Fantominė D. Liškevičiaus paroda: apokalipsė prasideda kasdien, ne rytoj

[intro_text content="Iki gegužės 3 dienos Vilniaus „Prospekto“ galerijoje veikia Dainiaus Liškevičiaus paroda „Murmuracija arba mažieji įvykiai“. Autorius pasakoja, kad parodą kūrė kaip tam tikrą scenografiją, kur žiūrovas tampa parodos dalimi. Instaliatyvūs parodos elementai, tiek akivaizdesni, tiek subtilesni, kuria poapokaliptinę atmosferą."]

Pratęsdama autoriaus mintis, ir pati pastebiu, kad, galima sakyti, esminis ekspozicijos kūrinys susidėlioja žiūrovo vaizduotėje, o eksponuojami darbai veikia kaip tam tikri impulsai, gairės, užuominos. Koks tas pagrindinis kūrinys? Tai galėtų būti detektyvas, nes D. Liškevičius palieka įvairių įkalčių ir įspūdį, kad kažkas yra įvykę.

Jau galerijos vitrinos apneštos pelenais, smėliu. Autorius pasakoja, kad planuota gatvėje instaliuoti filmų stereotipą, klišę – degančią statinę. Nors šis kūrinys neįgyvendintas, jis menamas, numanomas, kaip ir paroda-kūrinys. Nuo menamos liepsnos prie vitrinos prikibę pelenai kelia klausimų, ar čia pasidarbavo vandalai, ar vyko karas, ar tai koks fantastinio žanro siužetas. Šalia esantis Seimas ir Sausio 13-osios įvykiai – dar vienas kontekstinis sluoksnis.

Viduje šį motyvą tarsi pratęsia išsiveržusio ugnikalnio piroklastinis srautas, debesys. Tai – ir tragedijos fragmentas, ir meditatyvus debesų stebėjimas įžvelgiant fantazijos kuriamus siluetus. Pelenai – tai ir kremuoti žmogaus palaikai, ir religinis žmogaus gyvenimo pradžios bei pabaigos įvaizdis, tai ir Wernerio Herzogo filmas „Liepsnojančios sielos. Rekviem Katiai ir Morisui Kraftams“ apie porą, dedikavusią gyvenimą ugnikalniams tyrinėti. Nuo apokaliptinių vaizdų XIX a. graviūroje bėga dviejų žmonių siluetai. Jie bėga į trobelę, į prieglobstį. Bet kartu siužetas, kaip ir visa paroda, atviras interpretacijoms.

[caption id="attachment_1256847" align="alignleft" width="2560"] Dainiaus Liškevičiaus paroda „Murmuracija arba mažieji įvykiai“ Vilniaus „Prospekto“ galerijoje. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1256852" align="alignleft" width="2560"] Dainiaus Liškevičiaus paroda „Murmuracija arba mažieji įvykiai“ Vilniaus „Prospekto“ galerijoje. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1256851" align="alignleft" width="2560"] Dainiaus Liškevičiaus paroda „Murmuracija arba mažieji įvykiai“ Vilniaus „Prospekto“ galerijoje. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka[/caption]

„Jie keliauja ir gal vienas kitą nori nužudyti, gal ilsėtis, medžioti, žvejoti, o gal aukso ieškoti, o gal numirti, o gal šiaip, nes neturi kur eiti“, – provokuoja D. Liškevičius. Poreikis pasislėpti iškilo, anot menininko, pandeminiu metu, kai buvo kuriama dauguma parodoje esančių kūrinių – naujai interpretuojant. Karo nuojauta ir kaimynystė kelia panašius eskapistinius poreikius. Šalia – išvartytos kėdės, per sieną nuvarvėjęs purvas ar ekskrementai. Šitą vaizdinį atliepia pelėdos išmatos.

Pelėdos personažas naudotas D. Liškevičiaus jau anksčiau, tąsyk pelėdos palikta žinia buvo tarsi žemėlapis, na o šį kartą žinia paliekama neiškoduota.

Kitoje salėje – pagrindinis kone visos parodos kūrinys. Tai – sumontuotas filmas. Jame centrinį vaidmenį atlieka sena autoriaus archyvinė medžiaga, kurioje – jis su šeima Šv. Petro aikštėje Vatikane, šalia Šv. Petro bazilikos. Aikštėje – chaosas, dūksta menininko vaikai, vaizdas – prieš daugiau nei dešimtį metų, kai Romos Katalikų Bažnyčios popiežiumi paskirtas Pranciškus. (Simboliška – kaip tik tą patį rytą, kai rašau šį tekstą, jo netekome.)

Filmo vaizdinys, pasak D. Liškevičiaus, turi aliuziją į Giorgio de Chirico kūrinį „Kylanti saulė aikštėje“. Žiūrovai kviečiami atsisėsti, lyg patys būtų filmuotos aikštės veikėjai, šalia – dar viena nuversta kėdė. Iš šonų – seniai darytos nuotraukos, viena spalvota, kita – bespalvė. D. Liškevičius svarsto, kuris vaizdinys tikresnis, kaip jis užkoduotas atmintyje.

Už kino ekrano – suvalgytos paukštienos kauliukai, sukomponuoti į raides A. D. Liškevičius sufleruoja, kad tai – atsakymas parodoje. Tai ir klyksmas pabudus iš košmariško sapno – AAAA. Vis dėlto pereinama į kitą pusę, iš buities į būtį, į sapną, į pasąmonę. Kelionė veikia abiem kryptimis. Transcendencija įvyksta arba ne. Man rodos, įvyko. D. Liškevičiaus užuominos suveikė.

Filme dar išvystame miegmaišyje pasislėpusio menininko sūnaus šliaužimo performansą. Švysteli negyvo balandžio sparnai, alfa ženklą atkartojantis medžio kamienas, vaizdai iš įvairių šalių – Atėnai, Venecija, Viena, Londonas, degančio Vilniaus vaizdas pro langą.

[caption id="attachment_1256856" align="alignleft" width="2560"] Dainiaus Liškevičiaus paroda „Murmuracija arba mažieji įvykiai“ Vilniaus „Prospekto“ galerijoje. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1256854" align="alignleft" width="2560"] Dainiaus Liškevičiaus paroda „Murmuracija arba mažieji įvykiai“ Vilniaus „Prospekto“ galerijoje. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1256864" align="alignleft" width="2560"] Dainiaus Liškevičiaus paroda „Murmuracija arba mažieji įvykiai“ Vilniaus „Prospekto“ galerijoje. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka[/caption]

Murmuracijos terminas nusako chaotišką varnėnų judėjimą danguje. D. Liškevičius svarsto apie žmogaus judėjimą ir jo pokyčius. Tokių minčių menininkui kilo pandemijos laiku, kai miesto centras buvo ištuštėjęs, o turizmui pritaikytuose gamtos prieglobsčiuose buvo prisigrūdę žmonių, bėgančių nuo užsitęsusio sėdėjimo namuose. Bet čia tik vienas akcentas. Mažieji įvykiai, anot D. Liškevičiaus, yra ne itin reikšmingi įvykiai, užfiksuoti vaizdais: pelėdos paliktas ženklas, keliautojai raižinyje, raidės nuo vakarienės stalo.

„Kai žmonės kalba apie apokalipsę – ji neprasidės rytoj, ji vyksta po truputį, tie ženklai ir yra mažieji įvykiai“, – taikliai įspėja D. Liškevičius.

Kaip akcentuoja autorius, šioje parodoje nėra konkrečių mįslių, tai – jausenos, nuojautos, motyvai, kuriuos pastebės jautresni žiūrovai. Dėl to per atidarymą jis stengėsi riboti lankytojų srautą, išvengti šventės įspūdžio. Iš tiesų šioje D. Liškevičiaus parodoje patariama neskubėti, neieškoti paruoštukų, pats autorius ragina viską interpretuoti laisvai, ir galbūt raidės A suveiks kaip vartai į kitą realybę.

Šiame tekste pateikiau menininko išpasakotus kontekstus, kūrinių impulsus ir kūrybinius procesus. Nuo savęs norėčiau pridėti, kad tai – paroda-fantomas. Fiziniai kūriniai yra, jie egzistuoja, bet labai svarbu ir tai, kas jaučiama ir ko nėra. Ši paroda – lyg pats Fantomo personažas: nors nematome agresoriaus, parodos vandalo, nematome grėsmės šaltinio, bet tai sklando ore, tarp eilučių, tarp scenografijos elementų, kitaip tariant, D. Liškevičiaus kūrinių.

Pats autorius, man veržiantis į parodą per atidarymą, įspėja: „Bet ten beveik nieko nėra.“ Norint pamatyti daugiau, reikia žiūrėti vėl ir vėl, jautriai nuskaitant ženklus, atmosferinius niuansus. Ir tada paroda prisipildo dar neįvykusių įvykių praeities šešėlinių, distopinių tonų.

[gallery ids="1256866,1256849,1256848,1256862,1256846,1256855,1256861,1256867,1256865"]

Svarbus man pasirodė ir šalia esantis gamtosaugos kontekstas. Menininkas prieš mūsų pokalbį savo socialinio tinklo paskyroje pasidalino nuotrauka iš baisiai prakirsto miško šalia savo sodybos. O dabar paukščių perėjimo metas. Gal ten ir tos pelėdos lizdas buvo, pelėdos, kuri vis tapė suvirškintu maistu ant D. Liškevičiaus patiesiamų drobių. Ar dar tapys? O tie suvalgytų paukščių kauleliai... Kyla minčių apie žmogaus vartotojiškumą ir tai, kad apokalipsė jau sėlina, tipena, slankioja, tik reikia įsiklausyti ir įsižiūrėti.

D. Liškevičiaus paroda – kinematografiška ir daugiakryptė. Jau kažkas įvykę, esame tarsi apleistose erdvėse po kataklizmų, bet kartu dar viskas, kas baugina, priešakyje. Idiliška graviūra, meditatyvūs piešiniai įkrauti įtampos, tuoj tuoj kažkas vėl įvyks.

Įžodinti siužetai ir reikšmės šiek tiek praslysta pro šoną, nes D. Liškevičiaus kūrinių esmė efemeriška, neužčiuopiama, subtili.

Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]

Autorius: Jurga

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama