Prezidento Antano Smetonos atminimą saugo jo gimtasis kaimas

Šiemet sukako 150 metų, kai gimė pirmasis ir paskutinysis tarpukario Lietuvos prezidentas Antanas Smetona. Jo gimtasis Užulėnio kaimas Ukmergės rajone saugo jo atminimą. Sukurtas maketas įamžina jo gimtosios sodybos vietą, o Prezidento iniciatyva pastatytoje mokykloje įkurdinta turtinga šio krašto ekspozicija. „Neretas lankytojas sako, kad norint pamatyti tai, ką pamatė pas mus, reikėtų aplankyti ne vieną įvairiose Lietuvos vietose esantį muziejų“, – sako pasitikusi Užugirio muziejaus-mokyklos administratorė-edukatorė Odeta Lukošiūnaitė.

Mokykla tarsi rūmai

Prezidento Antano Smetonos pėdomis keliavau, kai šiųmetė vasara dar bandė įsitvirtinti ir palei A. Smetonos kelią ošiantys medžiai, besidriekiantys laukai žavėjo gaivia žaluma. A. Smetonos vardu ši kelio atkarpa, vedanti į Prezidento gimtinę, buvo pavadinta 2017 metais, tuo primenant, kad juo į savo tėvų namus jis ir keliaudavo.

Įvažiavus į Užulėnį negalima nepastebėti rūmus primenantį Užugirio mokyklos pastatą. Prisipažinsiu, ilgą laiką važiuodama pro šį pastatą galvodavau, kad tai ir yra rūmai, kuriuose vasaras leisdavo Prezidentas. Dabar, žiūrint į pastatą, belieka apgailestauti, kaip mūsų dienomis nuvertinta mokykla ir jos vaidmuo. Šviesos ir mokslo šventovės rūmai seniai nebemadingi...

Priešais rūmus pasitinka skulptoriaus Antano Žukausko sukurta ir 2019 m. pastatyta Antano Smetonos skulptūra, kuriai Vilniuje, berods, neatsirado vietos. Minint Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį buvo sumanyta šalies sostinėje skulptūromis įamžinti brolius Vileišius, Joną Basanavičių ir Antaną Smetoną. Deja...

„O mes labai džiaugiamės, kad paminklas pastatytas Prezidento gimtajame kaime, priešais jo įkurtą mokyklą, – sako Odeta Lukošiūnaitė. – Iš prisiminimų galime spręsti, kad kaimo žmonės labai vertino Prezidento dovanojamą mokyklą. Išlikę pasakojimai, kad arklių traukiamais vežimais jie į statybą vežė žvyrą“.

Išlikę šaltiniai liudija, kad Užugirio mokyklos statybai Antanas Smetona išleido 233 151,54 lito. Kaip rašo Ukmergės rajono laikraštis „Gimtoji žemė“, per palyginti trumpą laiką ir sąlyginai pigiai buvo pastatyta mokykla, kuri savo išvaizda ir patogumais niekuo nenusileido didelių miestų mokykloms ir tapo kaimo pasididžiavimu. Kaip rašoma laikraštyje, „mokykla mūrinė, dengta čerpių stogu. Pastato fasade balkonas, paremtas keturiomis kolonomis. Tarp kolonų – paradinis įėjimas. Kairėje pusėje įėjimas, pro kurį galima patekti į pirmą aukštą ir pusrūsį. Iš pusrūsio išėjimas į mokyklos sporto aikštyną. Dar vienas įėjimas – mokyklos galinėje dalyje, vedantis į mokytojų butus. Rūsyje įrengta katilinė, duonkepė krosnis ir sandėlis malkoms. Pusrūsyje buvo rūbinė, pirtis, kurioje – 8 dušai bei 4 kojoms plauti vonelės. Buvo vieno kambario butas sargui su virtuve ir vonia. Du atskiri tualetai, bendra virtuvė ir valgykla“.

1935 metų rugpjūčio 20 dieną švietimo ministro paskirta komisija priėmė užbaigtą mokyklą ir surašė aktą, kuriame pažymėta, kad priimta keturių komplektų trijų aukštų mūrinė mokykla, projektuota inžinieriaus Algirdo Šalkauskio.

Tų pačių metų lapkričio 7 d. naujoje mokykloje prasidėjo pirmosios pamokos. 1936 m. mokyklą lankė 110 mokinių. „Jie mokėsi suskirstyti po du skyrius į vieną klasę, mokytojas dirbdavo iškart su dviem klasėmis, tačiau, nepaisant mokinių gausos, konfliktų su jais nebūdavo. Tai lėmė išugdyta visuotinė pagarba mokytojui, be to, mokykla kaime tuomet buvo kultūros židinys, visi į ją žiūrėjo su pagarba. Tai atsispindėjo ir mokinių elgesyje“, – mokyklų inspektoriaus ataskaitą cituoja „Gimtoji žemė“.

1990 metų pavasarį mokyklai sugrąžintas Prezidento Antano Smetonos vardas.

2002 metais Užugirio Antano Smetonos pagrindinė mokykla po reorganizacijos tapo pradine. Didžiuliame pastate teliko dvi jungtinės klasės ir ikimokyklinio ugdymo grupė. Kad pastatas neliktų pustuštis, 2003 metais nutarta čia įkurti biblioteką ir Ukmergės kraštotyros muziejaus filialą. „Daugelį muziejaus eksponatų surinko vietos gyventoja Regina Šviežikienė. Vietiniai gyventojai jai patikėjo protėvių su meile gamintus buities bei namų apyvokos rakandus, tekstilės dirbinius, brangias šeimos relikvijas“, – pažymi muziejaus administratorė-edukatorė Odeta Lukošiūnaitė.

Tarpukario mokytojų butas

Ekskursiją po muziejų pradedame nuo mokytojams skirto buto pristatymo. „Kai atidarė mokyklą, vienoje pastato dalyje buvo įrengti butai, kuriuose gyveno mokytojų šeimos. Gaila, nepavyko surasti autentiškų daiktų, bet butą stengėmės atkurti, vadovaudamiesi to meto etnografija. Juk kuriant muziejų mūsų tikslas buvo atskleisti tarpukario kaimo buitį. Čia yra miegamasis, virtuvėlė, vonios kambarys“, – ekspoziciją pristato Odeta Lukošiūnaitė. – Virtuvėlėje eksponuojami prieškario metų namų apyvokos daiktai. Šaldytuvą atstodavo palubėje pakabinti krepšiai, kuriuose laikydavo rūkytas mėsas. Taip mėsa buvo saugoma nuo pelių ir vaikų, nes ir vieni, ir kiti ieškodavo skanesnio kąsnelio. Svetainėje  eksponuojamos to meto buities puošmenos: siuvinėti takeliai, trikampiukai, nėriniai.  Čia kabantis juodas siuvinėtas takelis, kurį moteris parsivežė grįždama iš Sibiro, rodo, kad net gyvendami labai sunkiomis sąlygomis, žmonės norėjo bent kiek papuošti savo buitį“.

Vonioje išlikusios originalios plytelės, kriauklė.  Butai pagal tą metą buvo įrengti labai aukštame lygyje. Mokyklos, tuo pačiu ir butų šildymui buvo įrengtas centrinis šildymas, vandentiekis, kanalizacija, duše ir vonioje – karštas vanduo. Statant mokyklą buvo naudota iš užsienio suvežta santechnika. Klasėse buvo elektriniai skambučiai, butuose – radijo antenos. Įrengus Antano Smetonos vasaros rezidenciją, į mokyklą įvesta elektra.

To meto darbų kokybę patvirtina iki mūsų dienų išlikę laiptai ir turėklai – juos reikėjo tik padažyti.

Mokytojų šeimos bute įkurdinta gausi laikrodžių kolekcija. „Kai ateina vaikai, jie labai nustemba, kad laikrodžiai turi tik vieną funkciją – tik laiką rodo. Vaikams tapo įprasta, kad jų mobiliame telefone rodoma viskas. O juk anais laikais, kai čia gyveno mokytojai, laikrodis ir dviratis ir buvo prabangos dalykai“, – pabrėžia muziejaus darbuotoja.

Muziejuje eksponuojami ir kiti, seniai iš mūsų gyvenimo pasitraukę namų apyvokos daiktai: šimtametis kuparas, kažkada kaip relikvija keliavęs iš kartos į kartą, sviestamušės, kurias įvairiose Lietuvos vietose kitaip vadino. Vienur šis nesudėtingas įrenginys vadinamas kalatauke, kitur boike, dar kitur – muštuviu ar muštuke. Tikriausiai vis vienas kitas begebėtume uždegti žibalinę lempą ar liktarną, tapusias ir šio muziejaus eksponatais.

Muziejuje eksponuojamas ir Užulėnio kaimo žemėlapis, rodantis, kad šiame rėžiniame kaime praėjusio amžiaus pradžioje gan tankiai žmonių gyventa. Dalis išlikusių kaimo sodybų ir dabar atitinka rėžinio kaimo planavimą. Tokia buvo ir Prezidento Antano Smetonos gimtoji sodyba, kurios vietoje pastatytas jos maketas.

Buvusioje aktų salėje įkurdinti paukščiai

Muziejininkė dėmesį atkreipia į buvusią aktų salę. Dabar ji tarnauja muziejui, čia įkurdintos krašto sparnuočių iškamšos, atvežtos iš Ukmergės kraštotyros muziejaus archyvų, o statant mokyklą šiai erdvei buvo keliami ypatingi reikalavimai.

„Prezidentas nurodė, kokie turi būti salės išmatavimai, kad joje tilptų ne mažiau kaip 200 žmonių.  Kitas jo nurodymas – salėje turi būti gera akustika. Buvo įrengta ir scena, kurią vėliau išardė ir salę  pritaikė sporto renginiams, – pastebi Odeta Lukošiūnaitė. – Sumažėjus gyventojų skaičiui, salės nebereikėjo nei kultūros, nei sporto renginiams. Tačiau įkurta gamtos ekspozicija labai patinka čia apsilankantiems vaikams. Kai kurioms iškamšoms – daugiau kaip šimtas metų“.

Tokiose klasėse mokėsi mūsų tėvai ir seneliai

Užugirio mokykloje-muziejuje pristatoma ir praėjusių laikų klasė. Pasak muziejaus darbuotojos, vaikams labai įdomu pasižiūrėti į mokyklinius suolus, mokymo priemones. Ir mokyklinė lenta, ant kurios rašydavo kreida, daugeliui vaikų jau nebepažįstamas dalykas, nes į mokyklas atkeliavo išmaniosios lentos. Ant vienos spintos užkeltas tik vyresniajai kartai pažįstamo sovietmečio veikėjo – Lenino biustas. „Kažkas tą biustą surado rūsyje ir atvežė mums. Jį nuploviau ir padėjau į ekspoziciją. Gal kam jis ir sukelia nemalonių emocijų, bet, mano manymu, muziejus turi parodyti visus laikmečius. Lenino biustai juk stovėjo tikriausiai daugelyje sovietmečio mokyklų, – svarsto Odeta Lukošiūnaitė. – Vaikai lieka nustebę, kai jiems papasakoju, kaip sovietmečiu tikrindavo mokinių rankų ir kojų švarą. Būdavo atvejų, kad, jei kurio vaiko galvoje aptikdavo utėlių, plaukus plikai nukirpdavo. Apie kokią asmens laisvę tada buvo galima kalbėti“.

Vis mažiau belieka prisimenančių smetoniškoje klasėje eksponuojamus mokyklinius suolus. „Šioje klasėje organizuojame dailyraščio edukaciją. Vaikams duodame rašalo, plunksną, sąsiuvinį, į kuriuos jie rašo, kaip rašydavo jų seneliai“, – pasakoja Odeta Lukošiūnaitė ir pajuokauja, kad daugeliui vaikų – tai nelengvas iššūkis.

Įrengtas kambarėlis, įamžinantis šioje mokykloje dirbusią mokytoją Valentiną Budnikienę. Pokario metais ji buvo suimta ir stribų kankinta. „Šią ekspoziciją kūrėme kartu su jos sūnumi krepšininku Gediminu Budniku“, – dar vieną ekspoziciją pristato muziejaus darbuotoja

Užugirio edukacijos

 Užugirio mokyklos-muziejaus edukacijos neatsiejamos nuo čia saugomų eksponatų. Per mokomąją edukacinę programą „Duonos kelias“ galima ne tik teoriškai sužinoti apie duonos kepimą nuo rugio pasėjimo iki iškepto kepaliuko padėjimo ant stalo, bet ir patiems suformuoti kepaliuką ir jį išsikepti. Per šią edukaciją pristatomi vietinių gyventojų dovanoti seniausi žemės dirbimo ir javų apdorojimo padargai, įvairūs senoviniai buities rakandai ir reikmenys, reikalingi duonos keliui nuo sėjos iki kvepiančio kepaliuko. „Muziejuje turime ir medines girnas. Paprastai grūdams malti buvo naudojamos akmeninės girnos, bet Rusijos carui išleidus įsakymą apmokestinti akmenines, žmonės pradėjo gaminti medines“, – sako Odeta Lukošiūnaitė.

Kita senoviniais įrankiais iliustruota edukacija – „Lino kelias“. Čia lankytojams pasakojama apie ilgą lino kelią – kaip sėjama, auginama, prižiūrima, kaip linas apdorojamas po jo nupjovimo iki virvės, siūlo, abrūsų ir kitų lininių audeklų.

Šalia mokyklos pastatytas senųjų amatų centras, kuriame lankytojai, dalyvauja krašto etnografiją primenančiuose renginiuose ir edukacijose, mokosi kepti šakočius ar gaminti kulinarinio paveldo patiekalus.

Kiekvienų metų rugpjūčio mėnesį čia rengiama smetoninių šventė, prasidedanti prie Užugirio mokyklos-muziejaus ir persikelianti į Prezidento vasaros rezidenciją, esančią už kelių kilometrų.

„Tačiau visa tai, ką mes siūlome, ką organizuojame, tik papildo pagrindinę mūsų muziejaus temą – Prezidento Antano Smetonos ryšys su mūsų kraštu. Žmonėms įdomi ši Lietuvai svarbi asmenybė“, – pažymi Odeta Lukošiūnaitė.

Karolina Baltmiškė

Nuotr. autorė Jurgita Dobrovolskytė

Straipsnių ciklas apie regionuose esančius mažuosius muziejus yra rengiamas pagal projektą „Dideli mažieji Lietuvos muziejai“ bendradarbiaujant su Lietuvos muziejų asociacija.

Projektą remia Medijų rėmimo fondas

Autorius: admin

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama