Intelektuali I. Rybakovaitės nejauka: klaustrofobiškos kajutės ir diplomas Putinui

[intro_text content="Iki gegužės 3 dienos Pamėnkalnio galerijoje veikia Indrės Rybakovaitės tapybos paroda „Pokyčio erdvės“. Drobėse užfiksuotos su praeities traumomis dirbančios muziejinės erdvės. Nejauka – šis jausmas sieja eksponuojamus paveikslus ir, kaip sako autorė, bene visą jos kūrybą."] I. Rybakovaitė teigia, kad čia aktuali ir Julios Kristevos abjekto teorija. Kaip negyvos nuo žmogaus atskirtos dalys (plaukai, nagai ar net negyvas kūnas) kelia tą dviprasmį susidomėjimo ir pasidygėjimo jausmą, taip ir apleistos erdvės turi tą patį efektą, poveikį žmonėms. Prisimenu paauglystę ir jausmą įsiveržus į apleistą daugiabutį – kone pakilų baugumą smalsaujant, ieškant paliktų daiktų ir spėliojant, kam jie priklausė, kokia to žmogaus istorija. Bet čia yra asmeninis nejaukumas, aiškina I. Rybakovaitė. O ji taiko abjekto teoriją visuomeniniams pastatams. Visuomeniniai pastatai, kurie turėjo funkciją ir yra ištuštėję, taip pat veikia kaip nebegyvastinga gyvybė, t. y. kelia nejauką. Menininkė tapo ir muziejus: esamus autentiškoje aplinkoje; tuos, kuriuose eksponatai suvežti į muziejinę erdvę; tuos, kurie neturi konkrečios muziejinės erdvės, bet tapę muziejais. Konceptualioji, teorinė tapytojos dalis neatsilieka nuo stiprios tapybos. Ši paroda didele dalimi paremta autorės magistro darbu, tad ji laisvai nardo tarp teorijų, su kuriomis gyveno ne vienus metus. Man artimos jos pasirinktos teorijos ir mąstymo kryptys, esame bene tos pačios kartos, mums studijuojant buvo tos pačios gerbiamos ir įkvepiančios dėstytojos – menotyrininkės Laima Kreivytė, Agnė Narušytė, Lolita Jablonskienė ir kitos nuostabios profesorės. [caption id="attachment_1257737" align="alignleft" width="2560"] Indrė Rybakovaitė, „Šiauriniai Liepojos fortai #2“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1257729" align="alignleft" width="2560"] Indrė Rybakovaitė, „U-Boot muziejus Hamburge“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1257730" align="alignleft" width="2560"] Indrė Rybakovaitė, „Operacinė bunkeryje“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka[/caption] Tad į kontekstą esame įvestos savaime, galime diskutuoti tolyn, gilyn. I. Rybakovaitė pasakoja susidūrusi su skirtinga muziejininkų taktika: kai kurie muziejai, kad sukurtų kuo įtaigesnį įspūdį, pasitelkia technologijas, butaforijas, kiti palieka viską kaip buvę. Įdomu, kad dažniausiai paveikiausi pasirodo tie, kuriuose, rodos, ką tik sukinėjosi darbuotojai, kaip Šratų fabriko muziejus Daugpilyje. Šis muziejus, sako tapytoja, jau bene avarinės būklės, ir nejauka dėl to tik didesnė. I. Rybakovaitė naudoja ir psichogeografijos terminą. Ieškodama pojūčių ir vadovaudamasi vidiniu barometru – kiek nejaukos vienur ar kitur aptinka – ji aplankė daugiau nei kelias dešimtis Europos muziejų. Nemaža dalis muziejų atspindi karo istoriją – šie muziejai autorei itin jautriai rezonavo. Nejauką ypač kelia jų aktualumas. Jausmas, kad istorija kartojasi, kad miegantys ginklai, deja, vėl pabudę mums artimoje šalyje. Pati autorė akcentuoja savo paveiksluose fiksuojanti „ne dramatišką praeitį, bet kontempliuojamą, tylaus nerimo persmelktą dabartį“. Tapytoja teigia nesiekianti imtis didaktinio vaidmens, tad neišskiria, kurie muziejai su traumine praeitimi elgiasi teisingiau. Vis dėlto pripažįsta labiau prijaučianti tiems, kurie pateikia pozicijų įvairovę – ne kuria vieną naratyvą, o pateikia alternatyvias, mažąsias istorijas. Atmosferiniai muziejai su autentiška aplinka, pasakoja tapytoja, veikia kaip atminties protezai. Šis terminas atkeliavęs iš Alison Landsberg teorijos ir nurodo galimybę susitapatinti su aukomis ar net kolaborantais, kitaip tariant, treniruoti empatijos raumenį. Tad, atkreipia dėmesį I. Rybakovaitė, nuo daugelio faktorių priklauso, ar nutiks nejauka, jei nutiks – kokio laipsnio ji bus. Tarp kintamųjų – ir tai, kokia gimtosios šalies istorija, kiek muziejuje aptariamos traumos mums artimos, ir tai, kaip visa tai pateikta, ir tai, kokia diena, kokia mūsų nuotaika ir net charakteris. Kad nejauką jaučiame skirtingai, rodo ir I. Rybakovaitės prisimintas Lukiškių kalėjimo atvejis. Vieni menininkai čia mielai nuomojasi dirbtuves, o komikai atlieka savo stand-upus, kitiems nejauka pernelyg intensyvi, ir tokių fantasmagoriškų pasiūlymų jie atsisako. Čia su I. Rybakovaite pasikalbėjome ir apie juodąjį turizmą, aptartą Nerijaus Milerio. [caption id="attachment_1257732" align="alignleft" width="2560"] Indrė Rybakovaitė, „U-Boot muziejus Hamburge #2“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1257735" align="alignleft" width="2560"] Indrė Rybakovaitė, „Kauno žiemos vidaus vandenų uostas #2“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1257736" align="alignleft" width="2560"] Indrė Rybakovaitė, „Kampinis namas Rygoje“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka[/caption] Menininkė teigia kurianti antrinę nejauką, t. y. bandanti tapybos priemonėmis atkurti nejaukos potyrį. Ji naudoja akrilinius ir aliejinius dažus, aliejinių dažų sluoksniu objektams suteikia svorio, akcentų, mėgsta išryškinti charakteringas spalvas, bet vaizdas iš esmės paliekamas atpažįstamas. Ji kuria tirpstančio, migloje skendinčio vaizdo efektą, tai labai svarbu ir simboliška, kalbant apie muziejus kaip atminties saugojimo institucijas. Atsiminimai blunka, išlieka ryškiausios detalės, kai kas šiek tiek nudyla, pakinta laiko perspektyvoje. I. Rybakovaitė atkreipia dėmesį, kad šalys imasi skirtingų pozicijų, vienos labiau prisiima aukos poziciją, kitos pripažįsta kolektyvinę praeities kaltę ir taip įveikia įtampą, trečios istoriją bando užmiršti, nutylėti, kitur pozicijos susipynusios. „Svarbu istoriją suprasti ir įsijausti į praeitį padedant muziejui, net jei dabar esi privilegijuotoje situacijoje, viskas trapu“, – sako menininkė. Tapytojos kūryba – labai aktuali. Paroda, veikianti šalia buvusio Petro Cvirkos skvero, dar sykį kviečia pasvarstyti apie atminties trynimą ir to padarinius, apie vazonus vietoj Žaliojo tilto skulptūrų, apie Salomėjos Nėries gimnazijos pervadinimą Vilniaus Vyčio gimnazija. Pašnekovė pabrėžia, kad juk viso sovietmečio neištrinsime, pavyzdžiui, sovietiniuose daugiabučiuose žmonės gyvena ir gyvens. Juk galima pašalinti tą heroizmo aurą, pridėti paaiškinimą, interpretaciją, kontekstą – tekstinį ir vizualinį. Na, bet viskas tarp kultūros žmonių jau seniai iškalbėta, ir sprendimai vyksta sava vaga. [caption id="attachment_1257733" align="alignleft" width="2560"] Indrė Rybakovaitė, „I Kauno fortas“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1257734" align="alignleft" width="2560"] Indrė Rybakovaitė, „Štazi muziejus Berlyne“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka[/caption] Grįžtant prie I. Rybakovaitės tapybos, ta atmosferiška tapyba reikalauja neskubėti, įsijausti. Autorė pokalbyje su L. Kreivyte save priskyrė tapybine prasme labiau tradicionalistams. Nejauką galima sukurti ir daug drastiškesnėmis tapybos priemonėmis, o I. Rybakovaitės nejauka – intelektualinė. Nuotaiką diktuoja mistiškas rūkas ir pablyškę siluetai, povandeninio laivo kajutėje tvyro klaustrofobijos pojūčiai. Vis dėlto daug svorio turi ir kontekstas. Pamatau operacinę, dar perskaitau, kad ji – bunkeryje, nejauka padvigubėja. I. Rybakovaitė pasakojo apie Drezdene esantį memorialinį muziejų, įkurtą buvusioje KGB būstinėje. Vėliau menininkė sužinojo, kad ten kadaise Vladimirui Putinui buvo įteiktas kažkoks apdovanojimas. Nejauka akimirksniu išauga. Taigi kuo daugiau žinai, tuo daugiau nejaukos. I. Rybakovaitė – meistriška tapytoja, tad tam tikrą nejauką patirsime ir nežinodami konteksto, atsiduodami tik paveikiems tapybiniams efektams, tiksliau – tiesiog kokybiškai tapybai ir jos kuriamai atmosferai. Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]

Autorius: Ugnė Gavelytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama