Karo žiaurumai, nepriklausomybės idėjos ir identiteto klausimas nuolatinėje XX a. pirmosios pusės Lietuvos dailės parodoje

[intro_text content="„Perskaityti, kad atidaroma nuolatinė ekspozicija, nėra tokia sensacinga žinutė. Bet patikėkite – ji mums yra pakankamai sensacinga“, – į auditoriją kreipėsi Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus generalinis direktorius dr. Arūnas Gelūnas."]

Balandžio 30 d. Nacionalinėje dailės galerijoje pristatyta nauja nuolatinė paroda – XX a. pirmosios pusės Lietuvos dailės ekspozicija. Šis įvykis muziejuje yra neeilinis – nuolatinė ekspozicija buvo nekeista penkiolika metų. Antroji nuolatinės ekspozicijos dalis – XX a. antrosios pusės Lietuvos dailė – buvo atnaujinta 2019-aisiais, švenčiant Nacionalinės dailės galerijos dešimtmetį.

Anot A. Gelūno, galerijos komanda nuolat svajojo ją pakeisti: „Tuo metu buvo sunkūs laikai – 2009 metai, užsitęsusi finansinė krizė, visai neseniai turėjome COVID pandemiją, geopolitiniai dramatiški įvykiai, kurie toliau nelemtai tęsiasi. Tad noras atnaujinti tai, kas pastovu, niekur nedingo.“

Kartu su doc. dr. Lolita Jablonskiene parodos kuratorės, dailės istorikės prof. dr. GIEDRĖ JANKEVIČIŪTĖ ir GABRIELĖ RADZEVIČIŪTĖ peržiūrėjo kanoninį pasakojimą apie Lietuvos dailę ir parengė naują, kviesdamos į nacionalinį dailės paveldą pažvelgti dabarties akimis.

Kuratorė G. Radzevičiūtė spaudos konferencijoje sakė, kad joms rūpėjo apibendrinti visus pasakojimus, šalia optimizmo parodyti ir visuomenės įtampą – tai ypač atskleidė, nagrinėjo jaunoji menininkų karta trečiojo dešimtmečio pabaigoje–ketvirtojo pradžioje.

[caption id="attachment_1258058" align="alignleft" width="2048"] Nacionalinės dailės galerijos nuolatinės XX a. pirmosios pusės Lietuvos dailės ekspozicijos kuratorės dailės istorikės Gabrielė Radzevičiūtė ir Giedrė Jankevičiūtė. Gintarės Grigėnaitės / NDG nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1258278" align="alignleft" width="2560"] Nacionalinės dailės galerijos nuolatinė XX a. pirmosios pusės Lietuvos dailės ekspozicija. Gintarės Grigėnaitės / NDG nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1258279" align="alignleft" width="2560"] Nacionalinės dailės galerijos nuolatinė XX a. pirmosios pusės Lietuvos dailės ekspozicija. Gintarės Grigėnaitės / NDG nuotrauka[/caption]

Pamatyti praeitį dabarties akimis

Šioje ekspozicijoje yra 240 eksponatų: tapyba, animacija, dokumentinė fotografija, knygų grafika. Paroda sudaryta iš keturių dalių: trijų nuolatinių ir vienos kintamos. Anot kuratorių, parodos chronologija išlieka tokia pati kaip anksčiau – supažindinama su pirmosiomis lietuvių dailės parodomis, Vilniaus dailininkų draugijos veikimo laikotarpiu.

Naujoje ekspozicijoje daugiau dėmesio skiriama Pirmajam pasauliniam karui. „Karo gija tęsiasi per visą ekspoziciją, nes jo padariniai – įvairūs visuomenės iššūkiai ir karo nuojauta – nepraranda aktualumo ir šiandien, nors neturėjome tikslo dirbtinai suaktualinti parodos. Tačiau šiandienos realybėje geopolitinė įtampa pradedama jausti ir parodoje“, – kalbėjo dailės istorikė G. Radzevičiūtė.

„Mums buvo svarbu pažvelgti į Didįjį karą ne tik per patirčių fiksavimą, bet ir žmogaus žiaurumą. Mstislavo Dobužinskio ciklas „Karas“ yra labai geras pavyzdys – 1914 metų lapkritį kaip Raudonojo Kryžiaus dailininkas jis kariniu sanitariniu traukiniu nuvyko į frontą Lenkijoje, o 1915-ųjų sausį buvo Galicijoje. Manau, šių dienų lankytojams tai labai retas ir reikšmingas paveikslas“, – pristatė G. Radzevičiūtė.

Pirmoji salė „Tikrovė, lūkesčiai, vizijos“ skirta Lietuvos dailei iki šalies valstybės atsiradimo 1918 metais (1881–1961). Po 1905 m. politinių neramumų Rusijos imperija tapo liberalesnė ir suteikė daugiau laisvių tautinėms mažumoms, todėl panaikinus spaudos draudimą lietuviai susirūpino nacionalinės kultūros plėtra. Šio laikotarpio ekspozicijoje rodomi Petro Kalpoko, Petro Rimšos, Fernando Ruščiso, Boleslovo Buikos, Mstislavo Dobužinskio ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio darbai.

Antrojoje salėje „Dailė ir valstybė“ – valstybę reprezentuojanti dailė. Joje yra žmonių, kūrusių valstybę, portretai – literato, žurnalisto ir diplomato Igno Šeiniaus (Aleksandro Šepečio portretas), gydytojo, mokslininko, nepriklausomybės tėvo Jono Basanavičiaus (Jono Šileikos portretas), pedagogės, visuomenės veikėjos Onos Mašiotienės ir lietuvių rašytojo, valstybės ir visuomenės veikėjo Jono Žiliaus-Jonilos (Adomo Varno portretas).

Atskirą šio segmento dalį sudaro peizažas – tuo metu visos šalys taip geriausiai įsivaizdavo savo tėvynę. „Peizažas kelia ne tik gimtųjų, mūsų mylimų vietų ilgesį, bet kartais gali įgyti ir gana aiškų politinį svorį. Šiam paaiškinimui iliustruoti pasirinkome Nidos peizažą. Amžininkams tai nekelia nė mažiausių abejonių, kad čia vaizduojami ne kažkokie egzotizmai – taip siekiama skleisti idėją apie Lietuvos teritorinį integralumą“, – pasakojo dailės istorikė G. Jankevičiūtė.

Valstybės istorija gvildenama ir trečiojoje salėje „Kas mes?“ – čia orientuojamasi į menines paieškas, kultūrinio identiteto klausimą. Šios salės aprašyme teigiama, kad buvo nelengva apsispręsti, kuria linkme sukti, kokiems dailės kūriniams suteikti nacionalinės vertybės ir pavyzdžio statusą, o ko vengti kaip galimo pavojaus šalies kultūros integralumui. Todėl menininkai kurį laiką blaškėsi tarp laiko patikrintų vertybių ir radikalių inovacijų – pastarosios užgeso, pritrūkus rėmėjų ir mecenatų. Čia rodomi šalies dailininkų grupės „Ars“ darbai, ikonografijos pavyzdžiai, vaizduojantys nuogą moters kūną ir peizažus – jais kuratorės norėjo parodyti šių dviejų idėjų pokyčius istorijoje.

[caption id="attachment_1258281" align="alignleft" width="2560"] Nacionalinės dailės galerijos nuolatinė XX a. pirmosios pusės Lietuvos dailės ekspozicija. Gintarės Grigėnaitės / NDG nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1258282" align="alignleft" width="2560"] Nacionalinės dailės galerijos nuolatinė XX a. pirmosios pusės Lietuvos dailės ekspozicija. Gintarės Grigėnaitės / NDG nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1258283" align="alignleft" width="2560"] Nacionalinės dailės galerijos nuolatinė XX a. pirmosios pusės Lietuvos dailės ekspozicija. Gintarės Grigėnaitės / NDG nuotrauka[/caption]

Parodos gyvybė ir dinamika

Kuratorė G. Radzevičiūtė atskleidė, kad komandai teko spręsti klausimą, kaip parengti dinamišką parodą ir lankytojams parodyti kuo daugiau darbų. „Nusprendėme, kad šią dinamiką gali įgyvendinti nuolat keičiamas segmentas – taip visad turėsime gyvybę, įtrauksime daugiau kūrėjų ir skatinsime lankytojų smalsumą“, – parodos atidaryme kalbėjo dailės istorikė. Dėl šios priežasties ketvirtoji salė skirta parodoms, keičiamoms kas pusę metų.

Pirmasis keičiamas segmentas skirtas laisvalaikiui. Eksponuojami įvairūs lietuvių dailės kūriniai, vaizduojantys to meto laisvo laiko ir poilsio pramogas. Anot kuratorės G. Jankevičiūtės, idėja kilo iš nerimo ir nežinojimo, kas šiuo metu vyksta pasaulyje. „Pagalvojome, kad reikia kokios nors psichoterapijos. Ir ją radome darbe, ieškodamos laisvalaikį vaizduojančių XX a. pirmosios pusės Lietuvos dailės pavyzdžių“, – spaudos konferencijoje dalijosi dailės istorikė.

G. Jankevičiūtė atviravo, kad iš pradžių norėta įamžinti to meto žmonių poilsį gamtoje prie vandens, upelių, ežerų ar jūros, tačiau vėliau šis sprendimas atmestas. Ieškodamos kitokios žmonių veiklos, kuratorės atrado daug kūrinių, vaizduojančių šachmatų žaidėjus – pavyzdžiui, Kajetono Sklėriaus darbą „Prie šachmatų“ (XX a. 3 deš.), Vlado Drėmos „Šachmatininkai“ (1929 m.) ar Antano Gudaičio „Vyras ir šachmatai“ (1930 m.). Pastarasis kūrinys Lietuvoje atsidūrė gana netikėtai: jo savininkas neseniai iš Lisabonos atvyko į Vilnių ir sutiko šį darbą paskolinti parodai. Tai vienas pirmų kartų, kai jis matomas spalvotas.

[caption id="attachment_1258286" align="alignleft" width="2560"] Nacionalinės dailės galerijos nuolatinė XX a. pirmosios pusės Lietuvos dailės ekspozicija. Gintarės Grigėnaitės / NDG nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1258288" align="alignleft" width="2560"] Nacionalinės dailės galerijos nuolatinė XX a. pirmosios pusės Lietuvos dailės ekspozicija. Gintarės Grigėnaitės / NDG nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1258292" align="alignleft" width="2560"] Nacionalinės dailės galerijos nuolatinė XX a. pirmosios pusės Lietuvos dailės ekspozicija. Gintarės Grigėnaitės / NDG nuotrauka[/caption]

Integralumas ir prieinamumas

Trečiojoje salėje lankytojai turi galimybę patys įsitraukti į parodą, sako G. Radzevičiūtė: „Turėjome iššūkių pristatyti mums labai svarbų tarpukario paveldą – modernią grafiką ir iliustruotą vaikų literatūrą. Pasitelkdami ją galime supažindinti su labai svarbia kūrėjų karta. Todėl bendradarbiaudami su dizainere Ieva Šimkonyte sukūrėme vaikų salelę „Kelionė laiku į tarpukarį“, kurioje galima susikurti savo personažus bei jų istorijas ir tokiu būdu susipažinti su autoriais ir jų idėjomis.“

Be to, tęsiamas projektas „Aklasis pasimatymas“. Pasak kuratorės, šis projektas suteikia galimybę regėjimo negalią turintiems asmenims pažinti ir patirti Lietuvos meną taktiliniu būdu.

Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]

Autorius: Ugnė Tulaitė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama