Dokumentalisto E. Ostašenkovo kūryboje apie saugų pasienį, gamtą, renginius ir veiklas

Labai įdomu susitikti su dokumentininku Eugenijumi Ostašenkovu ir aptarti jo paruoštą kino darbą „Apie Rytų Lietuvos pasienį būtuoju laiku“. E.Ostašenkovo darbuose atspindėti šalies gyvavimo faktai, todėl bet kuriam krašto muziejui jo darbai ar tiesiog kino istorijos apie renginius turėtų būti įdomūs ir puikiai papildytų saugyklų fondus ir ruošiamose ekspozicijose nušviestų vieno ar kito Lietuvos kampo ar vykdyto veiksmo reikšmę.

Eugenijus gimė 1954 m. Šiauliuose, dabar gyvena Vilniuje, mamos giminės šaknis randa Ignalinos r. Linkmenų kaime. Nuo jaunystės darbavosi su kino kamera, fotografavo, publikavo foto darbus. 1972 m. įstojo Sąjunginį kinematografijos institutą, dirbo Lietuvos kino mėgėjų draugijos studijoje. 1975 m. grįžo iš tarnybos armijoje ir pradėjo dirbti Lietuvos kino studijoje, filmavo su daugeliu Lietuvos dokumentikos režisierių. 1988 m. pradėjo filmų autoriaus, režisieriaus, operatoriaus karjerą. Turi sukaupęs daug filmuotos ir fotografuotos medžiagos apie Rytų Lietuvos renginius bei atskirus žmones. Kuria pažintinius, mokomuosius, reprezentatyvius ir kt. filmus. E. Ostašenkovo filmuose ir aktualijos: įvykiai armijoje po Sausio 13-osios, Krašto apsaugos sistemos kūrimasis, stojimas į Europos Sąjungą, kitataučių gyvenimas šalyje. Žinomiausi jo darbai: „Kariavom...“, „Kitas krantas“ (apie pokarį), „Tik tas yra didis...“ (apie V.Kudirką), „Saugomos teritorijos“, „Kol saulė saugo mus...“ (apie saugomų teritorijų reikšmę), filmai apie miškininkus „Miškas ir žmogus“ (Vilnius), „Medžiais šlamanti praeitis“ (Valkininkai), Girionių, Ignalinos, Jonavos, Kretingos, Šilutės, Švenčionėlių miškininkus. Gamtosaugos temą pristato filmai „Ežeras ir žmogus“, „Aukštumala atgyja“. Linkmenų renginių organizatoriai turėtų jį vadinti metraštininku, nes filmuoja ten beveik visus renginius, daug medžiagos surinkta apie Joną Rimantą Klimą – antrosios Ignalinos r. Petrauskų premijos laureatą.

Skirtingai nuo „laisvųjų” menų, dokumentika kūrėją „įrėmina”, nes reikia subtiliai balansuoti tarp tiesos, kuri, keičiantis valdžioms taip pat dažnai tampa sąlygine, ir asmeninio požiūrio į faktą. Reikalinga ir gera sveikata, nes kamera su stovu sverdavo virš 10 kg, o filmuojama žinia „nelaukia” kol pasitaisys oras. Filmuoti tekdavo ir iš apžvalgos bokštų, ir pelkėse... Eugenijus pasakojo, kad panaikinus Lietuvos kino studiją daugelis iš jų tapo „patys sau režisieriai”... Žmonėms aktualu išgirsti, kaip dokumentininkai (dar tuometiniame Ignalinos rajone) bekele „lėkė” filmuoti atidengiamo vidur miško būsimo Visagino miesto kertinio akmens, kaip vos suspėjo tuomet vienon krūvon susirinkusius visų lygių vadus nufilmuoti... Istorija, kurios ir nesumeluosi, ir neišbrauksi, ir neperrašysi... Kalbėjome ir apie šiandieninę dokumentiką. Kiek anksčiau šia tema kalbinau taip pat Linkmenyse laisvalaikį leidžianti dokumentininką A. Tarvydą. Abiems kūrėjams rūpi įamžinti kuo daugiau Lietuvos. Žiūrovai stebi, kad laurus tarptautinėje erdvėje skina dokumentininkai, kuriantys kosmopolitiškesnėmis temomis... Asmenybių portretus Lietuvos istorijai paliks A.Tarvydas, o gamtos, Lietuvos ir ES pasienio vaizdus – E. Ostašenkovas. Susitikimo kaltininkas sakė, kad gerai, jog kūrėjai gauna tarptautinį finansavimą – tai leidžia atsiskleisti jų kūrybiškumui, bet reikia dokumentuoti ir tai, kas vyksta šalyje. Vis retėja nepriklausomybės atgavimo lyderių gretos, amžinybėn išeina visa karta menininkų, o vykstantys įvykiai aiškinami labai kontroversiškai...

E. Ostašenkovo kūrybos vaizdą padėjo susidaryti darbai, kuriuose fiksuoti Lietuvai svarbūs faktai. 1988 m. – Sąjūdžio metų rudenį - artėjant dr. Vinco Kudirkos 130 gimimo metinėms, Lietuvos kino studijoje buvo pradėtas kurti kino žurnalas „Tarybų Lietuva“ apie Lietuvos valstybingumo ideologą V. Kudirką. Tai buvo vienas iš pirmųjų kino žurnalų, kurie buvo rodomi jau „Lietuvos kronikos“ pavadinimu.

Savita ir kronika „Kitoje barikadų pusėje“, sukurta mažai viešinta tema apie Nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje buvusius okupacinės kariuomenės karius, jų mintis, kurių neklausė tuometiniai Sąjunginės kariuomenės vadai, mintis, kurios buvo palankios nepriklausomybės siekiančiai šaliai. Tai savotiška tų karių ir jų šeimų tragedija, kuri dar kartą įrodo, kad paprasti piliečiai, nesvarbu ar jie rusai, ar pietiečiai, dažniausiai, yra tik sraigteliai valstybių vadovų kuriamuose mechanizmuose... Kita vertus, tai patvirtina, kad vienas „sraigtelis” gali sustabdyti mechanizmą... Svarbu tam pasiryžti, kaip pasiryžo Lietuva.

Autorius: Dalia Savickaitė

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama