Į Palangos žemę sugrįžo knygnešys Liudas Vaineikis
TRAKŲ ŽEMĖ
Turinį įkėlė
Į Palangos žemę sugrįžo knygnešys Liudas Vaineikis. Palangos daktaras Liudas Vaineikis. 1936. Palanga. Fotografavo V. Ramanauskas. Vaineikių šeimos albumo nuotr. Dainora Kaniavienė, Palangos viešoji biblioteka, istorijos žurnalas "Voruta", Nr. 3, 2025 Į Palangos žemę rugpjūčio 8 d. amžinojo poilsio sugrįžo Lietuvos kultūros veikėjas, knygnešys, gydytojas Liudas Vaineikis (1869–1938). Jo vaikaitės L. R. Vaineikytės rūpesčiu ir pastangomis, L. Vaineikis palaidotas Vaineikių šeimos kapavietėje Palangos miesto civilinėse kapinėse. Kapavietė įamžinta skulptoriaus Stanislovo Kuzmos meniniu atminimo ženklu. Palydėti Lietuvos šviesuolį į amžinojo poilsio vietą ir padėkoti už jo indėlį į lietuvių kalbos ir kultūros puoselėjimą susirinko šeimos nariai artimieji, bet ir gausus būrys palangiškių ir miesto svečių. Atsisveikinant su Liudu kapinėse skambėjo plojimai – už jo indėlį bei pastangas puoselėti lietuvių kalbą, raštą, laisvą mintį ir drąsą būti savimi. Su dėkingumu širdyse pasitiktas sugrįžęs mūsų Palangos daktaras, gydęs ir kūną, ir dvasią, drąsiai darbais gynęs mokslo, išsilavinimo poreikį ir svarbą kiekvienam žmogui, nepriklausomai nuo jo luomo, lyties, turtinės padėties. Tai, kas šiandien atrodo savaime suprantama, anuomet buvo drąsi laisva mintis. Susikaupę, o giedros nuotaikos, prie Liudo Vaineikio kapo palangiškiai išklausė jo vaikaitės pasakojimo, padėkų visiems, kurie prisidėjo ir palaikė šiame kelyje. Kalbėjo ir Palangos „Grubiojo“ teatro režisierius Virginijus Milinis, Palangos miesto savivaldybės meras Šarūnas Vaitkus, kiti. Jų žodžiai darniai jungėsi į bendrą atminimo audinį – skirtą žmogui, kurio gyvenimas darbuose tebėra gyvas. [caption id="attachment_218604" align="alignnone" width="650"] R. Vaineikytė dėkoja už supratimą ir palaikymą. Palangos miesto savivaldybės nuotr.[/caption] Palangoje apstu šio Lietuvos šviesuolio, varpininko, knygnešio, o palangiškiams pirmiausia – Palangos daktaro – atminimo ženklų. Jo vardu pavadintoje gatvėje kurorte galima pasivaikščioti šiek tiek daugiau negu šimtmetį – nuo 1924 m. Tuosyk gatvės vardynomis per spektaklio „Amerika pirtyje“ 25-tąsias jubiliejines metines, palangiškiai atsidėkojo lietuvių tautinio atgimimo žadintojui, varpininkui, knygnešiui, pirmojo Lietuvos dabartinėje teritorijoje viešo lietuviško mėgėjų teatro spektaklio vienam iš organizatorių už svarius darbus dėl lietuviškos spaudos laisvės, našų indėlį į Lietuvos kultūros istoriją. Cogito Ergo Sum: laisvės liepsna Sodrios L. Vaineikio biografijos turtinga dalis tenka ir Palangai. 1897–1900 m. gyvendamas kurorte, vertėsi gydytojo praktika, dalyvavo lietuvių tautiniame judėjime: priklausė lietuvių draugijoms, surinko ir užrašė daug tautosakos, organizavo slaptus ratelius, drauge su kitais lietuvių inteligentais organizavo pirmąjį lietuvišką spektaklį, parengė Paryžiuje pasaulinės parodos lietuviškąjį skyrių. Pasirašydamas slapyvardžiais Svirplys, S-lys, S-plys, Sv., L. V., Palangoje rengdavo straipsnius draudžiamosios lietuviškos spaudos leidiniams „Šviesa“, „Ūkininkas“, „Apšvieta“, „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“, „Varpas“, rėmė uždraustų knygų gabenimą ir platinimą. [caption id="attachment_218605" align="alignnone" width="600"] Teatralų grupė spektaklio „Amerika pirtyje“ 25-mečio jubiliejaus proga susirinkusi Liudo Vaineikio namuose. Antroje eilėje: Jonas Šliūpas, Jonas Basanavičius, Jonas Jablonskis, Stasė Vaineikienė, Liudas Vaineikis, Augustinas Janulaitis. Fotografė Paulina Mongirdaitė. Atvirukas. Leidėja P. Mongirdaitė. 1924. Palanga. Vaineikių šeimos albumo nuotr.[/caption] 1900 m. per kratą Vaineikių sodyboje rasti du L. Vaineikio parengti straipsniai „Ūkininkui“, Vinco Kudirkos, Jono Jablonskio laiškai. To užteko užvesti bylai, įkalinti Mintaujos ir Liepojos kalėjimuose. Nuteistas už caro santvarkai priešiškos literatūros platinimą, 5 metams ištremtas į Jakutiją. Panaikinus spaudos draudimą, 1904 m. nuo likusios bausmės atleistas. 1905 m., gyvendamas Tilžėje, įsijungė į Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) veiklą, populiarino ateizmo filosofiją. Tiesa, ateizmas XIX a. pab. – XX a. pr. buvo gana dažnas tarp lietuvių inteligentų, suprantamas ne kaip Dievo neigimas, bet kaip išsilavinimo, mokslo teigimas, apšvietos epochos idėjų, taigi, Cogito Ergo Sum, Europoje atgarsis. Tarp lietuvių inteligentų ateistas dažnai reiškė, kad nesi abejingas politikai. Neabejingumas biografiją praturtina įvairiomis spalvomis. 1921 m. kartu su šeima grįžęs į Palangą, L. Vaineikis kurorto vidurinėje mokykloje dirbo mokytoju. 1928 m. dėl politinių priežasčių priverstas persikelti į Alsėdžius, nors jam ką tik už kultūrinę ir visuomeninę veiklą buvo paskirta visuomenės veikėjo pensija ir įteiktas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinas. Vėliau leista grįžti į Palangą, buvo paskirtas kurorto gydytoju. 1933 m. išrinktas Palangos burmistro pavaduotoju, tačiau Kretingos apskrities viršininkas jo nepatvirtino. Gyvybės gija nutrūko Kaune Dėl širdies ligos, paskutines gyvenimo dienas, L. Vaineikis leido J. Basanavičiaus vardo karo ligoninėje Kaune. Ligonį lankė LR Prezidentas Antanas Smetona, aušrininkas, Palangos burmistras dr. Jonas Šliūpas, geras Vaineikių šeimos bičiulis generolas Vladas Nagius-Nagevičius, daugelis kitų visuomenės veikėjų. 1938 m. sausio 17 d. nutrūkus gyvybės gijai, Karo muziejus ir kitos įstaigos Kaune iškėlė gedulo vėliavas. Laidotuvių iškilmėmis rūpinosi gydytojų ir studentų Fraternitas Lituanica koorporacijos. Nepaisydama spiginančio šalčio, prie ligoninės rinkosi minia žmonių. Karo invalidų orkestrui grojant gedulingą Bethoveno maršą, pasirodė trispalve vėliava apdengtas karstas. Dalyvaujant šeimai, giminėms, draugams, didelei žmonių miniai, Kauno rinktinės garbės kuopai, studentų organizacijoms, jis atlydėtas į Vytauto Didžiojo universiteto medicinos fakulteto krematoriumą. Paskutinį atsisveikinimo žodį tarė Vyriausybės vardu Teisingumo ministras Stasys Šilingas. Prisiminimais dalijosi artimi L. Vaineikio bičiuliai, bendradarbiai: Mažosios Lietuvos patriarchas, aušrininkas Martynas Jankus, teisininkas prof. Augustinas Janulaitis, dalyvavęs 1899 m. spektaklio „Amerika pirtyje“ pastatyme Palangoje, trečiasis LR Prezidentas dr. K. Grinius ir kiti. Šaulių garbės kuopa pagerbė velionį salve. Išpildant paskutinę valią, L. Vaineikio kūnas sudegintas. Artimo šeimos bičiulio, Vytauto Didžiojo karo muziejaus įkūrėjo generolo V. Nagiaus-Nagevičiaus dėka, urna įmūryta Karo muziejuje.. 1939 m. prie Karo muziejaus sumanyta padidinti jau esantį Tautos Panteoną, įrengiant knygnešių sodelį. 1940 m. granito plokštėje aukso raidėmis įrašyta 100 labiausiai knygnešystei nusipelniusių pavardės, tarp jų, ir L. Vaineikio. Palangos daktarui atminti Apie žymaus lietuvio kultūros veikėjo mirtį pranešė daugelis: nuo oficialiojo valstybinio laikraščio „Lietuvos Aidas“, kuris įvardijo jį didžiuoju Lietuvos knygnešiu, iki Lietuvos šaulių sąjungos žurnalo „Trimitas“, apibendrinusio jo gyvenimo kelią: „Tai buvo tikras senosios kartos idealistas, dirbęs lietuvių tautos gerovei entuziazmo pilna krūtine. [...] Palangoje, palaikė glaudžius santykius su dauguma ano meto žymesniųjų Lietuvos veikėjų. [...] Dr. Vaineikis buvo susitaręs su vienu Prūsijos pašto kurjeriu, kuris tą literatūrą jam pristatydavo iš Mažosios Lietuvos. [...] Kurį laiką, kai daug lietuvių inteligentų rusų žandarai susodino į kalėjimus, dr. Liudas Vaineikis buvo varpininkų komitete, kuris rūpinosi „Varpo“ ir „Ūkininko“ leidimo reikalais. Be to, jis yra išvertęs keletą knygų į lietuvių kalbą“. Vaikų laikraštyje „Vyturys“ itin ryškus Palangos daktaro, švietėjo portretas: „Prieš keturias dešimtis metų, baigęs gydytojo mokslus, jis tyčia apsigyveno Lietuvoje, pajūry, prie Birutės kalno Palangoje. Čia jis per visus tuos metus gydė žvejus. Ne vien gydė. Jis juos mokė, globojo, užtardavo, nes anais laikais, kai rusai mūsų kraštą valdė ir niekam neleido nei mokytis, nei skaityti rašyti lietuviškai, lietuviai kitur pagalbos nerasdavo, kaip tik pas saviškius mokytus žmones. O jų buvo labai maža. Žvejai savo daktarą mylėjo. Jie mielai padėdavo jam iš Vokietijos slaptai gabenti lietuviškas knygas. Iš Palangos žvejai tas knygas ir laikraščius po visą Lietuvą išvežiodavo kartu su žuvimis. Rusams nei į galvą neateidavo į jų vežimus dirstelėti. Tokiu būdu Vaineikis padėjo lietuviams šviestis. Bet jis ir pats rašė knygas, padėjo laikraščius leisti, rėmė tautos švietėjus. Kartą pas jį rusai surado kelis Vinco Kudirkos laiškus. Už tai jį suėmė ir kaip didžiausią nusikaltėlį, dvejus metus išlaikė kalėjime. O kai kitą kartą suėmė, išvarė į Sibirą [...]. Vaineikis visas nuoskaudas kantriai iškentė, vėl sugrįžo į Palangą ir vėl gydė, dirbo, žvejų reikalais rūpinosi. Visiems jis buvo geras, malonus žmogus. [...] Jis džiaugėsi, kad mums jau nėra ko bijoti ir saugotis. Laisvi augdami, mes drąsiai šnekame, dainuojame gimtąja kalba, mokomės savo mokyklose ir be vargo galime gauti lietuviškų knygų, kiek tik norime. Jis džiaugėsi ir laukė, kokie mes būsime, kai užaugsime.“ Ąžuolo paunksmėje prie skvero Užaugo ir daugiau negu šimtmetį Palangoje skaičiuoja 1924 m. rugpjūtį trijų Jonų (J. Basanavičiaus, J. Jablonskio ir J. Šliūpo) garbei per spektaklio „Amerika pirtyje“ jubiliejines metines Vaineikių sodyboje pasodintas ąžuolas. Ąžuolų Lietuvoje nėra daug, dažnai jie ypatingi. Ypatingas ir šis, skirtas pagerbti trijų Lietuvos patriarchų veiklą ir indėlį į Lietuvos valstybingumo, kultūros istoriją. Ąžuolo paunksmėje šiandien gaivią vėsą atrasti gali bet kuris praeivis, žingsniuojantis pėsčiųjų taku Vytauto gatve. Ąžuolas auga Vytauto Vaineikio gatvių pėsčiųjų tako sankryžoje. Vaineikių namas, kuriame viešėjo ir ilsėjosi daug iškilių Lietuvos kultūros asmenybių, ilgai palangiškiams buvo svarbus kaip kultūros židinio atminimo vieta. Tikėtasi jame įrengti Palangos istorijos muziejų, tačiau išsaugoti, deja, nepavyko, 1974 m., jis nugriautas. Perkabinta ir 1969 m. per spektaklio „Amerika pirtyje“ jubiliejines metines iškilmingai pakabinta memorialinė lenta. Šiandien šalia istorinės sodybos, Vytauto gatvėje, yra dailus skverelis, kuriame nuo 1989 m. stūkso L. Vaineikio biustas, sukurtas žymaus lietuvių skulptoriaus J. Jagėlos. Amerika Palangoje ir daktaro Vaineikio legenda Lietuvoje 1899 m. rugpjūtį apie Ameriką Palangoje išgirdo visas kraštas ir lietuvių inteligentijos drąsa pakilo laisvėjančia banga per visus klojimus, tapo lietuvių teatro ištakomis. Be šios datos reta knyga prasideda apie teatrą, sunku pasakoti apie knygnešystės iššūkius, lietuviškos knygos svorį, inteligentijos vaidmenį Tautinio sąjūdžio judėjime, jos siekį per literatūrą, kultūrą žadinti lietuvių tautinę savimonę, atrasti Lietuvos istorijoje jos Didžiuosius, kurie įkvėptų drąsą valstybingumo idėjoms. [caption id="attachment_218606" align="alignnone" width="399"] Kapavietė įamžinta skulptoriaus Stanislovo Kuzmos meniniu atminimo ženklu. Palangos savivaldybės nuotr.[/caption] Amerikos, prasidėjusios Palangoje, reikšmė per spektaklio sukakties datas periodiškai prisimenama – per daugiau negu šimtmetį Palangoje atsiranda įvairūs atminimo ženklai ir spektakliui, ir jo iniciatoriui L. Vaineikiui. Spektaklis daugsyk atgimė Palangoje, vėliau įgavo ir postdramos spalvų. Jas nesyk stebėjo ir palangiškiai, ir miesto svečiai, todėl mažai, kas nustebo žaisminga, tačiau jautria Palangos „Grubiojo“ teatro režisieriaus Virginijaus Milinio, puoselėjančio Palangoje užgimusią lietuviškų spektaklių tradiciją, bet ir mums primenančio tiek patį spektaklį, tiek jo premjeros sukaktis, kalba prie Liudo Vaineikio kapo. Palangos „Grubiojo“ teatro režisieriaus V. Milinio kalba prie Liudo Vaineikio kapo Tai ką, Liudai... Vėl grįžai į sceną. Tik šįkart – paskutinį kartą. Ir nebevaidinsi, o klausysiesi, kaip mes tau plojam atsistoję. Nes tu ne šiaip sau žmogus. Tu buvai mūsų pirmojo spektaklio herojus. Be tavęs „Amerika Palangoj“ būtų likus tik svajonė popieriuje. O tu padarei taip, kad už uždarų durų – lietuviškai, garsiai ir drąsiai – pirmą kartą nuaidėtų žodis, kurį buvo uždrausta mylėti. Kas tuo metu buvo teatras? Ne scena, ne dekoracijos. Teatras buvo pasipriešinimas. Ir tu, Vaineiki, buvai mūsų pirmasis teatro partizanas. Daktaras, kuris operavo ne tik kūnus, bet ir tautos stuburą. Kai suorganizavai tą spektaklį Palangoje, pasijutai kaip kokiam pavojingam pogrindžio klube. Ir vis tiek darei. Nes žinojai – jei jau Lietuva turi išlikti, tai ne tik per knygas, bet ir per juoką. Per aktorius. Per žiūrovus, kurie sėdi su širdimi gerklėj, bet vis tiek žiūri. Ir mums, „Grubiojo teatro“ žmonėms, tu kaip šventas neklaužada. Mes mylim tave ne tik už tai, kad buvai didis, bet ir už tai, kad darei tai nepopieriškai. Su dūmu dantyse, su žiežirba akyse, su tauta kišenėj – ne vėliavoje, o širdy. Liudai, žinok, „Amerika Palangoj“ vis dar gyva. Mes ją statom, statysim, ir kai statom – visada sakom: „čia buvo Vaineikis.“ Nes tu ne tik atnešei Ameriką į Palangą – tu atnešei Lietuvą į save, ir tada padavei mums. Šiandien, kai leidžiam tave į žemę, žinok – mes leidžiam ne pabaigą. Mes įkvepiam pradžią. Ir pažadam – teatras čia, Palangoj, visada turės tavo kvapą. Gal kiek sūresnį – kaip jūra. Gal kiek rūstesnį – kaip tiesa. Bet tikrą. Ilsėkis ramiai, daktare mūsų teatro. Scena lauks tavęs. Gal kitam gyvenime vėl kažką pastatysim. Tik šįkart be caro spaudimo – su šviesa.
Autorius: Dainora Kaniavienė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
