Martynas Purvinas. Mažosios Lietuvos šiaurinio pasienio istorijos (XV)

Visa tai liudija, kad XVII a. tebevyko pasienio apgyvendinimas. Kiek vėliau ten minėti Tamsiai (Tomsche), Laukinė (Laukin). Mažas kaimelis vadintas Jurgiomotera (Jurgimoter), gal priminimui apie žymesnę moteriškę.

Po permainingojo XVII amžiaus, kraštą užgriuvo naujos bėdos. XVIII a. pradžioje užtruko nederlingi metai, po to 1709–1711 m. Mažąją Lietuvą siaubė Didžiojo maro epidemija, skaudžiai palietusi Klaipėdą ir jos apylinkes.

Prūsijos (nuo 1701 m. pasiskelbusios karalyste) valdžia nusprendė labai nukentėjusį kraštą gaivinti, paskelbdama Atkūrimo programą, organizuodama vokiškąją kolonizaciją iš Vakarų, pertvarkydama ankstesnes gyvenvietes ir t.t. Veikiausiai, tais laikais nebeliko senovinio Rubežių kaimo, o jo vietoje pasienyje išsirikiavo keli smulkesni kaimai. Tikslesniame tų laikų plane pavaizduotas ruožas tarp pajūrio ir Kretingalės.

Ražės upelis (Roais) ištekėjo iš Prūsijos valdų, toliau sukdamas link Palangos. Jo kairiojoje pakrantėje buvusi pakiluma, kurioje stovėjo Anaičių (Annaiten) kaimas. Tos aukštumos šiaurvakariniame šlaite buvę senieji įtvirtinimai (Alte Schanze), gal likę nuo švedmečio.

Upelio dešiniojoje pakrantėje stovėjo Girngalių (Girngallen) kaimelis, o pačiame pasienyje buvusi Koplyčios kalvelė (Kapelberg). Piečiau Girngalių vaizduotas Gibišių (Gibbischen) kaimelis, o arčiau sienos buvę Melašiai (Melasen). Ryčiau stovėjo Lindenhofo (Liepinės) palivarko sodyba.

Žemaitijos pusėje ties Tenžės (Tense) upeliu buvę Pryšmančiai (Priszmanten). Keliukas nuo jų kirto valstybinę sieną ir per Kybelkščius (Kebelsten) ėjo Klaipėdos link. Tarp Pryšmančių ir Palangos stovėję Virštininkai (Wirstenincken), nuo kurių savas keliukas taip pat vedęs link uostamiesčio per Melašius.

Gal XVIII a. pradžios dokumentuose, apibūdinančiuose šiaurinį pasienį (veikiausiai, jau pasibaigus Didžiojo maro epidemijai ir naujai apgyvendinant išretėjusius plotus), nurodyta naujesni kaimai ir kitkas.

Ronžės upelio vidurupyje (Prūsijos valdose) jo dešinioje pakrantėje minėti Girngaliai (Girngalen) ir Gibišai (Gibischen). Piečiau buvę Graudušiai (Graudusch). Ryčiau pasienyje nurodyti Melašiai (Melaszen) ir Lindenhofas. Piečiau buvę Kebelkščiai (Kebelsten).

Žemaitijos valdose nurodytas Veršteninkų (Wersteningken) kaimelis, per kurį ėjo kelias iš Klaipėdos į Laukžemę ir Žemaitiją. Per Pryšmantus (Priesemannen) kelias iš Klaipėdos ėjo į Kretingą ir Sedą. Minėtas abipus Ronžės upelio plytėjęs didelis šlapynių plotas tarp Veršteninkų ir Palangos. Tais laikais gyvavo Žemaitijos vaivadija (pakeitusi ankstesnę Žemaitijos kunigaikštystę).

Apytikriame anuometinio Klemiškės valsčiaus pavaizdavime šiauriniame pasienyje nurodyti Anaičiai, Girkaliai (Gerkallen), Melašiai. Kai kurie vietovardžiai užrašyti gal iškraipytai: Lockmichel, Lamperschen, Clarweiten.

Krašto gyvenimą keliems metams sutrikdė carinės Rusijos okupacija XVIII a. viduryje, kai daug Klaipėdos apylinkių gyvenviečių nukentėjo nuo įsibrovėlių plėšikavimo ir viso kito. Rytprūsių provinciją išlaisvinus, būta neilgo pastovesnio laikotarpio. Tuomet pasienyje minėti Girngaliai, Gibišiai, Melašiai, Kebelščiai, Lindenhofas ir kitkas (daugelis vietovardžių buvo užrašomi iškraipytai).

Septynerių metų karo laikais carinei Rusijos okupavus Prūsijos (vėlesnių Rytprūsių žemes), krašto žmonės bandė susitvarkyti savo vietinius reikaliukus.

Antai, 1755 ir 1764 m. sudarinėti dokumentai dėl teritorinių pretenzijų tarp Palangos valsčiaus ir gretimų Prūsijos valdų. Tuomet Žemaitijos pusė prisiminė, kad Ordino laikais buvo suderėta tiesi sienos linija iki pat Baltijos jūros nuo žymesnės vietos ties Lindenhofu (Liepine). Sudarinėti planai, rodantys, kad Prūsijos kaimiečių įdirbti plotai nuo anos linijos tolokai pasistūmė Palangos link. Kita pusė priekaištavo, kad Palangos seniūnija savas kartuves pasistatė Prūsijos kaimiečių laukuose ir ten karia savus nusikaltėlius.

Tuose dokumentuose liko daug įdomių smulkmenų – aiškinta, kas iškasęs kokį griovį, kur stovėjęs senasis sienos ženklas (vadintas Trijų ponų žyme), kokiam kaimui priklausęs koks laukas. Tuomet Prūsijos pusėje nurodyti Ramučių (Ramitten) ir Girkalių (Girkall) kaimai. Žymėtas likęs pasienio miškelis ir pelkaitė. Vaizduoto žemaitiško Virštininkų (Wirstinicken) kaimo valstiečių rėžiai, kurie brovėsi į Prūsijos kaimiečių naudotą plotą.

Tie seni dokumentai primena, kad šis ruožas tada buvo gan intensyviai naudotas, kad nei Palangos seniūnija, nei Prūsijos pusės kaimai pasienio nebuvo apleidę ir dėl naudotų žemių plotų rengėsi rimtai ginčytis.

Visais laikais ieškota pelningų sandorių, pamirštant istorines ir naujesnes skriaudas. Taip XVIII a. antroje pusėje Prūsijos karalystė stojo į bendrą koaliciją su Rusijos ir Austrijos imperijomis, sumanius galop atsikratyti nepatogios kaimynės – labai nusilpusios bendrosios Lenkijos ir Lietuvos valstybės. Įvairiais būdais ši buvo numarinta ir per tris kartus jos valdos pasidalintos. Antai, 1795 m. per paskutinį ATR padalijimą lietuviškas žemes galutinai užgrobė Rusijos imperija, ši tapo nauja Prūsijos kaimyne.

Aptariamojo pasienio ruožo gyventojams tai buvę didžiuliai pokyčiai. Jei per kelis ankstesnius šimtmečius valstybinė siena tarp LDK/ATR buvo gan simboliška, tai Rusija netrukus ėmėsi tverti tikrą „geležinę uždangą“, saugodamasi, atseit, kenksmingų Vakarų, iš ten plitusių laisvės ir kitų pavojingų idėjų. Netrukus baigėsi smagūs pasivaikščiojimai per valstybinę sieną į netolimas karčemas ar prekyvietes, kaimyniški pasibarimai dėl nuklydusių gyvulių esą padarytos žalos. Žemaitiškajai pusei ilgiau kaip šimtmetį teko tapti rytietiškos valstybės nuošaliu pakraščiu – Šiaurės Vakarų kraštu. Apsunko pasienio prekyba, vakarietiškų prekių plitimas į Rusijos okupuotas teritorijas, ankstesnieji žmogiški ryšiai. Kai kas guodžiasi, kad anuomet galėjo suklestėti kiti verslai – kontrabandinis prekių gabenimas, nelegalus žmonių pervedimas per vis uoliau saugotą valstybinę sieną ir t.t. Sakoma, kad šis pasienis buvo pelningas ir Rusijos pasieniečiams bei muitininkams–ne vienas tada gaudavo kyšių iš didesnių prekeivių ir kitų.

Iš Rytprūsių pasitraukusi Rusijos imperija po pelningų ATR pasidalijimų nepamiršo savo naujosios kaimynės Prūsijos, mąstė ir apie jos vertingas žemes. Antai, 1799 m. Rusija parengė ir išleido „Rusijos ir Prūsijos pasienio detalų karinį žemėlapį“. Jame labiau rūpintasi pavaizduoti kariškiams svarbius kelius, o ne kokius menkus kaimelius. Tuomet pavaizduoti vieškeliai iš Palangos ir Kretingos į Klaipėdą, o plotai ryčiau Nemirsėtos rodyti kaip dėmesio neverta dykynė.

Iš tiesų ten toliau gyvavo lietuvininkų kaimai. Antai, 1785 m. duomenimis Gibišių kaimas (Gibbischen–Peter) apibūdintas kaip karališkųjų valstiečių gyvenvietė su 9 ugniakurais (gyvenamom sodybom). Priklausyta Įsruties žemei, Klaipėdos juridinei apygardai ir valsčiui, Kretingalės parapijai.

Tada Girkaliai (Girngallen–Matz, Girkallen) buvo toks pat kaimas greta sienos su Žemaitija. Ten buvo 7 ugniakurai. Priklausyta tiems patiems centrams.

Graudušiai (Graudusch–Bartel) buvo karališkųjų valstiečių vienkiemis su vieninteliu ugniakuru. Priklausyta tiems patiems centrams. Ilgaudai (Ilgauden–Mausserin, Kabelischken) buvo karališkasis kaimas pasienyje su Žemaitija. Ten buvo 5 ugniakurai. Priklausyta tiems patiems centrams.

Ramučiai/Melašiai (Ramutten–Jahn, Melaschen) buvo karališkųjų valstiečių kaimas prie sienos su Žemaitija. Ten buvo 4 ugniakurai. Priklausyta tiems patiems centrams.

Liepinė (Lindenhof) buvo bajoriškasis dvaras prie sienos su „Lenkija“ (taip dažniau vadinta ATR). Ten tebuvo vienintelis ugniakuras. Dvaras buvo susietas su didžiuoju Bachmano dvaru prie Klaipėdos. Priklausyta Įsruties žemei, Klaipėdos juridinei apygardai, Kretingalės parapijai ir Klemiškės valsčiui.

Tais laikais Lindenhofo/Liepinės (Lippinen, Lindenhof) sodyba stovėjo ties sienos trasos išlinkiu šiaurės link. Kitapus sienos stovėjo Pryšmantų (Priezmante) gyvenvietė, nuo kurios į Prūsijos valdas vedė bent trys keliukai. Ties vienu iš jų stovėjęs sienos senovinis žymeklis–prūsiškojo erelio ženklas (Gr. Adler). Netoliese buvęs ir naujesnis sienos trasos ženklas Nr. 367.

Piečiau Liepinės sodybų buvo Kekių (Kecken, Matzkecken) sodybėlės, dar piečiau–Kiakiai (Kayken, Matzkayken).

Ryčiau stovėjo Ilgaudų/Kebelkščių kaimas su 5 sodybomis.

Vakarų pusėje ties sienos trasa buvo Ramučių/Melašių kaimelis. Į vakarus nuo jo buvo Gibišių kaimo sodybų sankaupa. Šiauriau pasienyje stovėjo kelios Girkalių sodybos (Girngallen Matz, Girckallen). Ties jomis buvo išlikęs senasis sienos trasos ženklas (Gr. Adler) ir naujesnieji ženklai Nr. 373 ir Nr. 374.

Tuomet pasienio ruožas buvo įsisavintas žemės ūkio verslams–miškai buvo seniai iškirsti, žemumoje plytėjo drėgnesnės ganyklos, patogesnėse vietose buvo ariami ploteliai. Kaimus jungė lauko keliukų tinklas.

Nuo Žemaitijos pusėje buvusio didesnio Virkštininkų kaimo (Wirckstenicky) iki valstybinės sienos vedė trys keliukai. Ties Prūsijos kaimu Ramučiais/Melašiais Žemaitijos pusėje stovėjo net dvi karčemos. Ta vieta grubokai vadinta Mižvietine (Miszwitinne), ten, matyt, netrūkdavo alaus ir kitko prisiragavusių lankytojų iš abiejų valstybių.

Senieji sienos trasos ženklai su prūsiškuoju ereliu, matyt, buvo pastatyti ankstesniais amžiais, derantis dėl vingiuotos sienos trasos–patogesnės abiems kaimynėms ar vienai jų.

Vėliau XVIII a. prisimintas dėl buvusių glaudžių ryšių su gretima Lietuvos–Lenkijos valstybe (ATR). Dar švedmečiu kai kurie ATR veikėjai įsigydavo valdų nelyg saugesnėje Prūsijoje. Ir vėliau ten minėti lenkiškos ar lietuviškos kilmės aristokratai.

Pavyzdžiui, 1719 m. bajoriškąjį Liepinės (Lindenhofo) dvarą valdė našlaujanti majorienė fon Rumeln. Ji buvo gal Lenkijos didikų palikuonė Johana Katarina fon Dobrečkova, ištekėjusi už vokiečio Rumelio.

Spėjama, kad XVIII a. būta administracinio kaimų reguliavimo–tokiais tapdavo tam tikro dydžio sodybų grupės. Neskatinti per dideli kaimai, draudžiant naudotų plotų dalijimą į smulkesnius ruoželius. Visai menki kaimeliai nebuvo patogūs krašto administratoriams.

XVIII a. antroje pusėje kraštas atsigavinėjo nuo Rusijos okupacijos. Šimtmečiui baigiantis iš tolimos Prancūzijos ateidavo žinių apie tenykštę sumaištį, o dar po kelių metų Prūsiją užplūdo Napoleono kariuomenė. Klaipėda tuomet liko paskutiniu prieglobsčiu nugalėtos valstybės karaliams. 1812 m. susilaukta didžiojo žygio į Maskvą žlugimo, 1813–1814 m. Prūsijos kariuomenė jau kovėsi vakaruose su Napoleono pajėgomis, valstybė atkūrinėjo ir pertvarkinėjo savas institucijas.

Pasibaigus napoleonmečiui, Prūsijai įgyvendinant dar 1806–1807 m. sumanytas reformas, atliekant administracinės teritorinės sąrangos pertvarką, imtasi naujai inventorizuoti gyvenamąsias vietas ir tenykščius žmones.

Autorius: Martynas Purvinas

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama