B. Jonuškaitė: rašytojas visada buvo laisvas, nepriklausomas žmogus
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Kokių rašytojų reikia mūsų šaliai ir kokia yra jų funkcija šiuolaikinėje visuomenėje? Į šiuos klausimus atsako rašytoja, Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkė BIRUTĖ JONUŠKAITĖ.
Rašytojo laisvė ir kintanti funkcija
Pokalbio pradžioje Rašytojų sąjungos pirmininkė B. Jonuškaitė dalijasi mintimis apie rašytojo funkcijos kaitą skirtingais istoriniais laikotarpiais. „Visais laikais rašytojas buvo laisvas, nepriklausomas žmogus“, – teigia pirmininkė.
Ji primena, kaip Sąjūdžio laikais rašytojai buvo avangarde, o Rašytojų sąjunga tapo vieta, kur sprendėsi Lietuvos likimas. Tačiau šiandien, jos nuomone, rašytojams neturėtų būti primetamos kokios nors politinės, ideologinės ar šviečiamosios misijos, nes kiekvienas pasirenka savo kelią.
„Rašytojas visų pirma yra pasakotojas, fiksuojantis dabartį, kalbantis apie praeitį ir ateitį. Kartais rašytojai pasako daugiau nei eilinis žmogus, numatydami realybę, kurioje gyvensime po 50 ar 100 metų“, – pažymi B. Jonuškaitė ir kaip pavyzdį pateikia Jaroslavo Melniko antiutopines knygas.
Kas motyvuoja rašytoją?
Diskutuodama apie sėkmės kelius ir motyvaciją, B. Jonuškaitė pabrėžia autentiško patyrimo svarbą. „Svarbiausia yra tai, kas iš tikrųjų yra paties žmogaus išjausta ir išgyventa – ta emocija, kuri tiesiog tarsi išsilieja“, – teigia ji.
Anot pašnekovės, mechaniškai, pagal schemas sudėliotas tobulai padarytas produktas, nors ir puikus, bet neturi kvapo, skonio, balso, tembro, jam trūksta dvasios. Kaip pavyzdį rašytoja mini vaikų knygą, sukurtą remiantis rinkos analize ir stereotipais, bet neturinčią turinio ar meno požymių.
Jaunoji karta laužo taisykles
Kalbėdama apie skirtingas rašytojų kartas, B. Jonuškaitė džiaugiasi jaunosios kartos drąsa bandyti. „Jaunoji karta nebijo eksperimentuoti, ji gaivališka, laužo totaliai visas taisykles“, – sako Rašytojų sąjungos pirmininkė.
Ji pamini keletą jaunesnių autorių, kurie aktyviai ieško naujų išraiškos formų: Tomą Petrulį ir jo poetinę prozą, Benediktą Januševičių ir eilėraštį kaip daiktą, Gytį Norvilą ir formų įvairovę, Liną Buividavičiūtę, gvildenančią psichologines patirtis ir moters problemas.
Kalbos jausmas – rašytojo pamatas
Kaip žmogui suprasti, ar jis turi rašytojo potencialą? B. Jonuškaitė mano, kad svarbiausias dalykas yra pajautimas. „Svarbiausia rašytojui yra kalba ir kalbos jausmas. Tai – pagrindinis instrumentas, kuris arba duotas, arba įgyjamas daug skaitant ir domintis literatūra“, – įsitikinusi ji.
Be kalbos jausmo, net ir paprastai parašytas tekstas neturės muzikos ar literatūros.
Lietuvos rašytojų sąjungos iššūkiai
Apibendrindama situaciją Lietuvos rašytojų sąjungoje, pirmininkė apgailestauja, kad kasmet daugiau kolegų išlydima į dausas, nei priimama naujų narių.
„Nėra taip, kad kaip grybai po lietaus dygsta tie poetai ir prozininkai“, – realią situaciją apibūdina B. Jonuškaitė ir priduria, kad, nors jaunimas stoja į sąjungą ir yra motyvuotas, bendras narių skaičius joje mažėja.
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
Autorius: Rokas Simanavičius, Kostas Kajėnas, Lukas Karčiauskas
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
