Vieta, verta filmo – Dainavos stovyklavietė

[audio wav="https://www.ateitis.lt/wp-content/uploads/2025/06/M.cyvaite.vieta-verta-filmo.wav"][/audio] Šį pavasarį Čikagoje vykstančiame Lietuviškų dokumentinių filmų festivalyje įvyko Ramunės Rakauskaitės filmo „Toks kaimas Amerikoje“ apie Dainavos stovyklavietę premjera. Rudenį šis filmas bus rodomas ir Lietuvoje. Tekste – mano, Dainavoje vasaras leidusios nuo vaikystės, nuoširdūs pasvarstymai apie filmą ir apie šią unikalią stovyklavietę. Netikėtai užgimusi filmo mintis ir puikus jos išpildymas Apie šio filmo kūrimą žinojau nemažai, nes prie jo daug prisidėjo ir mano mama Daina Čyvienė. Filmo režisierė Ramunė Rakauskaitė buvo apsilankiusi Amerikoje prieš 8 metus. Tuo metu ji kūrė filmą „Kelionės namo“ apie Amerikos lietuvius ir jų pirmas patirtis atvykus į Lietuvą sovietmečiu. Mano mama buvo viena iš tų žmonių, kuriuos režisierė filmavo ir kalbino. Tą vasarą filmo kūrybinė komanda lydėjo mūsų šeimą į stovyklą Dainavoje, kur toliau filmavo mano mamą. Režisierė stovyklavietėje lankėsi pirmą kartą ir buvo labai sužavėta. Jau tada ji sakė: „Ši vieta verta atskiro filmo“. Taip prieš 8 metus buvo pasėta sėkla šiais metais pasirodžiusiam filmui. Žinau, kad prie jo buvo dirbama daugiau nei dvejus metus. 2023 m. vasarą filmo kūrybinė komanda praleido Dainavoje, daugelis filmo medžiagos – tos vasaros stovyklų vaizdai. Filmo premjeroje dalyvavo apie 120 žmonių. Vienu metu kažkas paklausė, kas iš esančių salėje yra buvę Dainavoje. Dauguma tikrai pakėlė ranką, bet buvo ir žmonių, kurie niekada nėra buvę Dainavos stovyklavietėje. Manau, kad šis filmas yra labai įdomus ne tik tiems, kurie užaugo Dainavoje ir joje lankėsi, bet ir tiems, kurie ten nėra buvę. Taip pat filmas būtų įdomus ir gyvenantiems Lietuvoje, nes taip jie galėtų mus geriau pažinti. Manau, kad režisierė Ramunė pagavo tą Dainavos dvasią ir tinkamai pateikė mintį, parodė tai, kas svarbiausia kalbant apie Dainavą. Žmonės juokėsi ir verkė filmo metu. Tai man buvo labai gražu.  Dainava  –  maža Lietuva Dainava labai primena Lietuvą. Kai iš Lietuvos atvyksta kokie nors svečiai ir apsilanko Dainavoje, jie visi sako, kad jaučiasi kaip namie, kad čia tikrai viskas kaip Lietuvoje. Man tai labai malonu.  Praėjusią vasarą su šeima lankėmės Lietuvoje, dalyvavome Dainų šventėje. Mano brolis vyko su savo keturiais vaikais. Vaikučiams tai buvo pirmas apsilankymas Lietuvoje. Vieną dieną visi kažką veikėme lauke, jie sako: „Vau, čia kvepia kaip Dainavoje“. Sunku patikėti, bet yra kažkoks ryšys, ir mums jis yra labai svarbus. Iš tiesų, Dainavoje jausmas toks, lyg savaitgalį atvažiuotum į kokį nors kaimą Lietuvoje. Tikriausiai kai kurie mažieji stovyklautojai ir galvoja, kad yra atvykę į Lietuvą – ten mes valgome lietuvišką maistą, kalbame lietuviškai, dainuojame lietuviškas dainas.  70 metų skaičiuojanti istorija Žiūrėdama filmą sužinojau daugiau apie Dainavos steigėjus. Žinojau istoriją, kad Damušiai subūrė grupę lietuvių, surado tą plotą žemės ir pradėjo rinkti lėšas, kad lietuviai galėtų tą žemę nupirkti. Juozas Polikaitis buvo vienas pagrindinių veikėjų, pasakotojų tame filme. Jis rodė itin senas nuotraukas, kaip ten viskas atrodė pradžioje – neatpažįstamai kitaip negu dabar. Jis pasakojo, kad kažkas iš Mičigano valstijos jiems pasakė, jog ežeras, esantis stovyklavietėje, yra nesaugus, negalima jame maudytis. Taigi į teritoriją atvyko lietuviai inžinieriai, išpompavo kažkiek vandens, sustūmė daug žemės į ežerą, kad nebūtų toks gilus ir kad vaikai galėtų jame plaukioti, atvežė daug smėlio, kad būtų paplūdimys. Buvo įdomu sužinoti, kiek daug sunkaus darbo buvo įdėta dėl stovyklavietės. Buvo ne tik senų nuotraukų, bet ir senos vaizdo medžiagos, lyg old school 8 mm ar 16 mm juostoje. Nežinau, iš kur jie tą medžiagą gavo, bet buvo labai įdomu pamatyti, kaip vyko Dainavos stovyklos 70-aisiais.  Stovyklavietė buvo įkurta 1956 m. Dainavos steigėjai, kaip jau minėjau, dr. Adolfas Damušis, jo žmona ir kiti lietuviai tikėjosi, kad stovykla išsilaikys gal 10 ar 20 metų.  Šie žmonės buvo dalis tos emigracijos bangos, kurie paliko Lietuvą po II pasaulinio karo. Šie lietuviai, tarp kurių ir mano senelių karta, nenorėjo palikti Lietuvos, bet jautė, kad turėjo, nes bijojo būti ištremti ir pan. Todėl jų tikslas atvykus į Ameriką po to, kai jie praleido keletą metų DP stovyklose Vokietijoje, buvo išlaikyti lietuvybę, išsaugoti kalbą, tradicijas, auklėti gerus lietuvius vaikus, kad jie galėtų grįžti į Lietuvą, kai ji vėl bus laisva. Žinoma, taip neįvyko. Jie visi pasiliko Amerikoje, toliau steigė mokyklas, stovyklas, kurių dėka jų vaikai galėtų patirti lietuvišką dvasią, būtų su kitais lietuviais bendraamžiais, kalbėtų lietuviškai, dainuotų lietuviškas dainas. Toks buvo Dainavos tikslas – kad tai būtų vieta, į kurią galėtų atvažiuoti visi jauni lietuviai iš Amerikos ir Kanados pabūti kartu ir stovyklauti, pabūti ne tik lietuviškoje, bet ir katalikiškoje aplinkoje. Kaip sakiau, jie tikėjosi, kad stovykla ilgai neišsilaikys, pradžioje – kad keletą, vėliau – kad dešimt metų. Bet štai jau beveik 70 metų Dainava gyvuoja, stovyklos yra perpildytos, kasmet yra laukiančiųjų sąrašas. Yra labai daug žmonių, kurie myli Dainavą ir nori stovyklauti joje vasarą.  Dainava yra labai brangi lietuviams, gyvenantiems Amerikoje. Nors svarbu paminėti, kad tai nėra vienintelė lietuvių stovykla Amerikoje. Rytų pakrantėje, Vermonto valstijoje yra stovykla Neringa, į kurią vyksta lietuviai iš Bostono, Niujorko, Konektikuto, Vašingtono, Filadelfijos ir t. t. Į Dainavą vyksta tie, kurie gyvena Čikagoje, Klivlende ar Detroite. Bet gyvenamoji vieta nebūtinai nulemia vykimą būtent į tą stovyklą. Žmonės į Dainavą ir iš Kanados atvažiuoja. Beje, Kanadoje taip pat yra stovykla Kretinga. Dar yra ir kelios skautų stovyklos: Rakas Mičigano valstijoje ir Rambynas Kalifornijoje. Taigi, Dainava nėra vienintelė, bet yra pagrindinė ateitininkų stovyklavietė Amerikoje. Visą vasarą joje vyksta stovyklos, ir didžioji dauguma jų yra ateitininkų.  Taip pat stovyklavietė labaisvarbi tiems lietuviams, kurie gyvena toliau nuo kažkokios lietuvių bendruomenės. Pavyzdžiui, tose valstijose, kuriose nėra jokios lietuviškos veiklos. Tos šeimos ir vaikai per metus neturi jokio ryšio su Lietuva ir lietuviais, kokį mes turime Čikagoje. Mes gyvename taip arti mūsų lietuvių centro, kad galime kiekvieną savaitės dieną kažką nuveikti su lietuviais. Bet tie žmonės, kurie gyvena toliau, turi vienintelę galimybę pasidžiaugti ir puoselėti savo lietuviškas šaknis atvykstant į Dainavos stovyklą. Yra tokių šeimų, kurios skrenda ar labai ilgai važiuoja, bet nors tai reikalauja daug laiko, pastangų ir finansų, atvyksta kasmet, nes jiems tai labai svarbu. Dainava yra stebuklinga vieta. Kartų draugystė Paskutinė svarbi mintis apie filmą – kartų draugystė. Kaip minėjau, filme daug senos medžiagos, tačiau, žinoma, daug ir dabartinės, nufilmuotos prieš keletą vasarų Dainavoje. Filmo metu taip pat buvo kalbinta keliolika žmonių, kurie  užaugo Dainavoje ir lankosi stovyklose jau daug metų. Visų pasakojimai labai gražūs ir jautrūs, daug prisiminimų iš vaikystės. Žiūrėdama filmą pastebėjau, kad atsiskleidė svarbi tema – apie šeimas ir skirtingas kartas, kurios drauge patiria Dainavą. Aš taip pat patekau tarp kalbinamų žmonių, dalinausi, kad, mano manymu, Dainava būtent todėl ir yra taip gražiai išsaugota ir išpuoselėta, nes perduodama iš kartos į kartą. Ne tik dalyvaujame, bet ir kuriame toliau stovyklą, kad joje būtų gera mūsų vaikams. Daug filmo herojų, kurie turi vaikų, dalijosi, kad jiems be galo gera, kai Dainavą pamilsta jų vaikai. Mano šeima taip pat aktyviai dalyvauja stovyklų gyvenime, jas organizuoja, kuria. Nuo mažens mačiau, kiek vyresnysis brolis ir mama laiko skiria stovyklos ruošai, kiek vakarų praleidžia kalbėdami telefonu ar per ZOOM, kiek skaito ir domisi, kad sukurtų kokybišką programą stovyklautojams. Tai mane įkvėpė, labiau ėmiau vertinti stovyklas, stovyklavietę. Yra labai daug šeimų, kur ir seneliai, ir tėvai, ir vaikai kartu stovyklauja Dainavoje. Dainava daugeliui yra tokia svarbi, kad norisi, jog buvimą stovyklautoju joje patirtų vaikai, anūkai.   

Autorius: Marija Čyvaitė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama