Apie penkis ateitininkų principus

Kartais sakoma, jog ateitininkai yra principingi. Žinote ką? Tai tikra tiesa! Juk mūsų organizacija ir yra paremta penkiais principais. Tačiau ar kiekvienas ateitininkas, ateitininkų draugas, o gal kaip tik kritikas, tikrai yra susipažinę su šios organizacijos pasaulėžiūra? Net jei ir esate, atnaujinti žinias niekam nepakenkė, dėl to, šiame tekste nusprendžiau aiškiai ir konkrečiai supažindinti arba priminti, kokie yra šie 5 ateitininkų principai. Pirmiausia, visa galima apibendrinti Ateitininkų federacijos įstatuose apibrėžtame organizacijos tiksle: „Vadovaujantis katalikiška pasaulėžiūra ugdyti patriotiškai nusiteikusius jautrios širdies, tvirtos valios ir šviesaus proto jaunuolius, pasirengusius aktyviai ir kūrybiškai įsijungti į religinę, visuomeninę, kultūrinę, intelektinę bei pilietinę veiklą.“[1]. Šiuose žodžiuose slypi penki kertiniai principai, kuriais ateitininkai veikia: 1) katalikiškumas; 2) tautiškumas; 3) intelektualumas; 4) visuomeniškumas; 5) šeimyniškumas.   Katalikiškumas. Tai yra aukščiausias ir pagrindinis principas, kuriam visi kiti principai yra palankūs. Kaip nurodoma ateitininkų vadove: „Katalikiškumas nurodo žmogaus ryšį su Dievu. Pačia prigimtimi žmogus yra religinė būtis. Ateitininkui šis principas primena jo kelią į Dievą per Kristų Bažnyčioje.“[2]. Pirmiausia, kas atkreipia mano dėmesį šiose išdėstytose mintyse yra tai, jog žmogaus prigimtis yra religinė būtis. Kad suprastume religinę būtį, reikia išskaidyti ir išsiaiškinti šiuos du žodžius atskirai:

1. Religinė kyla iš žodžio religija, kuri susideda iš lotyniškų žodžių religare (sujungti, surišti) ir religio (pamaldumas, nuolankumas, šventumas)[3]. Tad tai yra ryšys tarp žmogaus ir Dievo, t.y. žmogaus ryšys su tuo, kas yra aukščiau ir švenčiau už jį patį. Kitaip tariant, žmogus natūraliai linksta į Dievą, ieško prasmės, kelia egzistencinius klausimus: „Kodėl aš esu?“, „Kas mane sukūrė?“, „Koks mano tikslas?“ ir t.t.
2. Būtis. Perfrazavus senovės Graikų filosofą Parmenidą - būtis yra, o nebūties nėra. Nebūties neįmanoma mąstyti nei išreikšti žodžiais, tuo tarpu būtį mes galime mąstyti, nes tai leidžia suvokti, kas yra tikra. Būtis yra tai, kas amžina, nekintama, vientisa – tai, protu suvokiama realybė. Todėl, kai sakome, kad žmogus yra „būtis“, tuo pasakome ne tik tai, kad jis tiesiog yra/egzistuoja, bet kad jis yra samprotaujanti, sąmoninga, mąstanti, prasmės ieškanti būtybė.[4]

Taigi, žmogus pagal savo prigimtį yra sąmoninga ir ieškanti būtybė, kuri trokšta ryšio su Dievu. Tai nėra primesti troškimai iš išorės, tai slypi paties žmogaus viduje, jo širdyje, giluminiame ilgesyje to, kas amžina, tikra ir pilna meilės, o tai ir slypi Dieve. Tai, kad žmogaus prigimtis yra religinė būtis, rašė ir šv. Augustinas primindamas, kad mes linkstame į Dievą savo prigimtimi: „O Viešpatie, sukūrei mus sau, todėl nerami mūsų širdis, kol neatsiilsės tavyje.“[5]. Visa tai reiškia, jog mūsų prigimtis linkusi ieškoti Dievo ir būti Jo artumoje. Vis dėlto, vien prigimties neužtenka – turime kasdien rinktis atnaujinti šį troškimą ir daryti valios aktą Jo dairytis. Kitaip tariant, kasdien „Visą atnaujinti Kristuje“. „Ateitininkui šis principas [katalikiškumo] primena jo kelią į Dievą per Kristų Bažnyčioje.“[6]. Katalikiškumo principas nėra išorinis dalykas vien apie pamaldumo ir nuolankumo „parodymą“. Ne - tai mūsų gyvenimo pagrindas, kurio centru yra Kristus. Kiekvieną dieną renkamės gyventi pagal Kristų, visą jame atnaujinti, nes „Dievas nepašaukė mūsų nedorybei, bet šventumui.“ (1 Tes 4,7). Renkamės savo mintimis, darbais, elgesiu, bendravimu sekti Mokytojo pavyzdžiu, o ne veidmainiškai gyventi dvigubą „kataliko“ gyvenimą, „Aš jums daviau pavyzdį, kad Jūs darytumėte, kaip Aš jums dariau.“  (Jn 13,15). Toks kelias ne visados būna lengvas, bet mes jį vis vien renkamės kas dieną, nes tik Kristuje įgyjame pilnatvę. Galiausiai, viską vainikuoja tikėjimo bendrystė. „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir Aš esu tarp jų“ (Mt 18,20). Gyviausią bendrystę randame Bažnyčioje, kurią Kristus įkūrė kaip žemėje paliktą savo Kūną. Tai Sakramentų vieta, ypač Eucharistija, kuri yra aukščiausia vienybės su Kristumi forma. Per Sakramentus gauname ne tik malonę, bet ir gyvenimo orientyrus, kurie formuoja mus, kaip Dievo vaikus. Per išpažintį patiriame gailestingumą ir atleidimą, per Krikštą, nuplaunama gimtoji nuodėmė ir tampame Bažnyčios nariais, per Sutvirtinimą, gauname Šventosios Dvasios dovanas, kurios stiprina mus tikėjimo kelyje. Galiausiai, Bažnyčia, kaip gyva bendruomenė, yra ir gyvoji tradicija, kuri per Šventąjį Raštą dalinasi tiesomis perduotomis iš Kristaus. Taigi, katalikiškumas – tai atsakomybė gyventi pagal šūkį „Visą atnaujinti Kristuje“. Tai gyvenimas Dievo tiesoje ir bendrystėje, laikantis žodžių: „Dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė“ (1 Kor 13, 13). Būti tikrais Kristaus mokinystės pavyzdžiais.   Tautiškumas – neatsiejama principų dalis, glaudžiai susijusi su mūsų identitetu ir siekiais. Tai svarbus principas, kadangi kiekvienas doras tautietis privalo puoselėti, gerbti ir dalintis su kartomis tuo, ką bočiai paliko. Be to, „tauta yra antroji prigimtinė bendruomenė. Ji yra lyg išplėstoji šeima, skirta jungti, brandinti ir išlaikyti vienos kilmės žmones. Tauta sudaro sąlygas pilniau išsiskleisti žmogui, jo kultūrai ir religijai.“[7]. Vadinasi, turime mylėti ir gerbti mūsų ilgaamžę garbingą istoriją, kalbą, papročius, turime prižiūrėti ir gražiais žodžiais bei veiksmais rūpintis Tėvynės Lietuvos dabartimi, jos kraštais ir mūsų tauta. S. Yla rašo „Tautiškumas iškelia tautos paskirtį ir vaidmenį. Ateitininkui tautiškumas primena tris reikalavimus: teisingai suprasti tautybę, išsiaiškinti tautinius uždavinius ir veikti tautos labui.”. Ateitininkams tai nėra svetimas tautiškumo suvokimas ir jo įgyvendinimas įprasminamas tiek širdyje, tiek veiksme, kaip viename iš 1923 m. „Ateitis“ žurnalų rašoma: "Mes irgi esame tautininkai, tik mūsų tautiniai troškimai yra paremti žmogui įgimtais kilniais teisingumo, doros, religingumo dėsniais. Todėl tautiškoji (mūsų) ideologija, tautiškumas, niekad nevirs mūsų rankose priemone vieno kurio luomo reikalams ginti bei tikslams siekti". [caption id="attachment_6729" align="aligncenter" width="786"] www.ateitininkai.lt[/caption]   Inteligentiškumas – ateitininkai nuo pat organizacijos ištakų akcentavo intelektualumo svarbą kaip atsvarą proto paviršutiniškumui ir kultūrinei degradacijai. „[Inteligentiškumas] primena reikalavimą siekti protinio išsilavinimo, turėti tvirtą ir kilnų dorinį charakterį, išsiugdyti stiprų ir pastovų ideologinį nusistatymą. Inteligentiškumas iškelia žmogaus asmenybę, kuri tampa vadovaujanti ir tarnaujanti kitiems.“. Ateitininkai siekia ugdyti tautos šviesuolius, kurie geba kelti kultūrinį, visuomeninį (čia inteligentiškumas su visuomeniškumu yra vienas nuo kito neatsiejami principai) ir intelektualinį lygį tautoje. Skirtingai nei bet kurios kitos jaunimo (krikščioniškos) organizacijos, AF skatina savo narius siekti aukštų mokslo pasiekimų, aukštojo mokslo, nuolat tobulėti ir gilinti savo žinias per knygų skaitymą, intelektualias diskusijas, studijų savaitgalius ir kitas paskaitas. AF tampa terpe giluminėms intelektualinėms diskusijoms, kuriose kyla ne tik klausimas „kodėl?“, bet ir „kaip?“, „kam?“. Vis dėlto, ateitininkai nėra pasyvūs informacijos rinkėjai, bet verčiau aktyvūs kultūros, mokslo ir visuomenės kūrėjai. Čia protas tampa priemone Dievui pažinti, tiesai atrasti, pasauliui suprasti ir geriau tarnauti Dievui, tautai ir artimui. Inteligentiškumas paruošia jauno kataliko tvirtą charakterį ir gebėjimą konstruktyviai dalyvauti diskusijose ir atstovauti Kristaus tiesas, net ir pačiose priešiškiausiose diskusijose. Intelektualumas padeda atpažinti gėrį, teisingumą bei grožį. Jis ugdo mūsų drąsą kalbėti, kai dauguma tyli, ieškoti atsakymų, kai kiti pasimetę chaose. Galiausiai, inteligentiškumas veda žmogų į tiesą, o tiesa į laisvę „ir jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8,32).   Visuomeniškumas „išreiškia susidraugavimą bei solidarumą, susiorganizavimą ir vadovavimą.“, šis principas ragina mus gyventi solidarume, turėti draugišką ryšį tarp visuomenės narių, nepaisant skirtumų. Tai padeda liudyti tikėjimą ne tik asmeniškai, bet ir aktyviai, per visuomeninę veiklą. Šis principas skatina mus veikti viešumoje, prisidedant prie bendrojo gėrio kūrimo, būti druska ir gyventi pagal žodžius: „Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų jūsų gerus darbus ir šlovintų jūsų Tėvą, kuris danguje“ (Mt 5,16). Šitaip gyventi toje visuomenėje, kurioje bebūtume - bendruomenėje, klasėse, darbuose ar kitose veiklose. Ateitininkas – atsakingas pilietis, rodantis pavyzdį, prisidedantis prie visuomenės ugdymo, kultūros, švietimo, politikos ar savanorystės veiklų. Visuomeniškumas reikalauja atsakomybės ir dvasinės jautros sprendime ne likti nuošaly, o dalyvauti ir kurti susivienijus. Šis principas nėra tik išorinis aktyvumas, tai vidinė tarnystės nuostata: „Ateitininkų visuomeniškumą turi ženklinti ypač du bruožai: gili pagarba žmogaus asmeniui ir noras tarnauti kitiems — "aukštesnis turi tarnauti žemesniam". Tarnystėje įvyksta žemiškas dieviškumo veikimas. Tai tikėjimas virtęs veiksmais. Popiežius Pranciškus Pasaulio jaunimo dienose Panamoje yra sakęs „Jūs, brangūs jaunuoliai, nesate ateitis. Mes mėgstame sakyti: „Jūs esate ateitis“. Ne, jūs esate dabartis. Jūs nesate Dievo ateitis, jūs, jauni žmonės, esate Dievo dabartis.“[8]. Šie žodžiai mus įkvepia veikti ir aktyviai gyventi Evangelija čia ir dabar, mūsų aplinkoje bei kurti Dangaus karalystę žemėje. Ateitininkas, besivadovaujantis visuomeniškumo principu, turi širdį, kuri nori padėti, ausį, kuri girdi kitą, akis, kurios mato ir rankas, kurios kuria.   Šeimyniškumas. „Šeima yra pirminė prigimtoji bendruomenė, skirta kiekvienam žmogui gimti, bręsti ir pasiruošti gyvenimui. Šeima turi aukštą ir atsakingą paskirtį.“[9], todėl ateitininkas turi būti geras šeimos narys, gerbiantis ir mylintis savo artimuosius. Gerbti, klausyti ir padėti savo tėvams, prižiūrėti ir rūpintis jais ir savo seserimis, broliais bei kitai artimaisiais. Taip pat svarbu kurti šeimą, nes tai yra Dievo planas kiekvienam, kuris pašauktas į santuoką. Santuoka nėra tik asmeninis pasirinkimas, bet tai atsakomybė prieš Dievą, bendruomenę ir ateities kartas. Kiekvienas, kuris priima šį pašaukimą, turi ne tik mylėti ir gerbti savo partnerį, bet ir rūpintis šeimos gerove, ugdyti vaikus, perduoti jiems vertybes ir tikėjimą. Šeima yra pagrindinis turtas, kuriame žmogus mokosi atsakomybės, kantrybės ir meilės, ir tai, ką mes kuriame šiandien, formuoja mūsų ateitį. Tik stipri ir atsakinga šeima gali užtikrinti tvirtą visuomenę, todėl svarbu, kad kiekvienas, pašauktas į santuoką, rimtu sprendimu meilėje priimtų šį gyvenimo kelią.   Apibendrinimas. Ateitininkai gyvena 5 principais: katalikiškumu, tautiškumu, intelektualumu, visuomeniškumu ir šeimyniškumu. Tai ne vien deklaracijos ar teorinės nuostatos. Kiekvienam ateitininkui šie principai turėtų būti ateities kryptimi, tampančia gyvenimo būdu tada, kai žmogus pradeda jais vadovautis kasdienybėje: savo mintyse, sprendimuose, santykiuose. Širdimi priimti, jie tampa naudingu vidiniu kompasu, ieškant atsakymų į gyvenimo klausimus, kaip kad renkantis veiklą, draugus ar net gyvenimo pašaukimą. Kiekvienas principas įgauna prasmę konkrečiame žmogaus kelyje, jo ieškojimuose, klaidose ir atradimuose. Be viso to, šie principai yra ir istorijos liudijimas, lydėjęs ne vieną kartą. Laiko patikrinti, jie atkleidžia daugiau negu idėjas. Po šiais principais slypi jais gyvenę ir toliau pasiryžtantys gyventi žmonės – tokie kaip aš, tokie kaip tu. [1] ​Ateitininkų federacija. (2012). Ateitininkų federacijos įstatai. https://www.ateitininkai.lt/wp-content/uploads/2015/10/AF_istatai_2012_08_12_1.pdf [2] Yla, S. (1983). Ateitininkų vadovas. Ateitininkų Federacija, 51 psl. [3] Akanksha, D. (2025). Nature of religion (Phil CC-13, Paper). P.G. Department of Philosophy, Patna University.  https://oldsite.pup.ac.in/e-content/social_sciences/philosophy/MAPhilosophy48.pdf [4] Parmenidas. Visuotinė lietuvių enciklopedija. https://www.vle.lt/straipsnis/parmenidas/ [5] ​Šv. Augustino „Išpažinimų“ pirmosios knygos pradžia (Lib. 1,1–2,2.5,5) [6] Yla, S. (1983). Ateitininkų vadovas. Ateitininkų Federacija, 51 psl. [7] Ten pat. [8] Parafiniuk, E. (2019). “You are not the future, but the ´now´ of God.” Pope Francis and the youth in Panama. Dicastery for Laity, Family and Life. https://www.laityfamilylife.va/content/dam/laityfamilylife/Pdf/04-Parafiniuk.pdf​ [9] Yla, S. (1983). Ateitininkų vadovas. Ateitininkų Federacija, 50 psl.   [caption id="attachment_5090" align="aligncenter" width="300"] Projektą „Ateikite kurti, o ne griauti“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 7 tūkstančius eurų.[/caption]

Autorius: Greta Plaskovičiūtė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama