Vabalninko muziejus pasipildė interaktyvia ekspozicija

Vabalninke muziejus buvo įkurtas 1995 metais. Jį įkūrė šio miesto šviesuoliai. Dešimtmetį veikęs kaip visuomeninis muziejus, 2005 metais jis buvo prijungtas prie Biržų krašto muziejaus „Sėla“ ir tapo jo skyriumi. Kiek daugiau nei prieš porą metų Vabalninko skyrius pasipildė nauja ekspozicija, pasakojančią namo, kuriame veikia muziejus, o tuo pačiu ir Vabalninko miesto istoriją, kurią XX a. viduryje išgyveno visa Lietuva.

Namas Žolinės aikštėje

Beveik pačiame piečiausiame Biržų rajono kampe įsikūręs Vabalninko miestas. „Taip taip, miestas. Jis yra antrasis Biržų rajono miestas“, – visai rimtai pareiškia muziejininkė Vida Skujienė ir priduria, kad Vabalninke ji gimė, užaugo, bet jau kuris laikas gyvena Panevėžyje. Tačiau dirba čia, Vabalninke. Pedagogės išsilavinimą turinti moteris ilgus metus mokytojavo, o nuo 2011-ųjų dirba Biržų krašto muziejaus „Sėla“ Vabalninko skyriuje.

„Jei ne lietuvių kalbos mokytoja Ona Šoblinskienė, tikriausi daugelis mūsų kraštą pristatančių daiktų, prisiminimų būtų nugrimzdę į praeitį. Tai ji pradėjo rinkti pas gyventojus dar užsilikusius senus daiktus, nuotraukas, užrašinėti prisiminimus. Jai padėjo kiti Vabalninko šviesuoliai. Iš pradžių surinkti eksponatai buvo saugomi namuose, bet augant jų skaičiui prisireikė erdvesnių patalpų. 1995 metais buvo įkurtas visuomeninis muziejus. Muziejus įsikūrė buvusio žemės ūkio technikumo bendrabutyje. Žinoma, ekspozicija buvo tvarkoma mėgėjiškai, kaip atrodė jų kūrėjams. Ilgainiui atsirado būtinybė profesionalaus požiūrio į surinktus eksponatus ir jų eksponavimą. 2005 metais muziejus prisijungia prie Biržų krašto muziejaus „Sėla“ ir tampa jo filialu, vėliau – skyriumi“, – muziejaus Vabalninke kūrimosi istoriją peržvelgia Vida Skujienė.

Tačiau bendrabutyje įrengus socialinius būstus muziejaus eksponatams tapo nesaugu. „Visko čia nutiko. Ir gaisras name buvo kilęs, ir patalpos buvo užlietos, – ne pačius geriausius muziejaus gyvavimo metus prisimena muziejininkė. – Biržų rajono savivaldybė Vabalninko skyriui suteikė namą Žolinės aikštėje  ir 2017 metais persikėlėme į pastatą, turintį savo istoriją. Iki Antrojo pasaulinio karo namas priklausė Simonui Slavinui, čia veikė parduotuvė. Namo neaplenkė ir Holokaustas, per kurį buvo sunaikinta Vabalninko žydų bendruomenė, apie kurią primena prie muziejaus esatis stendas. Pokario metais jame įsikūrė KGB, veikė kalėjimas, čia buvo tardomi krašto partizanai“.

Ekspozicijos pradžia – Vabalninko istorija

Muziejininkė pasidžiaugia, kad dabartinė ekspozicija kurta vadovaujantis šiuolaikinės muziejininkystės reikalavimais, todėl eidami nuo ekspozicijos prie ekspozicijos mes tarsi verčiame istorijos lapus, susitinkame su čia gyvenusiais žmonėmis, susipažįstame su Lietuvoje ryškų pėdsaką palikusiais vabalninkiečiais, su čia gyvenusių žmonių buitimi, kūrybą.

Užsukusius į Vabalninko muziejų Vida Skujienė pakvies į pirmąjį ekspozicijos  kambarį, kurioje įkurdinta krašto istorija.

„Mūsų miesto istorija gan solidi. Jis buvo vadinamas laisvuoju miestu“, – gimtuoju miestu didžiuojasi muziejininkė.

1775 metais Vabalninkui buvo pripažintos Magdeburgo teisės, bet po metų jos buvo paliktos tik Vilniui, Kaunui, Trakams. Tačiau 1789 metais Vabalninkas vėl vadinamas laisvuoju miestu.

„Įdomus dalykas, kad Vabalninkas niekada nepriklausė aplinkines žemes valdžiusiems didikams. Šią teritoriją dažniausiai valdė lenkų didikai, o tiksliau – jų žmonos. Matyt, mažai ką domino nederlingos mūsų krašto žemės, nelabai įspūdingas kraštovaizdis, – svarsto Vida ir priduria. – Šį krašto ypatumą atspindi ir 1792 metų balandžio 26 dieną Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stanislovo Augusto Poniatovskio patvirtintas Vabalninko herbas. Jame pavaizduotas linus sveriantis valstietis, tuo parodant, kad žemės tik linų auginimui tinkamos. Svarstyklėmis, beje pabrėžiama, kad nors kraštas ir neturi didelių turtų, bet darbštūs ir teisingi žmonės jame gyvena. Herbas, tik kiek atnaujintas, buvo patvirtintas Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu 1997 metais“.

Ekspozicijoje pristatomi Vabalninko kraštui labiausiai nusipelnę žmonės. Tarp jų, Konstantinas Šakenis, pirmasis parašęs  Vabalninko krašto istoriją, kuri buvo išleista 1935 metais. „Šioje knygoje sudėta viskas, ką pavyko jos kūrėjui surankioti jos kūrėjui, – sako muziejininkė. – Ant jo istorijos pamatų miestelio šviesuoliai parašė knygą apie Vabalninką XX amžiuje. Ta knyga, tarsi, namo antras aukštas“.

Miesto istorija ir šiandien pildoma. Skyrius ėmėsi ilgalaikio projekto „Vabalninko gatvių namų istorijos“.  Užrašomi žmonių prisiminimai, kaupiamos nuotraukos. Šiame projekte aktyviai dalyvauja visa Vabalninko bendruomenė.

Ekspozicijoje atskleidžiamas šio krašto žmonių požiūris į mokslą,  „Kiek leisdavo galimybės, jie stengdavosi savo vaikus leisti į mokslus, – pristatydama krašto išaugintus žymius žmones pabrėžia pašnekovė. – Iš mūsų krašto kilęs tarpukario švietimo ministras Konstantinas Šakenis, ministras pirmininkas ir užsienio reikalų ministras Ernestas Galvanauskas, Lietuvos nepriklausomybės akto signataras kunigas Alfonsas Petrulis,  „Lito tėvas“ Vytautas Petrulis, teisingumo  ministras Vincas Karoblis, monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, dailininkai Antanas  Kučas ir Algirdas Petrulis, rašytojas Balys Sruoga, poetas Jonas Strielkūnas, vaikų rašytojas Gendrutis Morkūnas, prozininkė Rita Vinciūnienė. Tą sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti. Tai, kad šiandien galime vaizdingai pateikti savo krašto istoriją, esame dėkingi mūsų krašto fotografui, kurį mes vadiname metraštininku, Juozui Daubarui. Jis fotografavo viską: žmones, įvykius, to laikmečio Vabalninko ir apylinkės vaizdus, namus, užfiksavo visą miesto keitimosi eigą. Jo  nuotraukų kopijomis iliustruoti visi istoriją pristatantys stendai“.

Kitas ekspozicijos kambarys primena krašto žmonių išgyventą tremtį. Čia eksponuojami daiktai, kurie kartu su žmonėmis keliavo į Sibirą, kartu išgyveno sunkius tremties metus ir sugrįžo į Lietuvą. „Esame labai dėkingi žmonėms, kurie šiuos daiktus patikėjo mums ir kad šiandien autentiškais daiktais galime iliustruoti kraštui ir Lietuvai skaudžius laikus“, – sako Vida Skujienė.

Krašto moterų sukurtą grožį pristato etnografinė ekspozicija. Ekspozicijos centre – veikiančios audimo staklės. Darbų rezultatą iliustruoja nepaprastai gražių vabalninkiečių moterų sukurtų tekstilės darbų gausa.

Senuosius amatus pristatančiame muziejaus kambaryje galima pamatyti namų apyvokos daiktų, kurie ne tik seniai nenaudojami, bet ir užaugusios ištisos kartos, kurios jų nepamenu.

Interaktyvi muziejaus ekspozicija

Vabalninko skyrius jau kelinti metai turi interaktyvią ekspoziciją, sukurtą naudojant išmaniąsias technologijas. „Paprastai istorijas pasakoja žmonės, Vabalninke sukurtoje ekspozicijoje istoriją pasakoja namas, – teigia Biržų krašto muziejaus „Sėla“ direktorė Edita Lansbergienė. – Nuo pirmo apsilankymo muziejui suteiktame name Žolinės aikštėje mūsų neapleido mintis, kad ekspoziciją reikia įrengti ir namo rūsyje. Jau tada akį patraukė skliautuotas akmeninis rūsys, galintis tapti puikia ekspozicine erdve. Tada jame buvo katilinė, stovėjo krosnis, buvo laikomos anglys ir malkos. Idėją jame įrengti ekspoziciją stiprino ir pastato istorija“.

Įgyvendinti muziejininkų sumanymą padėjo europinė parama, teikiama per Biržų rajono vietos veiklos grupę. „2018 metais buvo paskelbtas kvietimas teikti paraiškas paramai investicijoms į išskirtinių gamtos ir kultūros paveldo objektų sutvarkymą bei pritaikymą gyventojų poreikiams gauti. 2019 metais šio pastato rūsio įveiklinimui buvo skirta 28,4 tūkst. eurų. Dar 7,1 tūkst. eurų suteikė Biržų rajono savivaldybė. Prie interaktyvios ir emociškai paveikios ekspozicijos sukūrimo prisidėjo ir muziejus. Mūsų darbuotojai sutvarkė ir suremontavo rūsį. Remontui reikalingas lėšas skyrė muziejus. Patalpas šiek tiek pertvarkėme. Atskyrėme katilinę, įrengėme atskirą įėjimą į ekspoziciją, – apie ekspozicijos kūrimą pasakoja muziejaus direktorė. –Kadangi XX a. vidurio įvykius atspindinčių eksponatų buvo vos vienas kitas – svarstyklės su svareliais, surūdijusi miške partizanų slėpta spausdinimo mašinėlė, dar keli tikri daiktai, nusprendėme ekspoziciją kurti pasinaudodami išmaniosiomis technologijomis. Už paramos lėšas buvo sukurtas ekspozicijos projektas ir nupirkta jam įgyvendinti reikalinga kompiuterinė technika, apšvietimo ir garso įranga, sukurtas vaizdo ir garso takelis“.

Praverkime seno namo rūsio duris. Už jų – keturios ekspozicinės erdvės. Pirmoje pavaizduotas žydų parduotuvės sandėlis.  Iki Antrojo pasaulinio karo šiame name veikė taip vadinamoji kolonijinių prekių parduotuvė, kurioje buvo parduodami taurieji gėrimai, vaisiai, prieskoniai, įvairūs saldėsiai, kava. Čia esančios veikiančios svarstyklės su svareliais, kuriomis galima pabandyti pasverti taip, kaip buvo sveriama anuometinėje parduotuvėje, išdėliotos dėžės su tuo metu labai populiariu ir brangiu produktu – apelsinais, kavos ir arbatos pakeliai leidžia pajusti anuometinę šio namo dvasią. Įspūdį sustiprina skambanti žydų muzika, Vabalninko miestelio žydų bendruomenę primenančios nuotraukos.

Antroje ekspozicijos dalyje pristatoma Holokausto tragedija.  Patekęs į mažutę erdvę per vizualinius sprendimus  pamatai, kas dėjosi Žolinės aikštėje 1941-ųjų vasarą. Pasigirsta įvykius primenantis pasakojimas apie Vabalninko žydų bendruomenės sunaikinimą.  Ekrane pasirodo žydų vaikų ir suaugusiųjų veidai. Į tave žvelgia jų akys. Pasakojimą nutraukia šūviai, užsibaigiantys paskutinio žūstančiojo  širdies stuksėjimu. Šioje ekspozicijoje emocinis išgyvenimas sukuriamas vaizdu, pasakojimu, šviesos žaismu, garsais.

Staiga virš durų, vedančių į dar vieną raudonai apšviestą erdvę, įsižiebia penkiakampė žvaigždė. Atsiduri pokarinio laikuose, kai sugrįžta sovietų valdžia ir kai šiame pastate įsikuria sovietinės jėgos struktūros. Vėl įsijungia pasakojimas. Pasakojama apie rezistencinį judėjimą Biržų krašte. Pasakojimą papildo iš besikeičiančių nuotraukų sukurtas filmas. Pasigirsta motinos rauda. Ji aprauda į mišką išėjusį ir negrįžusį sūnų. Į raudą įpinti pasakojimai apie tuo metu Vabalninko krašte vykusius įvykius: apie šventoriuje numestus kūnus, kurių atpažinti nedrįsdavo artimieji, ir kūnai būdavo pakasami prie žydų kapų. Suskamba dar viena rauda, kuria motina aprauda savo dukrą, taip pat išėjusią į mišką, apie jos nežinia kur gimusį vaikelį ir kad būtų geriau, jei jis būtų miręs, nei patekęs į kraugerių rankas.

Šioje ekspozicijos dalyje yra Biržų krašto žemėlapis, kuriame pažymėtos kovų už laisvę vykusių mūšių, susprogdintų bunkerių, kovotojų žuvimo vietos. Prie žemėlapio yra kaladėlės su QR kodais, kuriuos nuskaitęs telefonu, sužinai apie konkretų įvykį. Žemėlapyje smeigtuku reikia pažymėti tą vietą. „Ši programa labiau skirta jaunajai kartai ir ja mielai naudojasi čia apsilankančios moksleivių ekskursijos. Ekspozicija puikiai tinka ir pamokai kitaip, kai apie Biržų krašto partizaninį karą ir rezistencinį judėjimą sužinoma per žaidimą“, – pabrėžia Edita Lansbergienė.

Ketvirta erdvė – kalėjimas. Vaizdo įrašu atkuriami  už rūsio langelių vykusios istorijos epizodai. Matyti, kaip atvažiuoja sunkvežimis, kaip iš jo išmetami basi, iš namų ištraukti jaunuoliai, kaip kareivių lydimi jie vedami į kalėjimą. Ir tada prabyla kaliniai, pasakojantys savo istoriją.

Nutilus paskutiniam garsui tarsi širdimi išgirsti namo atodūsį: „O juk visa tai buvo. Nuo tų įvykių nepraėjo nė šimtmečio“.

Karolina Baltmiškė

Straipsnių ciklas apie regionuose esančius mažuosius muziejus yra rengiamas pagal projektą „Dideli mažieji Lietuvos muziejai“ bendradarbiaujant su Lietuvos muziejų asociacija.

Projektą remia:

Medijų rėmimo fondas

MK laivyba

Autorius: admin

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama