Martynas Purvinas. Mažosios Lietuvos šiaurinio pasienio istorijos (XV)
TRAKŲ ŽEMĖ
Turinį įkėlė
Tuomet Girnkalių kaimas (Girngallen–Matz) valdė apie 255 ha prastesnės žemės. Buvo 17 gyvenamų sodybų su 19 šeiminių butų ir vienišiaus būstu. Gyveno 116 žmonių (58 vyrai). Visi 111 kaimo evangelikų kalbėjo lietuviškai. Iš 5 kaimo katalikų 3 kalbėjo lietuviškai, o du gal lenkiškai. Priklausyta tiems patiems centrams.
Grauduošių kaimas (Graudusz–Bartel) valdė apie 61 ha žemės, kuri vertinta kaip prastoka. Buvo 2 gyvenamos sodybos su 3 šeiminiais butais. Gyveno 18 žmonių (10 vyrų). Visi 17 kaimo evengelikų kalbėjo lietuviškai. Vienintelis kaimo katalikas kalbėjęs gal lenkiškai. Priklausyta tiems patiems centrams.
Ilgaudų kaimas (Ilgauden–Mauserim) valdė apie 142 ha geresnės žemės. Buvo 7 gyvenamos sodybos su 7 šeiminiais butais ir 3 vienišių būstais. Gyveno 55 žmonės (27 vyrai). Visi 54 kaimo evangelikai kalbėjo lietuviškai, kaip ir vienintelis vietos katalikas. Priklausyta tiems patiems centrams.
Kiokių kaimas (Kiaken) valdė apie 113 ha prastokos žemės. Buvo 10 gyvenamų sodybų su 13 šeiminių butų ir 2 vienišių būstais. Gyveno 58 žmonės (29 vyrai), kurie visi buvo evangelikai. Iš jų 45 kalbėjo lietuviškai, o 13 vokiškai. Priklausyta tiems patiems centrams.
Ramučių kaimas (Ramutten–Jahn) valdė apie 141 ha prastesnės žemės. Buvo 6 gyvenamos sodybos su 8 šeiminiais butais. Gyveno 42 žmonės (22 vyrai). Visi 36 kaimo evangelikai kalbėjo lietuviškai, kaip ir visi 6 kaimo katalikai. Priklausyta tiems patiems centrams.
Buvęs Liepinės dvaras tebeliko didžiojo Bakmaniškių (Bachmann) dvaro padaliniu su 3 sodybom ir 46 gyventojais (dauguma jų buvo dvaro samdiniai).
Ir XX a. pradžioje šio pasienio ruožo kaimuose absoliučiai vyravo lietuvininkai, išlaikę lietuvių kalbą ir daug senųjų papročių. Ta liudija ne vien surašymo duomenys, bet ir išlikę tradiciniai asmenvardžiai, minėtos gausios baltiškos pavardės. Atokiau nuo Klaipėdos uostamiesčio gyvenę pasienio kaimiečiai neskubėdavo keisti savo senųjų papročių, tik pamažėle perimdavo vakarietiškas naujoves.
Pasienyje gimę kaimiečiai ieškodavo uždarbių ir kitur, užsiimdami ir kitokiais verslais. Antai, 1895 m. gegužės 30 d. Baltijos jūroje ties Melnrage gal žvejodamas nuskendo Martinas Želvis, gimęs Kibelkščiuose (Ilgauduose), nesulaukęs nei trisdešimties.
Žinomos, jaunesnių kaimiečių išvykos į pramonės centrus Vokietijos vakaruose ar didmiesčiuose, kur neretas likdavo ilgam ar visam likusiam savo gyvenimui.
XX a. pradžioje siekta detaliau inventorizuoti kraštą, visus ten buvusius objektus. Ano laiko dokumentuose išliko daug žinių apie nuo 1422 m. gyvavusį kraštą, buvusias jo gyvenvietes.
Tuomet Girnkaliuose tebebuvo senasis kaimavietės branduolys, kur buvo susiglaudusios 5 didžiosios pasiturinčių ūkininkų sodybos su stambiais trobesiais. Į šiaurvakarius nuo tos sodybų grupės pasienyje buvo išsidėstę keli vėlesni vienkiemiai, kur būta ir labai menkų sodybėlių.
Grauduošiuose buvo viena didžioji sodyba (beveik prilygusi dvareliui). Valdų rytiniame pakraštyje stovėjo maža samdinio sodybėle.
Gibišuose buvo 4 stambesnės sodybos ir mažesnių vienkiemių. Šiaurrytiniame pakraštyje prie naujesnio pasienio vieškelio stovėjo mokyklos sodyba.
Tarp to vieškelio ir valstybinės sienos buvo 3 didesnės Ramučių sodybos. Pavieškelėje buvo įsikūrusi kalvė. Nuo ten tiesesnis vieškelis vedė Klaipėdos link.
Kiokių kaimo sodybos buvo išsimėčiusios visame žemės valdų plote. Ten buvo viena didelė sodyba, keli nedideli vienkiemiai. Piečiau vieškelio pajūrio link stovėjo užeigos namų sodyba.
Liepinės (Lindenhofo) dvarvietėje didelį stačiakampį kiemą supo keli vidutinio dydžio ūkiniai pastatai. Į vakarus buvo grupelė samdinių sodybėlių.
Ilgauduose tebebuvo senoji kaimavietė–4 stambių sodybų grupė, nusidriekusi palei upelio slėnį.
Tad tais laikais pasienyje gyveno 20 stambesnių ūkininkų, nemažas būrys smulkesniųjų. Savas sodybėles turėjo ir samdiniai, dažniau įsidarbindavę ilgesniam laikui.
Artėjant Pirmajam pasauliniam karui, krašte surašinėti kaimų ištekliai–nuo laikytų naminių gyvulių ir paukščių iki augintų vaismedžių.
Tuomet Gibišų (Gibbischen–Peter) kaimas valdė apie 271 ha žemės. Ten buvo 21 produktyvus namų ūkis (laikęs naminius gyvulius ir kt.). Laikyti 47 arkliai (iš jų 36 buvo suaugę ir tinkami darbams), 82 galvijai (iš jų 45 melžiamos karvės bei telyčios), 55 avys, 195 kiaulės, 3 ožkos. Auginta 51 žąsis, 8 antys, 259 vištos su gaidžiais. Turėti net 85 bičių aviliai (4 iš jų buvę naujoviški). Soduose augintos 226 obelys, 103 kriaušės, 84 slyvos, 67 vyšnios.
Girnkalių (Girngallen–Matz) kaimas valdė apie 254 ha žemės. Buvo 16 produktyvių namų ūkių. Laikyti 53 arkliai (38 suaugę), 100 galvijų (48 karvės), 72 avys, 170 kiaulių. Augintos 6 žąsys, 198 vištos su gaidžiais. Turėta 12 bičių avilių (2 iš jų naujesni). Soduose augo 300 obelų, 91 kriaušė, 58 slyvos, 25 vyšnios.
Grauduošių (Graudusz–Bartel) kaimas valdė apie 61 ha žemės. Buvo vienintelis produktyvus namų ūkis. Laikyta 10 arklių (6 suaugę), 23 galvijai (10 karvių), 8 avys, 28 kiaulės. Augintos 25 žąsys, 10 ančių, 30 vištų su gaidžiais. Turėti 8 senesni bičių aviliai. Sode augo net 83 obelys, 22 kriaušės, 35 slyvos, 5 vyšnios.
Ilgaudų (Ilgauden–Mauserim) kaimas valdė apie 142 ha žemės. Buvo 6 produktyvūs namų ūkiai. Laikyti 23 arkliai (14 suaugusių), 47 galvijai (25 karvės), 37 avys, 52 kiaulės, viena ožka. Augintos 4 žąsys, 59 vištos su gaidžiais. Turėti 5 senesni bičių aviliai. Soduose augo 86 obelys, 36 kriaušės, 116 slyvų, 6 vyšnios.
Kiokių (Kiaken) kaimas valdė apie 113 ha žemės. Buvo 13 produktyvių ūkių. Laikyta 16 arklių (14 suaugusių), 35 galvijai (19 karvių), 21 avis, 79 kiaulės, viena ožka. Augintos 38 žąsys, 119 vištų su gaidžiais. Turėta 11 senesnių bičių avilių. Soduose augo 151 obelis, 36 kriaušės, 8 slyvos, 12 vyšnių.
Ramučių (Ramutten–Jahn) kaimas valdė apie 141 ha žemės. Buvo 7 produktyvūs ūkiai. Laikyti 27 arkliai (21 suaugę), 64 galvijai (39 karvės), 34 avys, 107 kiaulės, viena ožka. Augintos 32 žąsys, 3 antys, 91 višta su gaidžiais. Turėta 15 senesnių bičių avilių. Soduose augo 132 obelys, 72 kriaušės, 144 slyvos, 17 vyšnių.
Tuose septyniuose pasienio kaimuose anuomet laikyti 176 arkliai (iš jų 129 buvo tinkami darbams), 351 galvijas (iš jų 186 melžiamos karvės), 237 avys, net 538 kiaulės ir vos 6 ožkos. Iš viso ten augo didžiulė gyvulių banda–net 1398 galvos.
Įdomu tuos duomenis palyginti su XVI a. vidurio žiniomis apie anuomet augintus naminius gyvulius. Beveik per 400 metų bendras augintinių skaičius išaugo tik 1,4 karto. Ne ką daugiau imta auginti arklių. Tiesa, pagausėjo laikytų karvių ir avių, užtat visai sumenko ožkų banda – iš buvusių 115 teliko vos 6. Užtat karaliavo kiaulės–jų auginta net 2 kartus daugiau nei senais laikais. Matyt, bent keletą kartų išaugo bendroji produkcija–primelžtas pienas, užauginta mėsa, lašiniai ir kitkas.
Pamažėl keitėsi pasienio kaimų pasienis. Antai, Girnkaliuose (Girngallen–Matz) be senosios kaimavietės šiaurės vakarų pusėje atsirado keli pasienio vienkiemiai su link jų vedusiais keliukais. Panašiai buvo ir Gibišiuose bei Kiokiuose. Papildomų vienkiemių atsirado ir greta Ramučių kaimavietės bei šalia Ilgaudų. Svarbesni vieškeliai iš pietų vedė link Lindenhofo dvarvietės ir Girnkalių.
Daugiau pokyčių buvo Žemaitijos pusėje. Iš buvusio gatvinio Vilimiškių kaimo liko palivarkas ties vieškeliu Palanga–Kretinga ir Vilimiškių dvaras pačiame pasienyje. Buvo sumenkęs Virštininkų gatvinis kaimas, užtat gerokai išaugo Kiauleikių kaimas. Palivarkas teliko iš Pryšmančių. Ties pasieniu atsirado Virštininkų palivarkas. Visa tai rodo, kad Rusijos okupuotoje teritorijoje gausėjo stambių žemės valdų (dvarų ir palivarkų), o valstiečių ūkiai nyko.
Carinė Rusija buvo įtvirtinusi pasienio apsaugą. Jos pasieniečių kordonai (būstinės) veikė Kiauleikiuose, Pryšmančių palivarke ir pačiame pasienyje: ties Vilimiškių dvaru, ties Virštininkų palivarku, ties prūsiškuoju Lindehofo dvaru (šis vadintas Šilingiais–Szylingi). Iki pat Pirmojo pasaulinio karo valstybinė siena iš Rusijos valdų pusės buvo uoliai saugoma, ten buvo sutelktos nemažos pasieniečių pajėgos. Juokauta, kad pasienyje susigrūdus tokiai daugybei Rusijos sienos sargybinių, Prūsijos pasieniečiai galėdavo sau ramiai snūduriuoti ir gerai gyventi, gaudami valdišką atlyginimą.
Nuobodžiais laikais jaunimas prasimanydavo savų pramogų. Į vakarėlius atklydus pajūrio žvejams, prasidėdavo patyčios tarp žemdirbių ir žvejų, būdavo ir muštynių, susitaikymo prie taurelės.
Autorius: Martynas Purvinas
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama