Netobula mama

Turbūt dar niekada istorijoje nebuvo tiek daug įvairiausių mokymų, skirtų mamoms ar besilaukiančioms, netgi tik planuojančioms pastoti. Temos pačios įvairiausios: nuo „Kaip gyventi, kad pastočiau ir vaikelis augtų sveikas?“ iki „Kokie šaukšteliai tinkamiausi vaiko primaitinimui?“ Ir taip iki begalybės. Be mokymų dar apstu straipsnių ir kitokios informacijos su patarimais mamoms internete, socialiniuose tinkluose. Beveik visos influencerės, augindamos vaikus, taip pat dalijasi, jei ne apie geriausius kremus nuo saulės vaikams, tai bent savo motinystės patirtimi ir patarimais. Ima atrodyti, kad su tiek informacijos aplinkui galime pasiruošti būti geromis, net labai geromis mamomis. Atrodo, kad aš ir kiekviena moteris, kuri tik užsinori ir pasistengia, gali tapti tobula mama. Todėl nuo tobulos mamos įvaizdžio pradėsiu kalbėti apie netobulą mamą. Kartais, atrodo, pavyksta suderinti daug dalykų ir pasimaudyti savo tobulos mamos vaizde – laiku vaiką užmigdyti pietų miego, kartu nueiti į biblioteką, padūkti vaikų žaidimo aikštelėje, pasimelsti, triskart pamaitinti naminiu šiltu maistu ir dar nesusipykti. Bet po tokios tobulybės paskui išaušta kita diena, kai mamos kūnas atsisako kartoti antrą tokią pačią dieną iš eilės. O jei ir neatsisako, tai užklumpa vakar nesutvarkytų skalbinių krūva ir tušti puodai. Todėl dažnai tenka rinktis – arba išeiti su vaiku į lauką, arba pagaminti maistingus pietus. Ir kur tuomet dingsta tobula mama? Ogi kažkur labai toli. Vietoje jos atkeliauja besigraužianti, kaltę išgyvenanti mama. Kaltę pasiunčia lūkesčiai, kurie atsiranda besimokant, besiklausant patarimų. Juk LABAI SVARBU ir maistas, ir judesys, ir šviežias oras, ir piešti, ir muzikuoti, ir skaityti, ir nieko neveikti, ir viską veikti. Viskas svarbu. O visko juk neįgyvendinsi. Čia tobula mama išeina atostogų.

Suvokus savo ribotumą, kad visko nesukontroliuosi, galima pasiduoti skirtingoms strategijoms – pripažinti, kad esu ribota mama, arba to nepripažinti. Jei atmetu, kad darau klaidų, tuomet tampu ta tobula fasadine mama. Kaip save atpažinti, kad užstrigau? Geriausiai tai parodo, kai vaikas susiduria su kokia nors problema – šlapinasi į lovą, mikčioja, nesupranta matematikos ir t. t. Jei taip nutinka, pirma tobulos mamos strategija – maskuoti. Slėpti nuo giminaičių ar draugų, padaryti vaiko namų darbus ir visaip kaip apeiti tas nepatogias situacijas, kad nesimatytų problemos, nes problema – tarsi mamos defekto įrodymas. Jei vis tik užmaskuoti nepavyksta, tada reikia surasti, kas šioje situacijoje kaltas, nes juk tobula mama tikrai nebus kalta. Gal kaltas matematikos mokytojas? O gal bendraklasiai, kurie veda iš doros kelio? O gal kaltas vyras arba jo giminės genai? Jei vis tik nepavyksta surasti kaltų, kaltas vis tiek bus – vaikas. Net jei tobula mama nori, kad jos vaikas irgi būtų tobulas, nepavyks to padaryti, nes dviem tobuliems viename kambaryje vietos neužtenka. Jei jau yra problema, jei yra klaida, kažkam ją teks prisiimti. Vaikai iki paauglystės savo tėvus mato kaip neklystančius, visada teisius. Todėl tobulus vaikus norinti užauginti tobula mama visai netyčia užaugins vaiką, kuris jaučiasi kaip menkavertis, vis susimaunantis ir kaltas dėl visko nevykėlis. Juk jis toks nepatogus su savo šlapia lova ir mikčiojimu ir matematikos mokytis nepasistengia, ir netinkamus draugus susiranda. Nors ir atrodo, kad tobulą mamą turėti taip gerai, vis tik realybė parodo, kad su tobula mama yra kaip tik labai sunku. Atskirai dar norisi aptarti tobulos nepykstančios mamos įvaizdį. Mama, kuri visada švelni, rami ir viskuo patenkinta – kaip tai atrodo? Iš pirmo žvilgsnio tokia mama yra saugi priebėga vaikui. Tačiau geriau patyrinėjus rasime, kad toks emocinis tobulumas taip pat gali tapti našta. Psichologai savo kabinetuose dažnai susitinka su vaikais, kurie neišmoko pykti, kurie sako, kad pykti yra negerai. Tuomet užklupus pykčio emocijai jie elgiasi griaunančiai, žeidžiančiai, nepagarbiai – vien todėl, kad namuose nemato, kaip kiti žmonės pyksta, jie nežino, ką reiškia brandi pykčio raiška. Todėl renkasi pačius primityviausius ir nebrandžiausius reakcijos būdus. Jiems neišeina pasakyti, kad jie pikti, kad įsiutę ar susierzinę, nes niekas namuose taip nekalba. Jie nepagauna savo pykčio ir negeba nusiraminti, kol pyktis dar neįsisiūbavęs. Jie tiki, kad būti suaugusiu – tai nepykti, todėl kartais vaikai ima pykti ant savęs dėl to, kad pyksta. Kitas nemokėjimo pykti būdas – tą emociją užgniaužti savyje. Bet kūnas pyktį juk jaučia, todėl ima siųsti signalus savais būdais – įvairiais skausmais, tikais, negebėjimu susikaupti. O visi šie vaiko kūno signalai yra grėsmė tobulos mamos paveikslui, todėl mama iškart ima ieškoti problemos sukėlėjų pas matematikos mokytoją arba bendraklasius, stengdamasi savyje kaip geriau užmaskuoti kylantį pyktį. Toks tobulos mamos vaikas netenka galimybės mokytis sveikai reikšti savo pyktį, jam tenka atlaikyti pasyvų mamos pyktį, kurio ji pati nepripažįsta, nes tobulos mamos juk nepyksta ant savo vaikų. Šioje teksto vietoje atkeliaujame prie netobulos mamos paveikslo. Čia sutinkame moterį, kuri augina vaikus taip, kaip moka geriausiai. Ji gali iš visos turimos informacijos išrinkti tai, ko reikia jos vaikui, nes ji pasikliauja savo nuojauta. Ji neleidžia kitiems vadovauti, kaip reikia auginti vaiką, nes turi motiniškus instinktus ir jais vadovaujasi. Ji kartais daro klaidų – pramiega ir pavėluoja vaiką nuvežti į darželį. Netobula mama kartais leidžia vaikui išbėgti pavasarį į lauką be šaliko ir įdeda skirtingas pirštines. Netobula mama kartais pietus nuperka kepyklėlėje, o kartais nepamigdo vaiko pietų miego. Netobula mama supranta, kad ji negali duoti vaikui visko. O vaikui ir nereikia duoti visko, jam reikia duoti tai, ko jam reikia, ir to pakanka. Netobula mama žino, kad ji nėra tobula, todėl jai nereikia niekam nieko įrodinėti. Ji gali jaustis rami prieš vyrą, vaikų mokytojus ar anytą – ji žino, kad daro, ką gali, ir nedaro, ko negali. Ji pasitiki, kad vaikas užaugs geras, sveikas žmogus turėdamas ir netobulą mamą, ir netobulą mokytoją, ir netobulus draugus. Ir šiaip, netobulos mamos vaikas neprivalo būti tobulas, o tai nuima didžiulę naštą nuo vaiko ir nuo pačios mamos pečių. Netobula mama leidžia sau susierzinti, įsiusti, pavargti, nuliūsti, nusivilti, išsigąsti. Netobula mama neprivalo tik džiaugtis ir švytėti. Taip ji tampa suprantama ir prieinama vaikui, taip ji leidžia vaikui jaustis visaip ir rodo, kad kylančias emocijas galima priimti ir su jomis išbūti, kad yra būdų nusiraminti ir vėl grįžti į ramybės būseną. Netobula mama – tai autentiška mama. Tokia mama, kurią vaikas supranta turįs bet kokioje situacijoje, šalia kurios gera būti, nuo kurios nereikia slapukauti, ant kurios galima kartais ir supykti, bet supykus to neišsigąsti. Netobula mama – tokia, kurios reikia vaikui. Ir vis tik netobula mama gali prieš akis turėti Tobulą Mamą, į kurią gali kreiptis gražiausiais vardais, kurios globos gali melsti, kai motiniškos dorybės nutolsta – tai Motina gailestingumo, Motina vilties, Motina meilingoji, Motina geroji patarėja… Švč. Mergele Marija, vienintele tobula Motina, melsk už visas netobulas mamas, kad panašėtume į Tave!   Projektą „Viltis neapgauna“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 14 tūkstančių eurų. [audio wav="https://www.ateitis.lt/wp-content/uploads/2025/06/Julija-netobulos-mamos.wav"][/audio]  

Autorius: Julija Braukylienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama