Vientisas krikščioniškas gyvenimas. Interviu su kun. Eugenijumi Markovu SJ ir Asta Krasauskaite

Moksleivių ateitininkų vasaros akademijos užduotis moksleiviams buvo paimti interviu iš žmonių, kurie jiems yra vientiso krikščioniško gyvenimo pavyzdžiai. Kauno jėzuitų gimnazijos dvyliktokė Urtė Kazakauskaitė pakalbino savo mokyklos sielovadininkus: kapelioną Eugenijų Markovą SJ ir tikybos mokytoją, muzikantę Astą Krasauskaitę. Pokalbis vyko neįprastoje vietoje – Urtei drauge su sielovadininkais dalyvaujant MAGIS misijoje Afrikoje, Kenijoje, kur, kaip teigia pašnekovai, galima daug išmokti apie vientisą krikščionišką gyvenimą. Pokalbio tema yra apie krikščionišką gyvenimą, krikščioniško gyvenimo patirtį, taip pat ir apie tikėjimo keliones, todėl pradžioje būtų įdomu sužinoti, ar jums tikėjimas gyvenime visą laiką atrodė savaime suprantamas, ar teko jį vienaip ar kitaip atrasti. Gal pasidalintumėte patirtimi, kaip tikėjimas atsirado jūsų gyvenime ir kaip figūruoja jame dabar? Eugenijus: Pabandysiu trumpai, nors mano atsivertimo ir pašaukimo istorija yra gana ilga. Vaikystėje aš neturėjau daug patirties tikėjimo klausimais, pirma tikėjimo pažintis – vasaras leidžiant pas močiutę, kuri vakarais melsdavosi rožinį. Aš, vaikas, iki tol nebuvau matęs, kas yra malda, nes mes namuose nesimelsdavome, neidavome į bažnyčią, neturėdavome tokios praktikos, nors mano mama kartais nueidavo į bažnyčią, ji yra labiau tikinti negu tėtis, bet man ta patirtis, pamatyti močiutę besimeldžiančią, buvo neįprasta. Tuo metu dar nežinojau, ką ji daro, buvo labai keista, nes ji tuomet neatsakydavo. Tu jos klausi, kalbini, o ji tiek būdavo į maldą panirusi, kad, rodos, net negirdėdavo. Žinodavome, kad tada galime eiti į spintą ieškoti saldainių, nieks nepamatys. O vėliau, jau kai aš buvau vyresnėse klasėse, vis susitikdavau, susipažindavau su tikinčiais mokiniais ir jaunimu. Tada aš po truputėlį pradėjau suvokti, kas yra tikėjimas, tikėjimo praktikos, nes vykdavau į stovyklas, netgi tuose pačiuose Berčiūnuose buvau, bet ne su ateitininkais, o su Jaunųjų krikščionių demokratų organizacija, kuri irgi buvo globojama dalies ateitininkų ir kitų tikinčių žmonių. O pats tikėjimo suvokimas man atėjo tada, kai aš pajaučiau pašaukimą. Jo istorija paprasta, bet visiškai pakeitusi mano gyvenimą. Aš norėjau būti teisininkas, kareivis, ambicijų daug, o vieną kartą Jėzus tiesiog sako – Eugenijau, aš noriu, kad būtum kunigas. Ir viskas. Atsikėliau ryte ir žinojau, ką aš darysiu. Toks keistas susitikimas ne katedroj, ne prie uždegtų žvakių, ne prie Švenčiausiojo Sakramento, o tiesiog gulint naktį lovoje, ir viskas. Kai man buvo aštuoniolika metų – mirė mano tėtis. Man tai buvo gyvenimo trapumo ženklas. Tikriausiai apie save kalbėdamas galiu sakyti, kad man tikėjimo patirtis ateina per gyvenimo trapumą ir per Dievo apsireiškimą man... Paskui jau atradau ir jėzuitus, įstojau į Jėzaus draugiją ir dabar jau dvidešimt metų esu jėzuitas. Asta: Mano istorija visai kitokia. Aš užaugau tikinčioje šeimoje, mano mama – tikybos mokytoja, tėtis skulptorius, bet tikrai daug bendradarbiauja su Bažnyčia, yra padaręs daug gražių šventųjų skulptūrų ir kitų bažnytinio meno kūrinių. Todėl man buvo visiškai natūralu nuo pat mažumės būti bažnyčioje – kai dar esi mažas, tai miegi, po to pradedi žaisti, prisigalvoji visokių istorijų, vaizdinių, kas čia aplinkui vyksta. Mišios man būdavo tarsi kažkokia misterija, ypač kai leisdavo atsisėsti arčiau altoriaus, o ten ir smilkalai, ir žvakės, ir blizgantys arnotai. Malda mūsų šeimoje visada buvo arti: melsdavomės ir prie stalo, ir vakarais. Matydavau ir savo senelius besimeldžiančius, ir tetą, dėdę, tad tikėjimas man atrodė labai natūralus dalykas nuo pat mažens. Tik galbūt po to, paauglystėje, pradedi kvestionuoti, pastebėti, kas tau nepatinka Bažnyčioje, bet krikščioniškas gyvenimas visada buvo arti.  Abu minėjote, kad yra buvę situacijų, kai tikint kyla abejonių ar klausimų arba kai tikėjimas atrodo tolimas, o šiandienos pokalbio tema yra vientisas krikščioniškas gyvenimas. Ar tokie kylantys klausimai netrukdo vientisumui? Ir apskritai, kas yra tas vientisas krikščioniškas gyvenimas ir ar jis įmanomas? Asta: Vientisą krikščionišką gyvenimą aš gal vadinčiau kitaip – nuoširdžiu arba neveidmainišku gyvenimu. Šį rytą net Grajausko eilėraštį skaičiau, kuriame rašoma: „jei būtumėm iš tiesų nuoširdūs, / tiek daug nekalbėtumėm apie nuoširdumą // apskritai kalbėtumėm mažiau / ar visai tylėtume // jei būtumėm iš tiesų nuoširdūs, / sakytumėm „nenuoširdžiai užjaučiu“ // arba „nenuoširdžiausi linkėjimai“ (...)“. O abejonėse aš ir matau vientisumą. Tu eini ir priimi, kad matai prieštaringų dalykų, kad mūsų Dievas yra paradokso Dievas – šis supratimas ypač stiprinantis man buvo paauglystėje. Kiekvienas asmuo yra labai paradoksalus: ir nori bendrystės, bet ir nori vienatvės arba nori sutarti su visais, bet nori ir savo tapatybę išlaikyti. Dievo paradoksalumas ir tie dalykai Šventajame Rašte, kuriuos ne visada supranti, svarstai, permąstai, pripažįsti, kad nesupranti – tai priimti, mano manymu, yra labai svarbu.  Dar minėjau, jog reikia būti neveidmainišku, pats Jėzus taip pat dažnai primindavo, kad nebūtume kaip veidmainiai. Manau, vientisas gyvenimas kuriamas tada, kai pasirenkame būti autentiški, sekti Kristų, net kartais ir klystant. Tai gal galima sakyti, kad tokiam gyvenimui labai svarbi refleksija, ne aklai tikėti, o analizuoti viską, per save leisti? Asta: Sakyčiau, gilintis, plačiai žvelgti, išklausyti ir kito nuomonę, klausytis kito, o taip pat ir savęs, savo širdies, Dievo žodžio, stengiantis jį pažinti. Man, pavyzdžiui, paauglystėje buvo labai svarbu skaityti teologines knygas, kad neiškrisčiau iš savo tikėjimo, kad nepasimaučiau ant kažkokios nepatinkančios Švento Rašto vietos ar Bažnyčios mokymo ir dėl to nebenorėčiau tuo keliu eiti, o kaip tik pažvelgčiau giliau, kas po tuo. Krikščioniškas gyvenimas yra labai platus, tik kartais mes esame labai siauro žvilgsnio. Eugenijus: Aš turiu tokį juoką, ne kartą esu jį sakęs: atrodo, kad man viskas gerai, bet ten giliai bate man yra nusmukusi kojinė. Tai aš palyginu su tikėjimu ir netikėjimu – kai aš buvau netikintis žmogus, man atrodė, kad man yra viskas gerai. Aš lygiai taip pat svajojau, aš lygiai taip pat troškau, lygiai taip pat klausiau, kas man yra svarbu arba kur yra prasmė. Bet kai tu tampi tikintis, pamatai, kad tada, kai tu netikėjai, tau trūko... Pavyzdžiui, meilės suvokimo – tu gali jos ilgėtis, trokšti, apie ją mąstyti, bet tik tikėjime tu gali gauti atsakymą ir Jėzaus Kristaus suvokimą apie meilę ir mums paliktą žinią.  Kitas klausimas, kaip susieti tikėjimą su gyvenimu. Gyvenimas gi nėra kažkokia seminarija. Juk didžioji dalis mūsų gyvename pasaulietinį gyvenimą, todėl kasdienybės iššūkiu tampa pastangos susieti gyvenimą su tikėjimu. Aš pats turiu save kartais paspausti arba priminti sau, kad, kai ruošiuosi priimti kokį nors sprendimą ar tiesiog užsiimu kokia nors veikla, per mažai tai patikiu maldoje, bandau išspręsti pats. Jeigu žmogus labiau dalintųsi su Dievu savo gyvenimu, priimant sprendimus, darant kažkokį darbą... Vis pagalvoju, kad anksčiau žmogui tai buvo paprasta: su Dievu įprasta buvo eiti ir malkų skaldyti, žemės dirbti, palaimini gyvuliukus, juos šerdamas giedi, kalbi rožinį. Dabar mes bandome gyvenimo ir tikėjimo sritis tarsi atskirti, melstis tyloje, nieko nesakyti ir nedaryti, kad tik neįžeistume kitaip mąstančių, esame labiau tikintys sau. Bet kartais Dievas kaip tik kviečia mus būti tikinčiais kitiems – čia yra iššūkis. Dabar, kai kalbame, mes esame Nairobyje, Afrikoje. Matau pavyzdį, kaip tikėjimas susiliejęs su gyvenimu – veiklas lydi malda, atėjus svečiams mažas vaikelis palaimina maistą, o po to dėkingumo malda išlydi svečius. Jeigu paklausi, ar pasimatysime rytoj, tau atsako: „Jeigu Dievas duos, pasimatysime.“ Man tai yra priminimas. Kartais aš mokykloj galvoju, ką ir kaip čia reikia daryti, kažkaip nesiseka. O Asta sako, gal einam pasimelsti. Aišku, kad einam. O abejonės ar kiti dalykai, man atrodo, yra vienas iš tikėjimo sparnų. Tikėjimas, jeigu jis yra tikras, turi turėti abejonių. Todėl jis ir yra tikėjimas, ateinantis ne iš žmogaus žinojimo, ne žmogaus sukurtas, jis yra iš Apreiškimo ateinantis, ir žmogui bandant atpažinti Dievą, natūralu, kyla abejonių. Pagalba ir raktas į autentišką tikėjimą – asmeninis santykis su Kristumi, prisikėlusiu Kristumi. Todėl ir gimnazijoje mano pirmas uždavinys, kad kiekvienas mokinys, kiekvienas darbuotojas, mokytojas turėtų susitikimą su asmeniniu Kristumi. Ar rekolekcijų, ar tikybos pamokų metu, ar bažnyčioje. Sakėte, kad anksčiau būdavo lengviau suvokti, jog per gyvenimą keliaujame su Dievo pagalba. Afrikoje irgi labai aiškius ir gražius tokio gyvenimo liudijimus matome. O iš kur tas mūsų susikaustymas, neryžtingumas ar negebėjimas visa pavesti Viešpačiui? Eugenijus: Matai, tikėjimas Dievo ne visada ves tave į žmogišką, žemišką sėkmę. Jis ves tave į išganymą, bet ne į tą sėkmės suvokimą, kuris pažįstamas mums. Todėl norėdami būti laimingi, sėkmingi labai dažnai atstumiame į šalį Dievą, nes taip būti kartais paprasčiau. Dievas mane ves į pasiaukojimą, į savęs atsižadėjimą, į apmirimą, į tarnystę, į meilės kitokį suvokimą. Todėl aš labai dažnai tai noriu atstumti. Taip pat ir nepasitikime. Netgi ir man kaip kunigui kartais yra sunku pasitikėti Dievo veikimu mano gyvenime. Vis mokausi eiti kartu su Dievu. Jeigu aš išmokčiau pilnai, tada galėtų vykti daugybė stebuklų. O kad tai atsitiktų, turi susidėlioti daug dėlionės detalių, pilna dėlionė: tavo tikėjimas, pasitikėjimas, veikimas ir visi kiti dalykai. Todėl kartais tikėjimas yra labiau žodinis, o žmones tai atstumia, nėra autentiškumo.  Asta: Aš čia gal tik pridėčiau psichologinį momentą. Mes šiaip bijome būti autentiški, parodyti, kas mes iš tiesų esame, koks mūsų yra gyvenimo pajautimas ar tikėjimas. Mes bijome žmonių atstūmimo, bijome, kad nepriims to, kas yra mūsų viduje. Todėl kartais atsižadame to, kas mums yra brangiausia. Man atrodo, tai natūralus savisaugos instinktas, bet kartais jis mums pakiša koją. Abu dirbate gimnazijoje su mokiniais. Galbūt galėtumėte pasidalinti, kaip atrodo krikščioniškas gyvenimas, vientisas krikščioniškas gyvenimas ir ar jis apskritai mokykloje egzistuoja? Eugenijus: Man tai labai jautri tema, žaizda. Aš visada bandau suprasti, kas vyksta, trokšdamas, kad to dvasingumo ir tikėjimo būtų kuo daugiau. Bet statistika rodo, kad dauguma mokinių, kurie mokosi pas mus, ateina tik dėl to, kad gimnazija yra akademiškai labai stipri ir prestižinė. Labai dažnai tikėjimas būna tarsi primestas – „Jeigu reikia, tai pabūsim tikintys, patikėsim“. Norėtųsi, kad tikėjimas būtų nuoširdus, kad į jį būtų žvelgiama pagarbiai. Būna skaudu, kai ruošiesi liturgijai, Šv. Mišioms, ir matai, kad kas nors žiūri į telefoną, geria kavą arba išvis neateina. Žinoma, vis tiek daug dirbame, stengiamės, būna džiugu, kai žmogus atranda tikėjimą. Asta: Aš tai norėčiau pasidžiaugti ir pridėti tai, kad pradinukai labai nuoširdžiai priima tikėjimą. Tikrai, kas ateina į pradinukų Šv. Mišias, įgauna įkvėpimo iš mokinukų, kurie gieda, kurie nelabai supranta, bet bando dalyvauti Šv. Mišiose, kurie labai imliai domisi, jiems labai įdomus tikėjimas, kodėl viskas taip, o ne kitaip. Ir jie, atrodo, taip paprastai supranta. Pavyzdžiui, viena mergaitė atėjo po Šv. Mišių ryte ir sako: „Mokytoja, manau, žinokit, buvo Dievas. Aš jį mačiau ryto saulėje.“ O tu stovi tada ir supranti, kad jie tiesiogiai bendrauja su Dievu. Tie momentai labai gražūs. Po to, sakyčiau, gal natūralus dalykas, ateina paauglystė, vaikas pradeda šiek tiek kvestionuoti dalykus, protestuoti ir prieš tėvus, ir prieš tai, kad kažką reikia daryti, ir tada prasideda, kad užsikelia kojas bažnyčioje, nors žino, kad negalima, ar atsineša kavos ir pan. Pajunti tokį protestą iš mokinių. Bet galima tai priimti kaip natūralų dalyką, brendimo etapą. Vyresni mokiniai jau dažniausiai būna pasirinkę savo prioritetus. Yra labai nuoširdžiai tarnaujančių, einančių tikėjimo keliu. Ir yra su kitais prioritetais – mokslas dažniausiai, prestižas, geros profesijos siekimas. Ir tu gali sakyti ką nori – matai, kad jie jau žino, ko patys siekia. Taip tikėjimas tarsi išsisijoja, būna išmėginamas. Eugenijus: Tikėjimas turi nueiti savo kelią. Asta: Taip. Ir, berods, tu, Eugenijau, man kažkada esi minėjęs, kad vienas iš mokinių yra sakęs, jog norėtų tikėti taip, kaip penktoje klasėje tikėjo. Tai va, per tą kelionę kartais imi ir pameti. Tikrai, man pačiai nuėjus į Šv. Mišias su penktokais, atrodo, iš karto linksmiau, džiugiau viskas pasidaro, tikrai įsikvepi iš naujo. O kalbant apie įkvėpimus, galbūt yra kas nors, kas jums yra pavyzdys atviro, nuoširdaus krikščioniško gyvenimo? Eugenijus: Pavyzdžių yra daug. Mes net sielovados komandoje vienas kitą stipriai palaikome, ypač kuriant kokias nors rekolekcijų programas. Pavyzdys dažnai būna ir tikintys mokiniai, pavyzdžiui, vienuoliktokai ar dvyliktokai – gabūs, vidurkiai – dešimtukai, talentų talentai. Koks jie yra liudijimas kitiems, kad olimpiadų laimėtojai taip pat yra tikintys, eina į bažnyčią.  Asta: Pritariu, kad labai daug yra tų pavyzdžių, bet norėtųsi dar sugrįžti ir prie Afrikos. Čia dažnai matome labai varganai gyvenančius žmones, kurie vis tiek eina į bažnyčią. Ateina iš toliausiai ir švenčia sekmadienį, Viešpaties dieną. Ir kaip jie šoka, kaip gieda, įsitraukia į Mišias. Čia gyvenantys žmonės daug dainuoja ir kasdienybėje, todėl ši tradicija atsispindi ir Mišiose – visi įsitraukia giedoti. Tai yra gražus pavyzdys, vientisumo, apie kurį kalbame, liudijimas ir įkvėpimas. Atrodo, šie žmonės turi be galo daug rūpesčių, bet vis tiek remiasi į Dievą, žino ir liudija, kad Jis jais rūpinasi. Koks spalvingas ir gyvas čia yra tikėjimas, labai gera tai pamatyti.  Jau buvo ir patarimų ir įvairių minčių išsakyta, bet gal vis dėlto turit dar kokį įkvėpimą ar pastiprinimą, kuris galėtų pagelbėti jaunam žmogui tada, kai sunku išlikti ištikimam ir neveidmainiškam? Eugenijus: Apibendrindamas pakartočiau, apie ką jau kalbėjome – kviečiu atrasti savo autentiškumą, būti savimi ir to nebijoti. Jeigu tu nori būti kitoks (šiais laikais juk madinga būti kitokiu), būk tikintis – tu jau būsi kitoks. Kitas dalykas – dažnai religiją gaubia daug stereotipų, mitų. Kartais tikėjimą suvokiame tik per instituciją, o ne per savo širdį. Jeigu į jį žvelgtume per savo širdį, suprastume, kad mes patys esame tie, kurie galime kurti ir gėrį, ir grožį, tačiau ir blogį. Leiskime Dievui padėti mums veikti su gėriu. Matau, kad jaunimas dažnai nori iššūkių, užduočių. Galime atrasti jų labai daug – išlaikyti šeimos modelį, nesiblaškyti, pasiaukoti, atradus savo pašaukimą, profesiją, kuri nebūtinai lengva, bet padedanti kurti gėrį, valstybę, visuomenę.  Asta: Aš tai gal palinkėčiau atrasti bendraminčių, su kuriais galėtum dalintis nuoširdžiai tiek savo nesupratimu tikėjime, tiek atradimais. Jeigu tik turėsi drąsos ieškoti tų žmonių, kurie irgi taip pat mąsto, taip pat keliauja tikėjimo keliu, kuriems taip pat nedrąsu, tai bus labai auginanti patirtis. Tad aš palinkėčiau jaunam žmogui išdrįsti atrasti bendraminčių. Tam reikės ir parodyti savo tikėjimą, ir išlaikyti savo autentiškumą, bet draugas, kuris gali su tavimi keliauti tikėjimo kelionėje, yra neįkainojamas turtas.  

Autorius: Urtė Kazakauskaitė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama