A. Liuga apie antisemitizmo kaltinimus G. Beinoriūtei: „moralinio neteisingumo“ problema yra laužta iš piršto

[intro_text content="Paskelbus kino apdovanojimų „Sidabrinė gervė“ nominantus, viešojoje erdvėje užvirė diskusijos. Jų epicentre – nominacijos negavęs režisierės Giedrės Beinoriūtės dokumentinis filmas „Sacrum ir profanum Pievėnuose“."] „Kiekvienas vertinimas yra subjektyvus, tik klausimas, kiek vertintojas ištikimas profesionalumui, o kiek yra priklausomas nuo įvairių išorinių aplinkybių ir kitų nuomonių“, – komisijos sprendimą dienraščiui „Bernardinai.lt“ komentavo Valstybinio jaunimo teatro vadovas, teatrologas ir kino kritikas AUDRONIS LIUGA. „Sacrum ir profanum Pievėnuose“ vaizduoja kartą per metus atgimstantį Žemaitijos Pievėnų kaimą. Vietos gyventojai susivienija, kad atšvęstų Velykas pagal XIX a. menančią kryžiaus sergėtojo tradiciją. Jos metu „kareiviai“ saugo simbolinį Kristaus kapą nuo jį pavogti bandančių persirengėlių „žydų“. „Pievėnai liko paskutinis kaimas, išlaikantis tradiciją, – tai juos nusako ir tuo jie didžiuojasi. Gražu ir svarbu, kad tai sutelkia skirtingas kartas, į tradiciją įsitraukia ir jauni, ir seni“, – kovo mėnesį interviu dienraščiui „Bernardinai.lt“ pasakojo režisierė G. Beinoriūtė. [caption id="attachment_1249131" align="alignleft" width="2000"] Režisierė Giedrė Beinoriūtė. Tautvydo Stuko nuotrauka[/caption] Šimtametė tradicija su antisemitizmo apraiškomis? Vis dėlto paskelbus „Sidabrinės gervės“ nominacijas ir svarstant, kodėl „Kino pavasario“ festivalio išrinkta geriausia lietuviška metų premjera nebuvo įtraukta į nominantų sąrašą, pasigirdo kalbų, esą tai – dėl vaizduojamos galbūt antisemitinės Pievėnų tradicijos ir jos nekvestionavimo. „Filmas gana poetiškai (tik gaila, kad nepakankamai dokumentiškai išsamiai) rodo šią tradiciją, grožisi ja, tačiau visai ja nesidomi – neklausia, kodėl ji tokia, kodėl vietiniai žmonėms nori būtent tokią ją išlaikyti ir kokį poveikį ji iš tiesų daro bendruomenei. <...> Pasirinkta apsimesti, kad viskas yra visai ne taip, pašluoti antisemitizmą ir jo puikiai žinomas pasekmes po kilimu, rūpintis „sakraliu“ baltos mišrainės pjaustymu ir teigti, kad tokia yra „vis dar galiojanti pasaulio tvarka“, – apie G. Beinoriūtės dokumentinį filmą leidinyje „7md“ rašė rašytoja ir kritikė Paulina Pukytė. Į kritiką sureagavo ir pati režisierė. „Žmonės mato tai, ką nori matyti. Minėta autorė tendencingai ir su stebėtinu užsidegimu bando įrodyti savo įsivaizduojamą tiesą apie Pievėnų tradiciją, iškraipydama filmo faktus, cituodama tai, ko nėra. Sunku suprasti, ko iš tiesų tuo siekiama“, – portalui „15min“ sakė G. Beinoriūtė. Kalbėdama apie kritiką dėl vaizduojamos neva antisemitinės tradicijos, „Sacrum ir profanum Pievėnuose“ režisierė tvirtino, kad tradiciją laiko unikaliu daugiasluoksniu paveldu. „Ir tai jokiu būdu nėra racionali tradicija (gal todėl sunkiai pasiduoda racionaliam suvokimui ir paaiškinimui), su daug skirtingų elementų, neharmonizuota, neadaptuota, nepolitkorektiška, vos vos gyva, bet dar gyva. Matau toje tradicijoje Lietuvos ir jos istorijos atspindį. Su viskuo, ką mes turime“, – kalbėjo filmo autorė. [caption id="attachment_958365" align="alignleft" width="2048"] Menininkė, rašytoja Paulina Pukytė. Lauros Vansevičienės nuotrauka[/caption] A. Liuga: „Nonsensas bandyti nurodinėti kūrėjui, ką ir kaip jis turėtų vaizduoti“ Valstybinio jaunimo teatro vadovas, teatrologas ir kino kritikas A. Liuga pabrėžė režisierės G. Beinoriūtės filmo antropologinį aspektą: „Tai filmas apie reiškinį, kuris laikui bėgant netenka autentikos ir virsta įpročiu, net savotiška pramoga.“ „Viena vertus, filmo kūrėjai siekia parodyti, kaip šiuolaikinis žmogus per seną naivų ritualą pakyla virš kasdienybės, pajunta ryšį su protėviais, nuskaidrėja. Kita vertus, filme rodomas Pievėnuose kasmet Velykų naktį rengiamas Nukryžiuotojo Kristaus saugojimo nuo jį puolančių persirengėlių žydelių ritualas yra tarsi laiko slėptuvė (prisimenant Georgi Gospodinovo knygos pavadinimą), būdas slėptis nuo dabarties“, – svarstė jis.

Tai pavyzdys, kaip žvelgiant į meninę kūrybą pro ideologizuoto vertinimo akinius galima nebematyti paties kūrinio ir jo kūrėjų intencijų.

Kaltinimą antisemitizmu teatrologas ir kino kritikas vadino keistu. „Filmas buvo apkaltintas antisemitizmu, nes jame dalyvauja į Nukryžiuotąjį besikėsinantys persirengėliai žydeliai. Iš esmės keistas kaltinimas, jei kalbėsime apie kūrėjų intencijas. Akivaizdu, kad jie siekia būti maksimaliai korektiški. Todėl titruojant šnekamąją kalbą „žydelis“ keičiamas į persirengėlį, kameros rakursai fiksuoja nekaltus „žydelių“ puolimus. Pagaliau filme pats ritualas yra antrinis. „Sacrum ir profanum Pievėnuose“ yra filmas apie šiuolaikinio žmogaus santykį su papročiais, ir būtent tuo jis vertingas“, – pabrėžė Jaunimo teatro vadovas. Paklaustas, ar kritikas gali nurodyti, kaip kūrėjas turėtų vaizduoti temą, A. Liuga atsakė: „Nonsensas bandyti nurodinėti kūrėjui, ką ir kaip jis turėtų vaizduoti.“ „Kritikas tik gali pasistengti suprasti kūrėjo pasirinktą kelią ir ką juo eidamas jis pasakė, o ko ne. Kūrėjas visada turi asmeninį požiūrį, tik klausimas, ar jis kyla iš gyvenimo tyrinėjimo, ar iš pirminės nuostatos. Aptariamame Beinoriūtės filme dominuoja gyvenimo tyrinėjimas, ir konstruktyvi kritika turėtų tai pastebėti“, – dienraščiui „Bernardinai.lt“ kalbėjo jis. A. Liuga taip pat pridūrė: „Moralinio neteisingumo“ problema yra laužta iš piršto. Tai pavyzdys, kaip žvelgiant į meninę kūrybą pro ideologizuoto vertinimo akinius galima nebematyti paties kūrinio ir jo kūrėjų intencijų.“ [caption id="attachment_1017341" align="alignleft" width="2017"] Valstybinio jaunimo teatro vadovas Audronis Liuga. Roko Morkūno nuotrauka[/caption] Komisijos narių požiūriai smarkiai išsiskyrė Savaitės pradžioje į kilusį nepasitenkinimą dėl „Sidabrinės gervės“ nominacijų reagavo viena iš komisijos narių Aistė Račaitytė: „Labai gerai suprantu prašymus pateikti oficialų komisijos pareiškimą dėl nominacijų geriausio dokumentinio filmo kategorijoje, kita vertus, jaučiu, kad tai neįmanoma, nes narių požiūriai stipriai išsiskyrė.“ „Tradiciškai pasikartojanti kritika komisijos sprendimams verčia kelti klausimą, ar tokioje mažoje kino industrijoje, kai nominacijos kartais net nesusidaro, arba tam, kad susidarytų, turi būti nominuojami visi pateikti filmai, jos iš viso reikia? Galbūt tiesiog visi turėtume rinkti laimėtojus? Bet ar visi būtų pasiruošę rizikuoti būti išvis nepaminėti nacionaliniuose apdovanojimuose? Neslėpsiu, kad šių metų rezultatai kai kuriose kategorijose mane ir pačią privertė suabejoti nominacijų verte“, – feisbuke rašė A. Račaitytė. Kitas komisijos narys Romas Zabarauskas po vienu iš feisbuko įrašų komentavo: „Komisija tikrai neapsibrėžia kasmet naujos misijos – vadovaujamasi nuostatomis. Beje, jose nėra minimas meninės vertės kriterijus, tiesiog renkami geriausi filmai. Matyt, kiekvienas jau savaip interpretuoja, kas jam yra geriausia.“ [caption id="attachment_1030583" align="alignleft" width="1024"] „Sidabrinės gervės“ komisijos narė Aistė Račaitytė. Dovilės Šaurytės nuotrauka[/caption] Komisijos pozicija kino kritiko A. Liugos nenustebino: „Tai – tradicinis atsakymas. Toks mandagus klausimo ignoravimas.“ Jis taip pat iškėlė kitą klausimą – gal vertinimo argumentus reikėtų viešinti? „Tada taptų aišku, kas yra tas „subjektyvus reikalas“. Kita vertus, objektyvių vertinimo kriterijų neegzistuoja. Kiekvienas vertinimas yra subjektyvus, tik klausimas, kiek vertintojas ištikimas profesionalumui, o kiek yra priklausomas nuo įvairių išorinių aplinkybių ir kitų nuomonių“, – „Bernardinai.lt“ komentavo A. Liuga. Kalbėdamas apie ne kartą „Sidabrinės gervės“ kontekste minėtą meninės vertės sąvoką, A. Liuga teigė, kad tai priklauso nuo požiūrio: „Iš visuomenės pozicijos matome, kad šiandienos pasaulyje kūrinio vertę daugiausia nustato įvairios rinkodaros priemonės. Kai pasiūla didelė ir skirtingi kūriniai tarpusavyje konkuruoja, visuomenė nori žinoti, kas vertingiausia. Jai į pagalbą ateina rinkodara, kuri nustelbia profesionalią kritiką. Gali ir pati kritika, prijaučianti vienoms ar kitoms kūrėjų grupėms, tapti rinkodaros proceso dalimi.“ „Ne paslaptis, kad kritika vis labiau saistoma įvairių politinių, socialinių, kultūrinių arba tiesiog asmeninių simpatijų ir antipatijų, kurios gali tapti lemiamos vertinant kūrinį. Paprastas atsakymas į užduotą klausimą būtų toks, kad kūrinio vertę turėtų nulemti vertintojo profesionalumas ir sąžinė“, – atsakė jis. [caption id="attachment_1242082" align="alignleft" width="2560"] Rež. Giedrės Beinoriūtės filmo „Sacrum ir profanum Pievėnuose“ („On Sacred and Profane“, Latvija, Lietuva, 2025 m.) kadras[/caption] Teatrui pažįstamos problemos Jaunimo teatro vadovas atviras – teatro pasaulis susiduria su tomis pačiomis problemomis. „Prie jų dar prisideda teatrinės mados, trinančios profesionalumo kriterijus. Žinoma, teatrui besikeičiant kriterijų klausimas iškyla naujai. Bet kalbant apie juos svarbu atskirti originalius naujus teatro reiškinius nuo naujadarais arba skoliniais besidangstančio šiuolaikiškumo. Ir dėl naujumo neaukoti elementaraus profesionalumo“, – sakė teatrologas. A. Liuga išreiškė susižavėjimą kino bendruomenės reakcija ir režisierės G. Beinoriūtės palaikymu. „Man buvo malonus siurprizas, kad Beinoriūtės filmą viešai stojo ginti žinomi Lietuvos kino kūrėjai, pirmiausia režisierės kolegos dokumentalistai. Deja, teatro pasaulyje to beveik nepastebiu. Apskritai viešų diskusijų apie profesinius kriterijus, kūrybines tendencijas nevyksta“, – apgailestavo jis. Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]

Autorius: Austėja Zovytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama