Rekomenduoju meną: Rosanos Lukauskaitės TOP5
VE
Turinį įkėlė
„Kultūros uosto“ rubrikoje „Rekomenduoju meną - TOP5“ kviečiame klaipėdiečius, įvairių sričių atstovus, kad jie pasidalintų penkiais didžiausią įspūdį jiems palikusiais kultūros ir meno atradimais.
Šiandien savo išrinktuosius pristato literatūrologė, vizualiųjų ir scenos menų kritikė Rosana Lukauskaitė.
1. Serialas „The Boondocks“ (2005, JAV)
Amerikiečių animacinis šedevras, kuris tikrai nebuvo kurtas šeimyniniam vakarui su vaikais ir arbata.
Serialas - apie afroamerikiečių kultūrą, vidines įtampas ir intelektualus, kurie drįsta pasakyti, kad ne baltieji čia visada kalti, o kartais verta pasižiūrėti į veidrodį.
Čia afroamerikiečių bendruomenė pliekia save pačią - ir daro tai su tokiu kandžiu humoru, kad net balti vargdieniai su savo kaltės kompleksais atrodo nuobodžiai.
Atradau, kad bendruomenė gali pašiepti savo pačios problemas ir iš to gimsta naujas solidarumas.
2. Knyga - Yukio Mishima, „Confessions of a Mask“
Pagaliau skaitau šį legendinį japonų romaną ir galvoju - kaip tokia konservatyvi kultūra sugebėjo iškelti homoseksualų rašytoją į literatūros panteoną?
Mishima - modelis, aktorius, režisierius, kultūristas, monarchistas, vos ne perversmininkas, pasirinkęs samurajišką gyvenimo pabaigą.
Vieno žmogaus CV pranoksta visą „LinkedIn“.
O ši knyga - pirmasis kūrinys, pelnęs jam didelį pripažinimą: atviras pasakojimas apie seksualumo formavimąsi, persmelktas psichologinio jautrumo ir subtilaus narciziško įsitikinimo, jog „esu intelektualiausias iš visų savo pažįstamų“.
Vis dėlto verta - bent tam, kad primintų, jog literatūra gali būti atvira net ten, kur visuomenė yra linkusi patylėti.
Čia ne šiaip memuarai - tai viešai demonstruojama intymumo skerdyklėlė.
3. Muzika - Klaipėdos triukšmo simfonija
„Spotify“ algoritmai gali man rodyti viską - nuo repo iki postindustrinio roko, bet visa tai nustelbia vienintelė ir nepakartojama Klaipėdos miesto foninė partitūra: uosto krovos mašinų gaudesys, netyčia paleistos sirenos, amžinai trunkančių statybų metronomas.
Tai ne šiaip fonas, o nuolatinis psichologinis techno-, kurio negali išjungti.
Miestas, kuris groja tave. Ir groja be ausinių.
Ir dažniausiai - už ribos, kai dar gali užmigti.
Klausimas paprastas: kaip gyventi ir kurti kultūrą mieste, kuriame negirdi net savo paties minčių?
4. Paroda „Antros rankos“ (iki spalio 18 d., Klaipėdos galerija)
Klaipėdos galerijoje (Bažnyčių g. 6) vykstanti grupinė paroda „Antros rankos“ tyliai maištauja prieš greito žvilgsnio diktatūrą.
Jaunieji menininkai - Dominykas Cinauskas, Ieva Černiauskaitė, Viktorija Damerell, Blue Helen ir Neda Rimaitė - čia pristato ne tiek objektus, kiek antrą galimybę pamatyti.
Objektai, instaliacijos, piešiniai ir videokūriniai jungiasi į jautrų pasakojimą, kviečiantį žiūrovą permąstyti „antro žvilgsnio“ patikimumą ir jo kuriamas fikcijas.
Kasdienybės intarpai, medžiagų aktyvacija, netikėti susidūrimai ar asmeninės kolekcijos tampa proga patirti, kad žiūrėjimas nėra vien regėjimas - jis atveria daugiau, nei leidžia paviršinis pirmas įspūdis.
5. Šiuolaikinio meno festivalis „Plartforma“
Kiekvieną rudenį Klaipėda turi savo kultūrinį vitamino C papildą - festivalį „Plartforma“. Tai turbūt labiausiai laukiamas rudens ciklas mieste, kur kartais atrodo, kad kultūra mieliau iškeičiama į pasivaikščiojimą prie jūros.
Gražu, kad festivalis plečiasi ir už Klaipėdos ribų - šiemet užklysta į Kretingą, Šilutę, Priekulę.
„Plartforma“ visada garantuoja tarptautinį oro gūsį - nuo užsienio performansų iki vietinių scenos netikėtumų.
Ir malonu matyti, kad Goda Giedraitytė, nors dabar ir labai užsiėmusi Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, vis dar randa jėgų organizuoti šį festivalį.
Klaipėdai tai - kultūrinis defibriliatorius.
Autorius: ve.lt
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
