Tarp žvaigždžių ir ežerų užaugusi D. Kulionytė: „Jau dabar jaučiuosi sukaupusi didžiulį bagažą“

[intro_text content="Auksinis scenos kryžius, įtempta dienotvarkė su keliais spektakliais skirtinguose teatruose net ir tą pačią savaitę, vaidmuo triumfavusioje „Pietinia kronikas“, darbas tarp sostinės ir pajūrio. Taip atrodo 26-erių, rodos, dar tik karjeros pradžioje esančios aktorės DIGNOS KULIONYTĖS gyvenimo aprašymas."] Šių dienų vieno ryškiausių teatro scenos vardų likimas galėjo pakrypti visai kitaip, jeigu ne lemtingoji birželio 19-oji, kai abiturientė Digna turėjo priimti iki tol svarbiausią gyvenimo sprendimą – pasirinkti aktorystės ar medicinos studijų kelią. „Labai bijojau biologijos mokytojai pasakyti, kad nelaikysiu egzamino, bet ji tik nusišypsojo ir tarė: „Ačiū Dievui, Digna, tau tik į teatrą!“ – šypsosi D. Kulionytė. Kad buvo priimtas teisingas sprendimas – užtenka pažvelgti į šiuo metu rodomų spektaklių repertuarą. Didelė tikimybė, kad tarp įvardintų aktorių greitai pamatysite ir D. Kulionytės pavardę. Šiltą balandžio popietę dienraštis „Bernardinai.lt“ su aktore kalbėjosi apie Molėtuose praleistą vaikystę, aktorystės studijas, 300 kilometrų keliones tarp Vilniaus ir Klaipėdos, jaunų mergaičių vaidmenis ir tai, kodėl nereikėtų vaikytis žiūrovų komplimentų. [caption id="attachment_1258733" align="alignleft" width="2560"] Aktorė Digna Kulionytė. Kęstučio Meliausko nuotrauka[/caption] Digna, užaugai mieste tarp žvaigždžių ir ežerų – Molėtuose. Kaip atrodė tavo vaikystė? Užaugau tarp žvaigždžių, ežerų ir ūkio darbų. Mano vasaros būdavo kaime pas ūkininkus diedukus, todėl visas jas leisdavau Molėtų vienkiemyje, didžiulėje gamtos apsuptyje: miškai, ežerai, šieno vežimai, ėjimas su baba prie karvių, žvejyba su dieduku. O tas vaikas, vardu Digna, gyveno miesto centre, matė gražų upelį, lankė mokyklą ir darė viską, ką galėjo daryti. Pradinėse klasėse lankiau chorą, šokius, muzikos mokyklą, norėjau vaidinti, bet nebuvo teatro būrelių, bandžiau dailės mokyklą, bet nebuvo tam laiko, paauglystėje atsirado rankinis. Buvau nuolatiniame veiksme, iš mokyklos grįždavau 19 valandą, pavakarieniaudavau su šeima ir sėsdavau daryti namų darbų. Tada dar svajojau būti gydytoja, todėl reikėjo labai gerai mokytis. Į didžiąją laiko dalį įsiterpdavo draugai. Savaitgaliais vis sugalvodavome veiklos gamtoje, atšilus orams iškylaudavome, eidavome prie ežero, važinėdavome dviračiais. Daugelį draugų susiradau teatro studijoje „Remarka“. Visada jaučiausi balta varna, o ten buvau viena tarp daugelio kitų baltų varnų. Sunku, ypač paauglystėje, jausti, kad esi kitoks, todėl buvo labai gera būti tarp bendraminčių. Norėjai būti gydytoja, tačiau tapai aktore. Kodėl atsisakei pirminio plano? Gal tai buvo labiau tėvų primesta svajonė? Iš pradžių norėjau studijuoti architektūrą – patikdavo galvoti, kaip ką įrengti, statyti. O gydytojos ląstelę manyje pažadino biologijos mokytoja, kuri mokėjo labai įdomiai pasakoti, į mokinius žiūrėdavo kaip į studentus. Supratau, kad mane domina anatomija ir tai, kas vyksta žmogaus organizme – elementariausių dalykų suvokimas. Kiek nerimavau dėl kraujo ir adatų baimės, bet vis tiek buvo įdomu. O tėvų indėlis buvo toks, kad jie palaikė norą studijuoti mediciną, kuri skambėjo kaip gera profesija. Bet man nieko nebandė primesti.

Į kambarį nosį įkišo tėtis ir pasakė: „Nestok į mediciną, aš tavęs ten neįsivaizduoju, tau reikia su žmonėmis bendrauti.“

Šalia visada buvo teatras. „Remarkos“ repeticijos du kartus per savaitę man buvo šventos, nebuvo jokių kalbų, kad turiu kontrolinį, todėl atsiprašau, šiandien neateisiu. Vienuoliktoje klasėje pavasarį nutiko taip, kad besimokydama Mendelejevo lentelę pagalvojau: o kas, jeigu bandyčiau stoti į aktorinį? Kaip tik tuo metu į gimnazijos valgyklą atėjo mano teatro vadovė Jolanta Žalalienė, pasakiau jai savo idėją, ir ji pritarė: „Aišku, kodėl gi ne?!“ Nuvykau į akademijos atvirų durų dienas, ten mane labai šiltai sutiko Vido Bareikio studentai, o dvyliktoje klasėje įvyko perversmas. Yra toks dalykas – LAMA BPO (aukštojo mokslo priėmimo sistema – aut. past.): turi sudaryti sąrašą, kur nori stoti. Iš pradžių pirmoje vietoje buvo medicina, tada aktorinis. Bėgant laikui, rengiantis akademijos stojamiesiems ir brandos egzaminams, mokantis prie knygų, į kambarį nosį įkišo tėtis ir pasakė: „Nestok į mediciną, aš tavęs ten neįsivaizduoju, tau reikia su žmonėmis bendrauti.“ O kaip atrodė stojamasis egzaminas į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją? Birželio 19-ąją tuo pačiu metu buvo stojamasis į akademiją ir biologijos egzaminas. Labai bijojau biologijos mokytojai pasakyti, kad nelaikysiu egzamino, bet ji tik nusišypsojo ir tarė: „Ačiū Dievui, Digna, tau tik į teatrą!“ Buvau sutrikusi, maniau, kad mokytoja nusimins. O stojamieji... Tai buvo penkios dienos išgyvenimo stovykloje. Visas jas praleidome akademijoje ir laukėme – ir pasirodymų, ir atsakymų. Išėjus iš akademijos centrinių rūmų pavalgyti ar į parduotuvę atrodė, kad įprastų žmonių gyvenimui aš nepriklausau, nes buvau susitelkusi tik į akademiją ir stojimą. Būdavo taip keista, kad žmonės kažkur eina savais reikalais, plaukia gyvenimu, yra ramūs, o tu – ne. Buvo intensyvu, daug emocijų. Tomis dienomis sutikau daug įdomių ir įkvepiančių žmonių. Gerai pamenu savo būsimų kursiokų Džiugo ir Gerdos etiudą tualete. Jiems baigus vaidinti ir išeinant supratau: reikia sukaupti visas jėgas, nes tai paskutinis mano šansas. Turėsiu pavaryti iš visos širdies, nieko nepaslėpti – tas momentas buvo vienas kertinių. Antrajame stojimo etape užsiblokavau, bet manimi patikėjo komisijos nariai ir leido pabandyti kitame etape. Matyt, kažką padariau gerai, nes gavau galimybę studijuoti aktorinį. [caption id="attachment_1258742" align="alignleft" width="2048"] Spektaklis „Sugrįžimas“ pagal Roberto Bolaño (rež. Naubertas Jasinskas, Klaipėdos dramos teatras, 2024 m.). Aktorė Digna Kulionytė. Martyno Norvaišo nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1258738" align="alignleft" width="2048"] Spektaklis „Sugrįžimas“ pagal Roberto Bolaño (rež. Naubertas Jasinskas, Klaipėdos dramos teatras, 2024 m.). Aktorė Digna Kulionytė. Martyno Norvaišo nuotrauka[/caption] Tavo kurso vadovais tapo tokie teatro meistrai kaip Oskaras Koršunovas, Viktorija Kuodytė, Darius Meškauskas. Esame pratę girdėti istorijas apie diktatorius režisierius, didžiulę konkurenciją, bemieges naktis tarp repeticijų ir menišką bohemą ties skurdo riba. Kaip atrodė tavo studijų metai? Pakliuvau ne tik į stiprių vadovų kursą, bet ir tarp labai stiprių potencialių aktorių, kurie tokie ir tapo, todėl sveika konkurencija buvo visada. Kursiokai buvo talentingi, įkvepiantys, iš jų galėjau mokytis. Su nesveikos konkurencijos reiškiniu susipažinau tik po studijų, tačiau akademijoje – atvirkščiai, vieni kitus kviesdavome į etiudus, prašydavome padėti. Tai darydavome su mielu noru, nes supratome, kad kuo daugiau gauni progų – tuo daugiau išmoksti. Dėl to, kad studentai mokosi nuo ryto iki vakaro – taip, daug laiko praleisdavau akademijoje, bet kiekvienas pasirenka, kiek jam to reikia. Pirmus dvejus metus turėjome labai daug paskaitų, Vesta Grabštaitė mums buvo atrinkusi įvairiausių specialistų, dėstytojų, mokytojų ir visų galų meistrų iš Lietuvos ir užsienio. Po tų paskaitų eidavome ruoštis specialybės paskaitoms, darydavome etiudus, atlikdavome užduotis. Buvo intensyvu ir labai įdomu, žinojau, kad tai darau dėl savęs, ir nesijaudinau, kad neturiu daug laiko. Nors, jeigu studijuočiau dabar, laiką išsidėliočiau sveikiau. Studijų metais buvau net padariusi pertrauką, nutolusi nuo draugų, bet turėjau nuostabius bičiulius iš Molėtų laikų – jie mane palaikė ir lengvai priėmė atgal. Vadinasi, psichologinė atmosfera akademijoje buvo sveika? Tikrai taip. Nors apie įtampą ir diktatūrą galėčiau kalbėti tik iš savo pusės. Labai mėgdavau save paplakti, kad ką nors padariau negerai, daug abejojau savimi, o pirmaisiais metais apskritai sau įrodinėjau esanti verta čia būti. Ilgą laiką galvojau, kad įrodinėju dėstytojams, bet po pirmo egzamino supratau, kad įrodinėju sau. Kai apsišlifavau, pasidarė truputėlį lengviau.

Susipažinau su skirtingomis technikomis ir mokyklomis, todėl jau dabar jaučiuosi sukaupusi didžiulį bagažą.

Dėstytojai diktatūra taip pat neužsiimdavo, Darius Meškauskas dažnai sakydavo: „Gerai, nėra etiudų, tai nėra. Darote sau, man tai kas.“ Nejaučiau spaudimo, bandymų mus sulaužyti ar draudimų. Pirmame kurse mane išleido filmuotis „Netflix“ seriale, nors žinau, kad kai kurie kurso vadovai to neleidžia daryti pirmus dvejus, o kai kurie – ir visus ketverius metus. O man leido gauti patirties, ir tai tapo dar didesne atspirtimi tęsti, ką darau. Kursiokai dar studijuodami taip pat dirbo, filmavosi, puikiai viską suderino. Dėstytojai suprato, kad tai – labai svarbi praktika. Vos baigusi studijas, lyg iš vadovėlio iš karto gavai darbą Klaipėdos dramos teatre. Kolega Džiugas Grinys, kalbėdamas apie šį teatrą, išskyrė didelę meninę spektaklių vertę. O kas tave paskatino pradėti dirbti 300 kilometrų nuo Vilniaus esančiame teatre? Turėčiau paantrinti Džiugui, kad paskatino kuriamų spektaklių meninė vertė, ten dirbantys režisieriai ir galimybė realizuoti save tokioje aukštoje meninėje atmosferoje iš karto po akademijos. Kodėl gi ne? Dirbti norėjau iš karto, todėl atsiradus tokiam pasiūlymui atrodė kvaila kažko tuščiai be jokios vilties laukti. 300 kilometrų manęs neišgąsdino, nes vairuoju, turiu mašiną ir puikų pavyzdį – Darių Meškauską, kuris, dirbdamas Klaipėdoje ir Vilniuje, sugeba suderinti spektaklius, darbus ir dėstytojavimą akademijoje. Smagu, kad Klaipėdos dramos teatras taip pat lanksčiai bendradarbiauja, komunikuoja. Aišku, buvo žmonių, kurie siūlė gerai pagalvoti, ar tikrai to reikia, bet ką čia galvoti? Buvo labai reta galimybė turėti tokią praktiką iš karto po studijų ir dar su tokiais puikiais režisieriais. Susipažinau su skirtingomis technikomis ir mokyklomis, todėl jau dabar jaučiuosi sukaupusi didžiulį bagažą. [caption id="attachment_1214061" align="alignleft" width="2048"] Spektaklis „Requiem“ (rež. Dmitrijus Krymovas, Klaipėdos dramos teatras, 2024 m.). Aktorė Digna Kulionytė. Domo Rimeikos nuotrauka[/caption] Rezultatai iškalbingi. Jau po metų atlikai tyrinėtojos Dignos ir Yoko Ono vaidmenis spektaklyje „Lost Lost Lost“ – ir buvai įvertinta Auksiniu scenos kryžiumi. Įkūnijai Mašą spektaklyje „Žuvėdra“. Pačioje karjeros pradžioje pasiekei tai, apie ką daugelis aktorių svajoja visą gyvenimą. Kur slypi tavo sėkmė? Sėkmę pervadinčiau žodžiu „galimybė“. Yra daug puikių aktorių, kurie negauna tokių galimybių, todėl reikia išnaudoti kiekvieną šansą ir nuoširdžiai padirbėti. Aišku, taip pat reikia išmokti neįsitempti, subalansuoti vidinę įtampą ir sveiką protą, kuris liepia viską padaryti gerai. Vienu metu vaidini Klaipėdos dramos teatre, Oskaro Koršunovo teatre, Jaunimo teatre ir Nacionaliniame dramos teatre – kartais net kelis spektaklius tą pačią savaitę. Ar tokia gausa leidžia kokybiškai susitelkti į darbą? O gal tokia aktoriaus dalia – turi naudotis visomis galimybėmis, nes vėliau gali jų nebūti? Anksčiau taip manydavau, kad reikia tik imti imti ir imti, bet dabar suprantu, kad nereikia. Kiekvieną kartą, kai užsipildai viskuo, ką siūlo, užkerti galimybę pasiūlymams, kurių iš tiesų nori. Esu mažai kam pasakiusi „ne“, bet galbūt dėl to, kad esu dar jauna aktorė, o kiekviena galimybė atrodo kaip įdomi patirtis. Stengiuosi sau priminti, kad reikia nepamiršti ir laiko su šeima, draugais, pabūti gamtoje – to, kas mane įkrauna. Tai balansas, kurį vis dar bandau susidėlioti, bet džiaugiuosi, kad jau atsiranda supratimas apie prioritetų dėliojimą pagal vertybes. Tau dažnai tenka jaunų mergaičių vaidmenys, tai naujas iššūkis – kaip tas mergaites atskirti. Kokia tavo technika įsikūnijant į personažą, ar pavyksta išvengti kartojimosi, kurio taip bijai? Pagrindas gal ir panašus – mergaitės, susiduriančios su sunkumais, bet bandau kurti skirtingus piešinius ir istorijas. Tai yra personažo ir kūrinio analizė, ieškau ar net susikuriu detales, kurios padėtų dar geriau jas atskirti. Nors kartais to nemato nei režisierius, nei žiūrovas. O kartojimasis atsiranda dėl to, kad tas mergaites vaidinu aš. Nori nenori jas dekonstruoju ir kuriu pagal tai, kaip jas suprantu. Kartu stengiuosi atsiriboti nuo savo požiūrio ir suvokimo. Tai, kaip suprantu kūrinį ir jo personažus, ką teisiu, pamilstu, o gal ir atstumiu, tėra mano vertinimas. Bandau prie kiekvieno personažo prieiti ne vertindama, bet būdama atvira. Pastebiu, kad tokiu būdu pažįstu ne tik sukurtas mergaites, bet ir save. O matydama skirtumus galiu juos padidinti arba sumažinti – ko reikia tuo metu, žiūrime bendrame procese su režisieriumi. [caption id="attachment_1258727" align="alignleft" width="1707"] Aktorė Digna Kulionytė. Kęstučio Meliausko nuotrauka[/caption] Ar pastebi sąryšį tarp savo vaidmenų? Kai vaidmenų daugėja ir reikia grįžti prie senų spektaklių, ateina suvokimas galvoje, o kartais ir kūne – aha, štai kuo šitas vaidmuo skiriasi nuo ano! Vaidmenims skiriu savo gyvenimo laiką, būna gana intensyvaus darbo periodų, todėl daug sužinau. Tai augina, pildo, moko naujų dalykų. Personažai atsiskiria dirbant – tai pajuntu kurdama, nors sąmoningai nesistengiu koncentruotis į tai, ką daryti kitaip. Spektaklyje „Meilė“ mano personažas yra Tylioji. Jis – gana fiziškas, neištariu nė vieno žodžio, daug veikiu kūnu. Dažnai pastebiu, kad tam tikri fiziniai raiškos būdai, elementai persiduoda ir į realų gyvenimą. Natūralu, nes aš kuriu personažą, bet stengiuosi to atsikratyti – nenoriu. Tai yra sąmoningas kūno valdymas, kai suprantu, kad repetuojant man pasisiūlė paruoštukas, jau gulintis minčių bibliotekėlėje. Darius Meškauskas yra sakęs: „Yra aktorius iki Hamleto ir po.“ Ar jau turi tokį vaidmenį, kuris tapo tavuoju Hamletu? Nežinau, ar tai yra tai, ką Darius turėjo omenyje, bet man labai svarbus Mašos vaidmuo „Žuvėdroje“. Su šiuo personažu gyvename labai ilgai, tai buvo mūsų bakalauro darbas, tad prie jo dirbome dar akademijoje, rodėme premjerą OKT. Su šiuo personažu praleidau labai daug laiko, daug išmokau, kartu išgyvenome įvairius santykių pokyčius. Nepasakyčiau, kad šį personažą labiausiai myliu, bet man jis brangiausias. Tačiau negaliu tvirtinti, kad tai yra prieš Hamletą ir po jo. Atrodo, manyje dar nebuvo tokio stipraus pokyčio. Vadinasi, reikia džiaugtis – yra dar ko laukti! Būtent, todėl ir neliūdžiu, gal dar per anksti... [caption id="attachment_1258749" align="alignleft" width="1667"] Antonas Čechovas, „Žuvėdra“ (rež. Jokūbas Brazys, OKT / Vilniaus miesto teatras, 2022 m.). Aktorė Digna Kulionytė. Sigito Dascioro nuotrauka[/caption] Tavo spektakliai – labai fiziški. Erotinė „Akies istorija“, kurioje kalbama ne žodžiais, o kūnu, skendimo scena „Requiem“ ar kelių metrų aukštyje ant atbrailos vaidinama „Graudžioji ir įstabioji Romeo ir Džuljetos istorija“. Kiekvienas aktorius turi savus kozirius – vieni per žodinę iškalbą, kiti – per kūno kalbą. Kada supratai, kad tavo stiprybė yra kūnas? Geras – niekada nesusimąsčiau, kad kūnas yra mano stiprybė! Manau, kad sąmoningai ir gerai valdyti kūną aktoriui yra labai svarbu. Ne kiekviename spektaklyje to reikia, bet jeigu režisierius liepia eiti ten, padaryti tą, paimti aną ir dar tuo pat metu kalbėti, tenka valdyti daug dėmesio objektų, nepamirštant kūno. Man įdomu stebėti fizinį teatrą, kaip aktorius gali sukurti pats savaime ką nors tokio, nuo ko negali atplėšti akių. Gal dėl to siekiu puoselėti savo gebėjimą. Akademijoje labai daug mokėmės, kaip sąmoningai valdyti kūną, kalbėti, kad ne būtume šiaip išgirsti, bet kad būtų išgirstos mūsų mintys. Man labai gražus teatras, kuris veikia metaforiškai, o kūnas eina kontrapunktu visam kitam, ką daro aktorius. Balandį vaidinai OKT rodytoje Georges’o Bataille’o „Akies istorijoje“. Pasakojai, kad skaitant pjesę pirmą kartą tavo kūne vartėsi žarnos, o režisierius Jokūbas Brazys teigė, jog pradžioje patyrei atmetimo reakciją. Kaip pavyko susitvarkyti su Bataille’o beprotybe? Reikėjo daug dirbti. Kai perskaičiau kūrinį, pirmas mano klausimas Jokūbui buvo: „Kodėl nori tai statyti?“ Nors knyga – plonytė, skaičiau gana ilgai, o perskaičius skyrių norėjosi knygą užversti. Buvo sunku, labai toli nuo manęs. Mačiau du asmenis, kurie eina, laužo, griauna ramiai gyvenančių žmonių gyvenimą, sėja destrukciją – kodėl? Taip atrodė iš pirmo žvilgsnio. Tačiau pasitikiu Jokūbu, mes pasikalbėjome, ir daugiau nereikėjo manęs įtikinėti. Noriu su juo dirbti. Repeticijas pradėjome nuo Kasparo Pociaus paskaitų, gilinomės į Bataille’o filosofiją. Tarp visų dalykų, kurie užgožia ir pavergia vaizduotę, kūrinyje dar slepiasi filosofinis traktatas. Jame galima įžvelgti daugybę svarbių, skaudžių dalykėlių, rėžiančių akį tiesiogine ir netiesiogine prasme. Kai pradėjome į tai gilintis, atsirado daug pateisinimų, kodėl personažai taip veikia ir kam jiems to reikia. Labiausiai reikėjo atsiriboti nuo savęs, bet nepasakyčiau, kad tai buvo itin sunku, ypač padėjo pirmos savaitės filosofuojant, skaitant šaltinius. Nesu ta, kuri, jeigu pati kažkuo nesivadovauja, nemato ir tokių žmonių. Kiekvienas gyvena savo gyvenimą, todėl turi elgtis taip, kaip nori, kol tai neriboja kito žmogaus laisvės ar pasirinkimo. Apskritai stengiuosi į viską žiūrėti plačiai, nes aktorius turi suprasti, o ne iš karto nuteisti ar pasakyti „ne“. Eiti ten, kur nėra aišku, yra kur kas įdomiau, nei užsiblokuoti. Esu labai dėkinga, kad turėjau galimybę susipažinti su Bataille’u ir su juo nerti į nepažįstamą, man tolimą skersgatvį. [caption id="attachment_1250952" align="alignleft" width="2560"] Spektaklis „Akies istorija“ pagal George'ą Bataille'į (rež. Jokūbas Brazys, OKT / Vilniaus miesto teatras, 2025 m.). Aktorė Digna Kulionytė. Alexandros Bondarev nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1250955" align="alignleft" width="2560"] Spektaklis „Akies istorija“ pagal George'ą Bataille'į (rež. Jokūbas Brazys, OKT / Vilniaus miesto teatras, 2025 m.). Aktorė Digna Kulionytė. Alexandros Bondarev nuotrauka[/caption] Su Jokūbu Braziu, rodos, esate naujoji karta, kuri teikia vilties, kad teatro ateitis – šviesi. Kaip veikia jūsų tandemas? Tikiu, turėtų būti daug artumo ir tarpusavio pasitikėjimo. Tai ir yra kertinis raktas – jaučiu, kad Jokūbas pasitiki manimi, o aš pasitikiu juo, galiu laisvai veikti. Mūsų pagarba vienas kitam yra labai graži. Kadangi buvome kursiokai, jau esame susipažinę, apsičiupinėję, turime savotiškas laboratorijas. Atsimenu, buvo keista, kad kartais susišnekėdavome trimis žodžiais. Sakydamas tuos tris žodžius Jokūbas būna kartu su mumis, aktoriais, jaučia ir konstruoja. „Akies istorijos“ procesas taip pat vyko laboratoriniu būdu. Iš pradžių ieškojome, narpliojome, bandėme, vėliau iš tų bandymų gimė spektaklis. Jau seniai buvau patyrusi tokią laboratoriją, kuri šiek tiek priminė akademiją – gerąja žodžio prasme. Akademija yra vieta, kurioje nebijai klysti, nes išėjus į pasaulį yra rizika, kad kiekviena galimybė yra brangi, o dėl nepavykusio eksperimento tave gali lengvai nuteisti. Todėl labai džiaugiuosi, kad galėjau vėl tai patirti. Metų pradžia prasidėjo su hitu tapusiu filmu „Pietinia kronikas“, anksčiau vaidinai „Sinefilijoje“, „Partizane“. Graži tavo citata, kad kinas yra milimetrai, o teatras – kilometrai. Kuris matavimo vienetas tau arčiau širdies? Tikriausiai negalėčiau išskirti. Šiuo metu jaučiu didžiulį kino troškulį, noriu į šią sritį giliau pasinerti, patyrinėti, išmokti būti kine. Teatro irgi pasiilgau, džiaugiuosi, kad jau greitai į kūrybos procesą nersime su režisiere Laura Kutkaite. Kinas ir teatras yra in ir jang, jie vienas kitą papildo, skiriasi tik niuansai. Man labai patinka teatras, bet negalėčiau pasakyti, kad jame labiau save išreiškiu. To paties negalėčiau pasakyti ir apie kiną, tačiau jame pamačiau save visai kitokią. Kartais pagalvoju, kad tai du skirtingi žmonės. Kokie tie skirtumai? Geras klausimas, tik nežinau, kaip į jį atsakyti... Galbūt kine galiu būti susikaupusi ir intensyvi. Esu sproginėjantis, aktyvus, ekspresyvus žmogus. Teatre dažnai reikia daug visko aprėpti, todėl šį ekspresyvumą galiu paleisti ir šaudyti, o kine reikia truputėlį susikaupimo, čia galiu būti ramesnė, aštresnė, kartu ir švelni. Dirbdama kine atradau lėtumą ir susitelkimą. [caption id="attachment_1226325" align="alignleft" width="1800"] Rež. Igno Miškinio filmo „Pietinia kronikas“ (Lietuva, 2024 m.) kadras[/caption] Esi sakiusi: „Kolegų ar žiūrovų komplimentai dar nereiškia, kad spektaklis ar mano vaidmuo buvo tikrai sėkmingi.“ Kas tavo vaidmenį daro sėkmingą, kada gali savimi didžiuotis? Menas kiekvieną žmogų veikia skirtingai. Kad ir iš „Akies istorijos“ vieni žmonės išeina dėkodami, o kiti sako, kad negalėjo žiūrėti. Supranti, kad spektaklis veikia, tik klausimas, kaip žmonės jį interpretuoja: priima, filtruoja, galvoja, ką jiems tai reiškia, o gal užsidaro ir neigia. Tai irgi gerai, svarbiausia, kad teatras keltų klausimų, o gal ir teiktų kai kuriuos atsakymus. Kartais ir kritikai iš pirmo žvilgsnio apie spektaklį atsiliepia neigiamai, bet geriau pagalvojus kitaip galbūt ir negalėjo; jeigu labai gerai reagavo, dar nereiškia, kad spektaklis suveikė. Žmogaus reakcija yra subjektyvi. Todėl apie patį vaidmens atlikimą ir tai, ką buvo galima daryti geriau, galiu nuspręsti aš, režisierius ir spektaklio komanda, kurie žino, į ką viskas vedė.

Spektaklis nėra kinas, tai gyvas, nuolat kintantis procesas, bet jis niekada nenukrypsta nuo ašies, ant kurios buvo pamautas ir kuriamas.

Būna, kad po spektaklio nežinau – pavyko ar ne. Kartais atrodo, negali susikaupti, jauti, kad esi nesusitelkusi, vaidini, o spektaklis eina pro šalį, vėluoji. Šituos dalykus jauti, nes to mokeisi, turi vidinį jausmą, kuris padeda suprasti, kad kažkas čia ne taip. Bet kai ateina žmogus ir sako, kad ta vieta – nelabai, galėtumėte daryti taip ir taip – tikriausiai tiesa, bet tikslas buvo ne toks. Kritika yra subjektyvi nuomonė – ne tik neigiami, bet ir teigiami atsiliepimai. Žmonės vertina, ką matė, o aš darau tai, kam ruošėmės. Todėl nereikėtų pataikauti kitų nuomonei. Aišku, spektaklis nėra kinas, tai gyvas, nuolat kintantis procesas, bet jis niekada nenukrypsta nuo ašies, ant kurios buvo pamautas ir kuriamas. Jis tiesiog pildosi, gilėja. Ta pati „Žuvėdra“ – kad ir kiek repetuojame, prieš kiekvieną spektaklį atsiranda minimalių dalykų, kurie pilnėja, auga, gilėja. Natūralu, nes laikas eina, spektaklis gyvena savo gyvenimą. Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [related]

Autorius: Austėja Zovytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama