kad organizuoti man tinka ir patinka. Iki tol nebuvau apie tai susimąsčiusi. Tad esu dėkinga už galimybę prie šventės prisidėti taip anksti, dar baigiant studijas, nes ji mane pakreipė tinkama profesine linkme. Esate pasakojusi, kad perėmus organizatorės vairą sistema buvo netobula, teko daug ką keisti. Kokius pokyčius pavyko pasiekti per devynerius metus? V. Mamontovaitė: Kaip Jogaila minėjo, daug šventės aspektų pergalvojome, perdėliojome ir atnaujinome. Tai nebuvo staigūs pokyčiai, viskas vyko pamažu. Pokyčių buvo daug, pradedant techniniais dalykais, tokiais kaip svetainė, ir baigiant komandos išplėtimu, naujų bendrysčių ir partnerysčių užmezgimu. Reikėtų ilgai galvoti, kiek jų išties buvo. Mums visada svarbiausia išlaikyti ir puoselėti esminę šventės idėją: vienai dienai visi muzikantai tampa gatvės muzikantais ir šventėje dalyvauja visi be išimties. Taip buvo nuo pat pradžių ir yra iki šiol. Tačiau stengiamės į šventę įtraukti ir naujų elementų, tokių kaip kūrybinės dirbtuvės ar papildomi renginiai. O tam, natūralu, reikia ką nors vis keisti, pridėti ar atimti. Kai pradėjome dirbti prie šventės organizavimo, abu su Jogaila buvome labai jauni, dar studijavome. Tad mums šie devyneri metai taip pat buvo tam tikras mokslas, pirmas didžiulis renginys ir didelė atsakomybė viską padaryti kuo geriau. Daug eksperimentavome, bandėme įvairius komunikacijos būdus, ieškojome naujų kampų ir kartu patys eksperimentuodami mokėmės. Gal ir dabar ne viskas visada pavyksta kaip norime, kaip įsivaizduojame, tačiau kasmet stengiamės bent šiek tiek viską pagerinti, kad šventė augtų ne tik su naujomis kartomis, bet ir su pačiu miestu, jo ritmu. Manau, augimas yra svarbiausias dalykas, jeigu norima, kad tradicija išliktų ilgam. [caption id="attachment_1261930" align="alignleft" width="2048"] Gatvės muzikos dienos projekto vadovė ir koordinatorė Viktorija Mamontovaitė. Joanos Suslavičiūtės nuotrauka[/caption] Kaip gimė jūsų – Viktorijos ir Jogailos – duetas? Kaip pasiskirstote atsakomybę ir kaip papildote vienas kitą? Ar visada pavyksta atrasti kompromisus? J. Ivašauskas: Į komandą pakliuvau atsiųstas savo dėstytojos atlikti praktiką, ji žinojo, kad aš susijęs su muzika. Tapęs Viktorijos praktikantu ir pagalbininku, visą dėmesį skyriau GMD: daug dirbau, ėmiausi iniciatyvos rūpintis reikalais, susijusiais su renginio programa, komunikacija ir reklama. Po praktikos Viktorija pakvietė likti komandoje. Nuo to laiko panašiai ir dirbame: Viktorija toliau vadovauja visam projektui, o aš rūpinuosi kūrybine ir komunikacijos dalimi bei vienu kitu programos punktu. Mūsų komandoje yra ir daugiau žmonių, kurie dirba koordinuodami kitus Lietuvos miestus, valdydami komunikacijos projektus, ieškodami dizaino darbų ir rėmėjų. Su Viktorija puikiai bendradarbiaujame ir pasitikime vienas kito kompetencija, todėl kompromisų ieškoti netenka.

Muzikos renginiai šioje vietoje turi ir pranašumą – muzika yra universali kalba, suprantama visiems.

V. Mamontovaitė: Su Jogaila nuo pat pradžių sutarėme puikiai. Abu labai stengėmės ir daug laiko skyrėme šiai šventei. Manau, nuo pat darbo kartu pradžios supratome, jog turime gerą sinergiją ir papildome vienas kitą. Aš nesu toks kūrybingas žmogus kaip Jogaila. Atlieku technines, administracines, organizacines užduotis. Tai gana sausas darbas, daug bendravimo su įvairiomis įstaigomis, partneriais, registracijų ir svetainės administravimas... O Jogaila viską apvelka gražiu kūrybišku rūbu, kurį visi mato ir girdi įvairiais komunikacijos kanalais. Negana to, Jogailai kyla puikių minčių, kokia veikla galima šventę papildyti. Užduotis pasidalijame ir puikiai žinome, kada esame stiprūs ir kada mums reikia pagalbos. Tad tikrai kompromisų retokai tenka ieškoti. Jūsų kaip organizatorių siekis – kasmet atspindėti tendencijas, pateikti naujovių ir nustebinti lankytojus ar išlaikyti tradiciją, tęstinumą? V. Mamontovaitė: Mes senstame, naujos kartos auga, miestas keičiasi, mūsų gyvenime vis didesnę svarbą užima technologijos, ką jau kalbėti apie politiką, ekonomiką ar socialinius veiksnius. Tad turi keistis ir visa kita, kad galėtume bent iš dalies atspindėti tuos pokyčius, prie jų pamažu prisitaikyti. Kitaip šventė taptų nebeaktuali. Muzikos renginiai šioje vietoje turi ir pranašumą – muzika yra universali kalba, suprantama visiems. Taip buvo vakar ir bus rytoj. Tad pokyčiai neprivalo būti kardinalūs, tiesiog turime viską šiek tiek stumti į tą pusę, į kurią juda mūsų gyvenimas. Vykstant ilgamečiam renginiui, natūralu, kiekvienas kartas būna vis kitoks – yra laimėjimų, pasitaiko ir sunkumų. Kurie metai jums asmeniškai buvo įsimintiniausi ir kokios pamokos išmoktos geriausiai? J. Ivašauskas: Įsimintiniausi metai nebūtinai buvo geriausi. Pavyzdžiui, įsiminė porą GMD, kai po pusės metų įnirtingo darbo stipriai ir ilgai lijo renginio dieną, todėl mieste pasirodė vos vienas kitas žmogus. Žinoma, buvo ir nuostabių švenčių, kurios Vilniaus centre subūrė, atrodo, visus miesto gyventojus. Gatvės muzikos dienos organizavimas mane išmokė labai daug dalykų, bet turbūt svarbiausia žinia, kurią kasmet vis iš naujo suvokiu vaikščiodamas skambančiomis gatvėmis, yra apie bendruomenę. Gatvės muzikos diena nevyktų, jei nebūtų ją sukuriančių žmonių. Nuo komandos iki tūkstančių muzikantų, kurie išeina į gatves groti, dešimčių tūkstančių žmonių, kurie su bičiuliais ir šeimomis eina klausytis šios muzikos. Kartu mes galime sukurti labai daug nuostabių dalykų, ir Gatvės muzikos diena – vienas iš jų. V. Mamontovaitė: Galiu tik paantrinti Jogailai. Gatvės muzikos diena man visada praeina labai greitai. Atrodo, pusę metų ruošiesi, dirbi, ir štai per vieną dieną viskas baigiasi. Tačiau būdamas skambančiame mieste tarp besišypsančių žmonių supranti, kad šią šventę kuria visi visiems. Visos jos dalys yra šimtu procentų reikalingos ir nepakeičiamos: tiek lankytojai, tiek muzikantai, tiek komanda, partneriai, verslininkai, kurie priima muzikantus ar suteikia elektrą, ir visi kiti, kurie prie jos vienaip ar kitaip prisideda. Man ši diena yra tikras bendruomeniškumas, nes viskas vyksta dėl žmonių noro būti jos dalimi. [caption id="attachment_1261932" align="alignleft" width="2560"] Gatvės muzikos diena. Dainiaus Labučio / ELTA nuotrauka[/caption] Šią muzikos dieną jau galima vadinti tarptautiniu reiškiniu, nes gatvės muzika skambėjo nuo Ukrainos iki Los Andželo. Kaip tai atrodo svetur? V. Mamontovaitė: Turbūt sunkoka komentuoti, kaip ši šventė atrodo kitur, nes net Lietuvos miestuose Gatvės muzikos diena būna skirtinga. Kiekviena vieta, miestas turi savo gyvenimo ritmą, savo suvokimą apie šią šventę ir jos įgyvendinimą, ir kiekvienas ją papildo kuo nors savu. Manau, nepaisant to, ar šventė vyksta lietuvių bendruomenėje, ar visame mieste, visos jos yra jaukios, mielos ir kupinos tyro džiaugsmo, kurį suteikia muzika. Devynioliktosios šventės tema – „Generalinė repeticija“. Ko galime tikėtis šiemet? J. Ivašauskas: Šių metų tema kviečia atlikėjus publikai gatvėse atverti savo repeticijų duris ir įsileisti į intymią klausytojams paprastai nepasiekiamą erdvę. Parodyti, kaip vyksta jų repeticijos, kūrybiniai procesai, improvizacijos, padedančios kurti naujus kūrinius. Tai šioks toks išbandymas – tikrai nelengva repetuoti viešai, bet tikime, kad tai padės klausytojams suvokti, kaip gimsta jų mėgstama muzika, kiek daug darbo įdedama į kiekvieną natą, žodį ir judesį. Ko galime tikėtis? Visko. Palaukime šeštadienio ir pamatysime. Visiems rengėjams vienas opiausių klausimų – kaip pritraukti lankytojus. Rodos, sostinės muzikos dienomis atlikėjų ir klausytojų niekada netrūksta. Kaip manote, kas vilioja žmones vis sugrįžti? J. Ivašauskas: Vieniems tai tradicija, kitus atveda noras palaikyti šventėje grojančius artimuosius, dar kitus – turbūt smalsumas. Šventėje visuomet galima atrasti unikalių, dar mažai kam žinomų muzikantų grynuolių, kurie stebina talentu ir sužavi klausytojus. Manau, žmonės grįžta, nes šioje šventėje tiesiog labai gera būti. V. Mamontovaitė: Manau, pritraukia išskirtinis šios šventės formatas. Kadangi tai savanoriškas renginys, dalyvauja ir labai jauni paaugliai, tik pradedantys groti, ir patyrę atlikėjai bei grupės, kurie jau turi savo klausytojų. Be to, renginyje yra didelė žanrų įvairovė, ir niekada nežinai, ką rasi už kampo. Visada galima išgirsti ką nors naujo, negirdėto ar netikėto. Tikrai ne vienas šiandien žinomas Lietuvos atlikėjas yra grojęs Gatvės muzikos dienoje. Tik tuomet dar niekas nežinojo, kad ateityje jų vardai taip plačiai skambės. [caption id="attachment_1261927" align="alignleft" width="2048"] Gatvės muzikos diena. Katažynos Polubinska nuotrauka[/caption] Sostinėje vykstanti šventė sulaukia daugiausia dėmesio, o kaip kituose Lietuvos miestuose? J. Ivašauskas: Šiemet prie GMD jungiasi net 44 Lietuvos miestai ir miesteliai. Vienur ši tradicija jau įsišaknijo, kitur ji dar neseniai pradėta. Kiek mus pasiekia nuotraukos ir vaizdo įrašai iš Lietuvos miestų, matome, kad visa šalis GMD švenčia taip pat smagiai kaip ir mes Vilniuje, na, tik pagal vietos populiaciją proporcingai mažiau dalyvių ir klausytojų. Tikime, kad su laiku dar daugiau miestų ir miestelių įsitrauks, o bendruomenių įsitraukimas galbūt pralenks net Vilniaus aktyvumą.

Kartais galbūt gali atrodyti, kad kokie nors dalykai gali vykti tik didmiesčiuose, tačiau Mažeikiai yra įrodymas, jog mažesnis miestas neatsilieka nuo didžiųjų.

V. Mamontovaitė: Savaime suprantama, kad sostinėje ši šventė būna didžiausia. Turbūt nėra ko stebėtis: didžiausias Lietuvos miestas, daugiausia gyventojų ir svečių. Tačiau mažesni miestai organizuoja ne ką prasčiau. Labai smagu, kad prisijungia net mažos bendruomenės ir aktyviai metai po metų rengia šventę savo miesteliuose. Pavyzdžiui, Mažeikiai – čia tikrai puikiai organizuojama GMD. Mažeikiuose nuoširdžiai dirba jaunų žmonių komanda ir puikiai viską daro! Kartais galbūt gali atrodyti, kad kokie nors dalykai gali vykti tik didmiesčiuose, tačiau Mažeikiai yra įrodymas, jog mažesnis miestas neatsilieka nuo didžiųjų. Dalyvauja ir profesionalūs muzikantai, ir mėgėjai. Ar yra atrankos kriterijai? Kaip užtikrinate kokybę ir įvairovę? O gal suteikiate galimybę visiems? J. Ivašauskas: Suteikiame šansą visiems. Kas nori pasirodyti, tas registruojasi. Pirmais metais muzikantai išbando gatvės sceną, išmoksta pamokas, supranta, kaip veikia pasirodymai, pamato, kaip reaguoja publika, ir kitąmet grįžta geriau pasirengę, o galiausiai jau gali ir į didžiąją sceną lipti. V. Mamontovaitė: Tuo ši šventė ir skiriasi nuo kitų. Nuo pat registracijos muzikantai tampa visaverte šventės dalimi. Priimame visus žanrus, visas amžiaus grupes ir visus profesionalumo lygmenis. Žinoma, registracijos metu visuomet peržiūrime visus profilius, tikriname, kad informacija būtų pateikta tiksli, ir pasiliekame galimybę profilių ar pasirodymų netvirtinti, jeigu kyla abejonių. Vis dėlto kai atsakomybę už turinį prisiima muzikantai – tokios renginio taisyklės, dar nėra tekę susidurti su problemomis, nes kiekvienas jaučia atsakomybę pasirinkdamas, ką groti gatvėje, ir tai puiku. Kaip per metus keitėsi muzikos žanrų įvairovė? Ar pastebite naujų tendencijų, pavyzdžiui, elektroninės muzikos ar tarpdisciplininių pasirodymų augimą? J. Ivašauskas: Žanrų visada buvo pačių įvairiausių, bet pastebiu, kad daugėja grojančiųjų elektroninę muziką. Jos kūrimas ir atlikimas su laiku pasidarė prieinamas, todėl, daugėjant miegamojo prodiuserių, jų gretos plečiasi ir GMD. Smagu, kad visi stiliai randa savo vietą renginyje, tai reiškia, jog ir klausytojams daug įdomiau vaikštinėti po miestą ir išgirsti muziką, su kuria galbūt dar neteko susidurti. V. Mamontovaitė: Aš taip pat pastebiu, kad Gatvės muzikos dienoje daugėja elektroninės muzikos atstovų. Tačiau yra ir daug alternatyviojo roko, pop, klasikinės muzikos atlikėjų. Šiemet užsiregistravo keli repo, hiphopo žanro atlikėjai. Įprastai tokios muzikos sulaukiame rečiau, tad galbūt jos gausėjimas reiškia, kad jaunoji karta labiau mėgsta tokį stilių. O su laiku matysime, kaip keičiasi muzikos skonis, iš to, koks žanras registruojamas šventės metu. Kartais tai būna vienetiniai atvejai, kartais tampa tendencija, kaip buvo su elektronine muzika. [caption id="attachment_1261931" align="alignleft" width="2560"] Gatvės muzikos diena. Dainiaus Labučio / ELTA nuotrauka[/caption] Kokie jūsų asmeniniai lūkesčiai dėl šių metų renginio? Ką norėtumėte, kad pajustų dalyviai ir žiūrovai šioje „Generalinėje repeticijoje“? J. Ivašauskas: Lūkesčių neturiu. Kaip bus – taip. GMD sėkmė dabar yra visų muzikantų ir jų klausyti pasirengusiųjų rankose. Noriu palinkėti švęsti Gatvės muzikos dieną, išgirsti vieniems kitus ir pajusti tą nuostabų, šiltą visuotinį bendruomeniškumo jausmą. V. Mamontovaitė: Noriu, kad tiek muzikantai, tiek šventės lankytojai namo grįžtų kupini pozityvių jausmų, šypsodamiesi. Taip pat linkiu visiems neskubėti, pasimėgauti muzika, palaikyti muzikantus. Ypač jaunuosius, kurie galbūt į gatvę išėjo groti pirmą kartą ir jiems gal kiek nedrąsu, baugu. Nusišypsokite jiems ir sustokite paklausyti, paskatinkite juos toliau eiti muzikos keliu, galbūt užauginsime dar vieną puikų lietuviškos muzikos atlikėją, kurį po dešimtmečio atpažinsime visi. Stebint orų prognozes, atrodo, orai nelepins. Dėl to nerimaujate, gal galvojate variantus B ir C? J. Ivašauskas: Orai Gatvės muzikos dieną ne visada lepina, todėl esant tokioms prognozėms skatiname muzikantus nenuleisti rankų – pasirūpinti palapinėmis, skėčiais ir lietpalčiais, rasti pastoges ar arkas, kurios neleistų muzikai nutilti. Ne vienas muzikantas yra sakęs, kad blogi orai tik pagerina koncertų skanumą – klausytojai glausčiau susispiečia ir muzika giliau skverbiasi. V. Mamontovaitė: Su orais nepakovosi, nieko nepadarysi. Pastaruosius trejus metus oras buvo puikus, tačiau kartais tenka išgyventi ir šaltesnį. Vis dėlto muzikantai visada randa būdų groti, net kai orai nelepina. Svarbiausia šiltai apsirengti, prigriebti puodelį šiltos arbatos ir nepabūgti virš galvos tvyrančio ciklono. Juolab kad oras nuolat keičiasi. Kol kas, kiek tikrinau, keičiasi į gera (šypsosi). Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]

Autorius: Austėja Zovytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama