M. P. E. Martynenko: „Dievas yra nuostabiausias komikas“

[intro_text content="Atsibodo kūryba, teatras ir komedija – nuo šiol rašytojas, aktorius, komikas MARIUS POVILAS ELIJAS MARTYNENKO augins stručius. Juokauju. Su balandžio 1-ąja – Melagių ir juokų diena."]

Iš tiesų juokas M. P. E. Martynenko – kur kas daugiau nei priemonė pralinksminti kitus. Tai būdas susidoroti su gyvenimo iššūkiais, saviraiška ir filosofija. Su pašnekovu kalbamės apie Dievo humoro jausmą, juodojo humoro ribas ir tai, kodėl sunkiausius gyvenimo išbandymus lengviau įveikti šypsantis.

Ar Dievas turi gerą humoro jausmą?

Tikrai taip! Patį geriausią. Dievas yra geras, ir Jis yra nuostabiausias komikas. Jis man buvo iškrėtęs pokštą. Deklaravau pajamas ir sumokėjau mokesčius. Dėl to nuskurdau, nes nesu iš tų labai atsakingų ir gerai gyvenimą planuojančių žmonių, kurie versdamiesi individualia veikla iš kiekvieno atlygio atideda mokesčius. Aš tiesiog leidžiu pinigus, o kai ateina diena juos sumokėti, pradedu nerimauti, mane apima stresas.

Tąkart mokesčius sumokėjęs pasimeldžiau. Anksčiau melsdavausi: „Dieve, atsiųsk man pinigų.“ Paskui supratau, kad taip melstis negalima, nes nesąžininga. Tad pradėjau melstis: „Dieve, duok man progų ir galimybių uždirbti.“ Nes dirbti aš galiu, noriu, mėgstu ir sugebu. Kitą dieną po šios maldos man parašė žmogus ir pasiūlė intymiai santykiauti už pinigus. Atmetęs pasiūlymą nuoširdžiai iš šito pasijuokiau ir rytojaus dieną gavau jau normalių darbo pasiūlymų.

Taigi Dievas turi patį geriausią humoro jausmą.

[caption id="attachment_1249388" align="alignleft" width="2560"] Rašytojas, aktorius, komikas Marius Povilas Elijas Martynenko. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption]

Ar esate savo kūryboje sąmoningai pavedžiojęs už nosies skaitytojus ar klausytojus? Tiesiog pasinaudojęs melu kaip kūrybos įrankiu?

Galima sakyti, kad visa grožinė literatūra yra melas. Ypač komedijoje jaučiamas tas žaidimas. Daugiausia juoko kyla, kai vedžioji klausytoją už nosies ir pačioje pabaigoje demaskuoji save. Vedžiojimas už nosies, hiperbolizacija, pašiepimas, iliuzijos ar apgaulės vadinami pažaidimu.

Siela yra dieviškasis žaidimas. Viskas, ką aš darau – kūryba, teatras, komedija – yra to žaidimo dalis, ir man tai labai brangu. Žiūriu, kaip žaidžia mano vaikai – jiems žaidimas tampa svarbesne tikrove už tą normatyvinę realybę. Kai šis elementas dingsta iš žmogaus gyvenimo, pasidaro labai liūdna.

Netgi rimto ginčo metu aš kažkodėl pradedu šypsotis ir paskui juoktis. Tai tarsi gelbėjimo ratas išplaukti iš pykčio liūno.

Kilus konfliktui ar susiginčijęs su artimaisiais pastebiu, kad tai yra ganėtinai absurdiška – mes turime tiek mažai laiko ir tiek daug progų daryti gerus darbus, o pyktis, kivirčytis yra beprasmiška. Tad netgi rimto ginčo metu aš kažkodėl pradedu šypsotis ir paskui juoktis. Tai tarsi gelbėjimo ratas išplaukti iš pykčio liūno.

Jaunystėje galvojote tapti dvasininku. Ši patirtis paveikė jūsų kūrybą?

Norėjau būti vienuoliu. Metus gyvenau Tiberiados bendruomenės vienuolyne Belgijoje. Vienuolyno vyresnysis man pasiūlė ne tik pagyventi vienuolyne, bet ir patirti pasaulietinį gyvenimą, ir, jei paskui vis dar norėsiu tapti vienuoliu – galėsiu sugrįžti. Nuo šio įvykio praėjo daugiau nei dešimt metų.

Manau, ši patirtis turi įtakos ir mano kūrybai. Joje yra krikščioniškų elementų. Daugelis niuansų, kurių laikomės visuomenėje, kilę iš tikėjimo vertybių.

[caption id="attachment_1249395" align="alignleft" width="2048"] Rašytojas, aktorius, komikas Marius Povilas Elijas Martynenko. Tomo Juškaičio nuotrauka[/caption]

Kaip manote, ar kūrybos ir tikėjimo keliai turi ką nors bendro?

Kūryba, humoras, tikėjimas mano gyvenime susipina. Tai įaugę į kraują – yra sielos dalis. Žmogus kaip būtybė apskritai yra tikintis. Tas pats mokslas ar empiriniai duomenys yra tai, kuo tikėti mes renkamės. Juk ne taip seniai tikėjome, kad Žemė yra plokščia arba kad Saulė sukasi aplink mus.

Receptoriai, kuriuos turime akyse, nosyse, odoje, riboja pasaulio pažinimą, ir mums lieka tikėjimas.

Pagalvojus apie humorą, žmogus yra viena iš nedaugelio gyvybės rūšių, kuri juokiasi. Žmogbeždžionės, žiurkės, delfinai taip pat gali juoktis. Jų smegenys labiau išlavėjusios, jų kognityvinis pažinimas pažangesnis.

Tikėjimas ir kūryba yra neatsiejama žmonių dalis. Stebėdamas vaikus sužinojau, kad jie visą laiką kuria – piešia, dainuoja, šoka, vaidina, žaidžia. O suaugę dažnai išgirstame piktus žodžius, kurie pasėja mintį, kad nesugebame to daryti. Kurdami mes labiausiai priartėjame prie Dievo paveikslo. Tampame kūrėjais.

Humoras yra vienas iš esminių žmogiškumo įrodymų. Turbūt visada gali jaustis už ką nors dėkingas, bet jeigu tam tikroje situacijoje nepavyksta to padaryti, gali nusijuokti.

Kas jums yra humoras? Labiau saviraiškos priemonė ar būdas spręsti visuomenės skaudulius?

Humoras yra vienas iš esminių žmogiškumo įrodymų. Turbūt visada gali jaustis už ką nors dėkingas, bet jeigu tam tikroje situacijoje nepavyksta to padaryti, gali nusijuokti.

Rašytojas Viktoras Emilis Franklis, kalėjęs koncentracijos stovykloje, rašė, kad joje daugiausia išgyveno tie žmonės, kurie juokėsi. Atrodytų, juokas tokioje situacijoje yra nenormali reakcija, bet kraštutinėmis aplinkybėmis neįprastos reakcijos – adekvatu. Juokas yra bandymo susitvarkyti su iššūkiais forma, kuri nėra destruktyvi. Tai tarsi gynybinis mechanizmas, kuris iš esmės nieko neišsprendžia, bet padeda truputį švelniau priimti įvykius.

[caption id="attachment_1249389" align="alignleft" width="2560"] Rašytojas, aktorius, komikas Marius Povilas Elijas Martynenko. Lauros Vansevičienės nuotrauka[/caption]

Man patinka citata: „Komedija yra tragedija plius laikas.“ Praėjus laikui tie visi sunkumai pradeda atrodyti ganėtinai šmaikštūs. Žmonių juoko garsas man yra vienas gražiausių pasaulyje. Humoro jausmas liudija apie asmens išprusimą ir gerai išlavintas smegenis, nes jis susideda iš daugelio komponentų: sarkazmo, ironijos, asociacijų, simbolinio mąstymo ir panašiai. O pats kaip įrankis humoras gali būti naudojamas siekiant susidoroti su realybe.

Puikiausi komikai yra nuostabūs socialiniai kritikai, filosofai ir sociologai.

Ar egzistuoja humoro ribos?

Ribų humorui neturėtų būti. Pažįstu žmones, patyrusius smurtą ar seksualinę prievartą. Jie dažniausiai iš to juokauja, ir jų humoras tikrai būna juodas. Iš šono paklausius atrodo: „O Dieve, kaip tau gyvenimą sugriovė.“ Bet įdomu, kad juodžiausią humorą jaučia išgyvenusieji tas situacijas.

Aš, pavyzdžiui, daug juokauju apie tai, kaip netekau akies. Pastebėjau, kad labiausiai piktinasi ir įsižeidžia žmonės, kurie artimoje aplinkoje arba savo gyvenime visiškai to nepatyrė – nei neįgalumo, nei kitų dalykų. Jie įsižeidžia dėl termino vartojimo arba sako: „Kaip galima juokauti apie tokius dalykus?“

Žmonės tragedijas išgyvena gyvenime, o kai jos praeina, kyla klausimas – kaip galima apie tai nejuokauti? Atrodytų, kaip galima juokauti apie tokius siaubingus dalykus kaip koncentracijos stovyklos – kaip po Aušvico galima rašyti poeziją? Kita vertus, kaip po Aušvico galima jos nerašyti? Tuo ir gerai, kad mes turime žodžio laisvę ir galime pajuokauti.

Sutinku, kartais humoras gali būti įžeidus, bet didžiausia blogybė yra tada, kai žmonės juoką priima kaip faktus. Juk kino teatre pažiūrėję veiksmo filmą nesipiktiname aktoriais, kad jie smurtauja.

Projektas „Nekasdienė kultūra — tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]

Autorius: Jurga

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama