Apie tikrus ir netikrus bebrus

Rašė Jurgita Kviliūnaitė Dogan Ar pamenate dantų pastos reklamą, kurios pagrindinis personažas buvo Ponas Bebras? Šmaikšti reklama, bet šiek tiek prasilenkianti su realybe. Pono Bebro dantys reklamoje akinamai balti, nors iš tiesų bebrų dantys yra oranžinės spalvos, kadangi juose daug geležies. Minėta reklama gerokai pagerino pačių bebrų (ne tik jų dantų) įvaizdį pas mus, nes dėl pomėgio savaip tvarkytis (t. y. graužti medžius ir statyti užtvankas) ne tik laukinėje gamtoje, bet ir žmonių prižiūrimose teritorijose jie mūsų šalyje nebuvo labai mėgstami. Ir medžiojami šie gyvūnai čia dažniau ne dėl mėsos ar kailio, bet siekiant apsaugoti žemės sklypus nuo jų eibių. Mano santykiai su bebrais geri, tiesą sakant. Niekada nepykau ant šių žvėrelių, nors mūsų šeimai priklausančiame sklype jie darė, ką norėjo. Manau, kad ant jokių gyvų padarų, išskyrus žmones, apskritai negalima pykti. Tačiau gal nesiplėsiu apie tai, kad nebūčiau idėjiškai priskirta prie tos kompanijos, kuri, pasak vieno tokio patarėjo, „pamiršo pigesnės latės ir kad marsiečiai naudotų ekologišką kurą“ iš valdžios pareikalauti. Vietoj bebrų aš pykčiau ant žmonių. Ne tik todėl, kad kišasi į jų užtvankų statybų reikalus ir kitaip kenkia gyvajai gamtai. Būdama bebro vietoje, aš į teismą paduočiau tuos Lietuvos politikus, kurie sugriovė ilgai puoselėtą darbščių, protingų, mielų gyvūnų įvaizdį. Tiems, kurie pamiršo, priminsiu, kad ūsuotais bebrais pravardžiuotų socialdemokratų dalis – socialdarbiečiai (šią partiją sudarė nuo socialdemokratų atskilusi Seimo frakcijos dalis) – 2019 m. bebro atvaizdą pradėjo naudoti savo logotipe. Šis logotipas dabar itin populiarus memuose, kuriuose vaizduojami socialdemokratų nuopuoliai. Taigi, būtent socialdemokratų dėka sumanūs ir darbštūs gyvūnai, patys to nesuprasdami, tapo patyčių aukomis. Šiame numeryje rasite daug įdomių pokalbių, tiesa, ne apie politiką, o apie kultūrą. Mūsų bendraautorė Toma pakalbino itin daug dėmesio sulaukusio projekto „RAVE NATION. Nakties ritmais į laisvę 1992–2004“ iniciatorius – Lietuvos nacionalinio muziejaus generalinę direktorę dr. Rūtą Kačkutę ir vieną iš Lukiškių kalėjimo konversijos autorių – Martyną Butkevičių. Jorė bendravo su fotoprojekto „Argentinos lietuviai: atvykimai ir sugrįžimai“ autoriais – lietuve grafikos dizainere ir meno vadove Sandra Rivero iš Niujorko ir fotožurnalistu, dokumentinės fotografijos kūrėju Mykolu Juodele. Kristina ne tik aiškinosi, kas yra camp mada, bet ir aplankė Marko Rothko muziejų Daugpilyje ir pasidalijo savo įspūdžiais. Jonas, kaip visada, apžvelgė naujausius lietuviškos muzikos albumus. Dar spausdiname interviu su šiuolaikinio šokio šokėja, choreografe ir mokytoja Lora Juodkaite ir grafikos dizainere Armanda Klimavičiūte. Gero skaitymo ir iki susitikimo rugsėjį!

Autorius: Jurgita

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama