Amatų mokykloje – ir žmonės, pavargę nuo biurų

Amatų mokykloje – ir žmonės, pavargę nuo biurų. Amatų mokykla „Sodžiaus meistrai“ Rūdiškėse įsigijo pastatą, išsipirko žemės sklypą ir vasaros pabaigoje  atvėrė Pašto arbatinės, kaip praktinio mokymo bazės, erdvės edukacijoms, degustacijoms ir kitiems miestelėnų atradimams ir susitikimams, duris. Atidarymo akimirka. Jolitos Petrošienės nuotr.  Istorijos žurnalas "Voruta", Nr.3, 2025 „Vorutos“ žurnalo pokalbis su VšĮ amatų mokyklos „Sodžiaus meistrai“, įsikūrusios Rūdiškių seniūnijoje, Jelščiznos kaime, direktore Dalia Beigiene.   Mes turėjome susitikti, kai mokykla kūrėsi Madžiūnuose. Nuo tada prasidėjo Jūsų karjera. Mano karjera prasidėjo nuo pakvietimo 2001 m., kai Šv. Jono broliai pasiūlė prisijungti prie idėjos steigti mokyklą. Tuo metu aš auginau vaikus, bet buvau Šv. Jono vienuolyno kongregacijos projekto „Šv. Jono vaikai“ administratore. Iki tol dirbau „Marijampolės vaiko tėviškės namuose“. Dar anksčiau – tikybos mokytoja Rietavo katalikiškoje bei Klaipėdos „Vyturio“ vidurinėje mokyklose. Nuo 2005 m. dirbu amatų mokyklos „Sodžiaus meistrai“ vadove. Susitikome Madžiūnuose – tuo metu didžiausiame Lietuvoje statome komplekse. Kodėl buvo pasirinkta ši vieta įsikūrimui? Kai su partneriais pradėjome žengti pirmuosius žingsnius mokyklos įsteigimo link, ieškojome, kur galėtume prisiglausti ir išbandyti, ar projektas įmanomas, nes tai buvo pirmoji nevalstybinė profesinė mokykla Lietuvoje. Mes išsinuomojome dirbtuvių patalpas,  administracinį kabinetą ir vieną klasę pas tuo metu buvusį įmonės, gaminusios rastinius namus ir turėjusią lentpjūvę, savininką Alią Moliar. Tokia buvo mokyklos atsiradimo pradžia. Mūsų tikslas buvo padėti sunkiai besimokančiam jaunimui (ne tik iš vaikų namų, bet ir kaimo) padėti įgyti profesiją. Bet Jūs ilgai ten neužsibuvote, ieškojote geresnių patalpų? Supratome, kad lentpjūvėje mokytis nėra labai smagu ir reikia savo vietos bei erdvės. Buvo ieškomos patalpos Trakų rajone. Buvo rastas sklypelis prie Luknos, kur nebuvo jokios infrastruktūros. Arkivyskupas Audrys Juozas Bačkis pasiūlė mums Senųjų Trakų vienuolyną. Supratome, kad tai – istorinė vieta ir mes negalėsime vykdyti plėtros. Žvelgiant į jaunimą norėjosi, kad patalpos būtų šviesios ir erdvios. Vienuolyno erdvės mums nelabai tiko ir buvo atsisakyta šios minties. Trečiasis pasiūlymas buvo (greičiausiai) iš Jono Liesio – tai jau dabartinės mūsų patalpos. Mus supažindino su tuometiniais pastatų savininkais ir taip įsigijome dabartinės mokyklos „Sodžiaus meistrai“ patalpas ir šalia esantį sklypelį. Dabar turime 2,7 ha teritoriją. 2004 m. įsikėlėme į dabartines mokyklos patalpas. Pirmaisiais metais nebuvo šildymo, bet jau buvome surinkę tam tikrą mokinių skaičių, nors grupės buvo ir nedidelės. Iš viso jaunimas galėjo rinktis mokytis dailidės, žirgų kaustytojo, konditerio profesijos. Pirmiausiai buvo pasiūlyta dailidės specialybė, nes transformuojant medžiagas savo rankomis, transformuojasi ir pats žmogus. Rankų darbas padeda atskleisti rankų išmintį ir jaunam žmogui įgyti pasitikėjimo savimi, suvokti savo vertę, suprasti, kad yra ne tik akademiniai dalykai, sėdint klasėje, bet yra ir nuostabios rankos. Jei žmogui sunkiau sekasi rašyti, skaityti, skaičiuoti, gal jis yra pajėgus sukurti ką nors nuostabaus savo rankomis.   Kaip specialybės vystėsi, transformavosi iki šių dienų? Susidūrėme su dilema, nuo kokios profesijos pradėti. Pasikvietėme savo partnerius „De val de tour de France“ atvykti į Lietuvą. Tai buvo žvalgytuvės, kokių profesijų reikia Lietuvai. Mūsų svečiai, kol važiavo iš Vilniaus iki mūsų mokyklos, pastebėjo, kad aplinkui yra daug apgriuvusių rąstinių namų. Tad jie padarė išvadas, kad esame praradę meistrystės patirtis, ir pasiūlė pradėti nuo dailidės profesijos mokymo naujai kuriamoje amatų mokykloje. Vėliau atsirado žirgų kaustytojų poreikis, nes tuo metu kaustė visi, kas kaip mokėjo. Kai pradėjome ruošti žirgų kaustytojus, mokyti atvažiuodavo iš Kauno Lietuvos sveikatos mokslų universiteto LSMU Veterinarijos fakulteto profesorius Algis Noreika. Jis su mokiniais preparuodavo žirgų galūnes. Tai buvo tikrai ne profesinės mokyklos lygmuo. Vaikinai, kurie baigė trejus metus trukusius mokslus, buvo labai gerai paruošti ir sėkmingi laikosi darbo rinkoje bei iš to išgyvena ir uždirba žymiai daugiau nei aš – vadovė.  Aš tuo labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi kiekvienu iš jų. Po kurio laiko žirgininkai pasakė: „Kokį didelį indėlį Jūsų mokykla įnešė į žirgų pasaulį – atkrito visi tie kaustytojai, kurie buvo savamoksliai ir negebėjo kaustyti žirgų“. Esu girdėjusi ne vieną dėkingumo frazę. Šiandien mes šios profesijos nemokome, nes neturime mokytojo, kuris galėtų perduoti savo žinias, nes tai yra sudėtinga. Tikiuosi, kad atėjus laikui mūsų buvę mokiniai sugrįš perduoti savo žinių. Kalvė dar gyva. Buvo ruošiama ir kitų profesijų atstovų, pvz., stogdengiai. Jie reikalingi statybos objektuose, bet jaunimui ši veikla yra nepatraukli ir jos nesirenka mokytis. Mes labai ilgai bandėme išlaikyti skardinimą. Dabar gal jaunimas nori profesijų, kurios fiziškai lengvesnės, greičiau išmokstamos?   Kaip su konditeriais? Lietuvoje tradicinė konditerija – moterų profesija, o darbas fiziškai labai sunkus. Pas mus yra dvi specialybės – virėjai ir konditeriai. Virėjų amato mokome iki šių dienų, o konditerijos – kaip modulį – suteikiame papildomų žinių, bet kaip atskiros specialybės šiandien neturime. Dabar amatų mokykloje mokome trijų specialybių: staliai – dailidės, virėjai ir želdintojai – sodininkai. Viena iš populiariausių profesijų tarp suaugusiųjų yra būtent želdintojų – sodininkų. Ji yra  labai reikalinga, mokoma natūralistinio, švaraus želdinimo. Kodėl ruošiamos trys profesijos, o ne keturios ar penkios? Mes esame apriboti kvotų, kurias mums suteikia LR švietimo, mokslo ir sporto ministerija. Mūsų tikslas niekada nebuvo būti didele mokykla. Mes orientuoti į  kokybę. Mokykla dirba pagal LR švietimo, mokslo ir sporto ministerijos programas? Taip. O iš kur gauna mokykla lėšų? 25 proc. mums skiria LR švietimo, mokslo ir sporto ministerija ir taip padengia didžiąją dalį pedagogų darbo užmokesčio. Kitos lėšos gaunamos iš mūsų mecenato, įmonės „Baltisches Haus“, kuri įsikūrusi Vilniuje, paramos. Taip pat mus remia privatūs asmenys, fondai ir mūsų pačių uždirbamos pajamos iš edukacijų, patalpų nuomos. Gal galėtumėte papasakoti apie kolektyvą? Mūsų kolektyvas nedidelis, pedagogų nedaug. Tik vienas mokytojas dirba visu etatu, o kiti – po pusę ar mažiau. Mūsų kolektyvo branduolys – 15 žmonių. Kas yra sunkiausia? Su kokiais iššūkiais susiduriate? Sunkiausia – nežinomybė. Niekada nežinai, kiek rugsėjį turėsi mokinių, kokias profesijas jie pasirinks. Mokiniai – tai komanda, o ją reikia mokėti išlaikyti ir palaikyti.   Papasakokite, kaip čia atsirado koplyčia? Koplyčia buvo suplanuota, suprojektuota nuo pat pradžių. Daug kas klausia, ar mokykla turi katalikiškos mokyklos statusą, tai atsakau, kad neturi. Koplyčia yra, nes mokykla buvo įkurta su Šv. Jono kongregacija. Iki šiandien laikomės tradicijos pradėti naujus mokslo metus ir baigti juos šv. Mišiomis. [caption id="attachment_218655" align="alignnone" width="700"] Pašto arbatinės atidarymas Rūdiškėse. Jolitos Petrošienės nuotr.[/caption] Kokie Jūsų ateities planai? Šiuo metu planuojame, kad vyktų visų trijų specialybių mokymai. Vyksta priėmimas į mokyklą, vietos grupėse pildosi. Yra 40 vietų mokytis specialybių, o gyventi bendrabutyje 35 vietos.  Mes visada laukiame tiek jaunuolių, tiek suaugusių žmonių, kurie nori persikvalifikuoti. Tai vyksta labai dažnai. Mokiniai linkę rinktis medžio apdirbimo arba želdinimo sritis. Žmonės pavargsta nuo biurų, ofisų, kenčia nuo perdegimo sindromo ir jau nebijo pakeisti savo profesijos, nebijo mokytis profesinėje mokykloje, džiaugiasi rankų darbu, kuris užpildo ir leidžia žmogui atsiskleisti, jaustis emociškai visaverčiais žmonėmis. Kartais gyvenime mažiau yra daugiau. Kaip jums padeda rajono valdžia? Rajonas mums suteikia nemokamą mokinių pavėžėjimo paslaugą, kurią tikrai vertiname. Rašome įvairius projektus, dalyvaujame įprastine tvarka konkursuose. Kokie ryšiai išlieka su Prancūzija? Su šia šalimi iki šiandienos turime bendradarbiavimo sutartį – su kompanjonų mokykla, su kitu dideliu mokyklų tinklu – „Altoriaus priglausti vaikai“. Šiemet užmezgėme ryšius per Lietuvos respublikos ambasadą su Paryžiuje įsikūrusia viena didžiausių privačių profesinių mokyklų „Stalo profesijų mokykla“. Jie buvo atvykę pas mus, o dabar mokytojai su mokiniais ruošiasi stažuotei į Paryžių. Mano didžiausias mokytojas, kaip vadovei, buvo Kęstutis Navickas, kuris vadovavo šiai mokyklai, o vėliau tapo aplinkosaugos ministru. Tai buvo demokratiškų pažiūrų vadovo pavyzdys. Taip pat norėčiau paminėti mokytoją Gintarę, kurios jau nebėra, bet ji įsteigė želdinimo specialybę. Keramikos studiją įsteigė a. a. žiedėjas Ramūnas Petrušauskas, kurio atminimui pastatytas koplytstulpis. Daug gražių žodžių norėčiau skirti Sauliui Varnui – režisieriui, kuris tapo pirmuoju mokyklos vadovu. LR švietimo, mokslo ir sporto ministerija suprato, kad jei ne jo ėjimas ir aristokratiškas elgesys, mokyklos nebūtų. Bet jis sugebėjo pagrįsti ugdymo įstaigos poreikį ir pirmosios licenzijos buvo gautos. Dėkojame už pokalbį. Kalbėjosi Daiva KERDOKAITĖ-KAZLAUSKĖ ir Juozas VERCINKEVIČIUS

Autorius: TRAKŲ ŽEMĖ

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama