Dovilės Petkevičiūtės tapyba – iš skausmo į gyvenimo prasmės paieškas

„Kiekvienas apsikabinimas gali būti paskutinis“, – šie žodžiai, ištarti jaunos tapytojos Dovilės Petkevičiūtės, skamba kaip jos gyvenimo ir kūrybos kredo. Praradusi mylimą žmogų, ji atrado naują gyvenimo kelią – tapybą, kuri leidžia užfiksuoti ne tik įstabią Lietuvos gamtą, bet ir vidinę ramybę, užaugusią iš skausmo.

Rugpjūčio 13-ąją Plungės kultūros centre pristatyta D. Petkevičiūtės tapybos darbų paroda „Akimirkos“. Parodą šiltai pristatę Kultūros centro darbuotojai pabrėžė jautrų, kupiną meilės gimtajam kraštui Dovilės vidinį pasaulį.

Ekspozicijoje – penkiolika per pastaruosius trejus metus aliejiniais dažais tapytų drobių. Tai saulėlydžiai, peizažai, dangus – viskas, kas kinta ir žavi savo trapumu. Dominuoja prigesinti tonai, kuriuose susilieja šilti saulėlydžiai, melsvai pilki debesų šešėliai ir sodrūs žemės atspalviai. Potėpiai minkšti, plaukiantys, tarytum gaudantys praeinančios akimirkos kvėpavimą, o kompozicijos alsuoja ramybe ir šviesos ilgesiu.

Dovilė, baigusi Alsėdžių gimnaziją, mokslus tęsė Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultete. Ten studijavo juvelyriką. Vėliau gyvenimo kelias ją ir seserį Lauryną nuvedė į Škotiją. Ten ir dabar gyvena abi kartu. Merginos tapo paveikslus, tik, kaip sako Dovilė, skiriasi stiliai. Į Alsėdžius jos atvyksta pasisvečiuoti pas močiutę Stefą Každailienę – puikiai alsėdiškiams žinomą meniškos sielos mokytoją.

Škotijoje Dovilė buvo radusi savo gyvenimo meilę – gražaus balso dainininką, gitaristą, dainų kūrėją, grojusį įvairiuose festivaliuose. Aštuonerius metus jie buvo laimingi kartu. Tačiau prasidėjus pandemijai ir draudimams koncertuoti, mylimojo emocinė būklė prastėjo, kol vieną rytą Dovilė jo neteko. Tai buvo baisiausias jai nutikęs dalykas.

Itin jautri mergina pati jautėsi nebeturinti jėgų gyventi toliau. Negalėdama likti tame bute, kur įvyko nelaimė, ji priėmė draugo mamos dailininkės pasiūlymą pagyventi pas ją. Po kiek laiko moteris padovanojo Dovilei teptukų ir dažų, sakydama: „Ką nori, tą daryk su jais.“

Dovilė ėmė kasdien tapyti ir pajuto, kad po truputį atsitiesia, vėl grįžo noras gyventi. Draugo mamą dabar ji vadina savo antrąja mama.

Tapyba tapo išsigelbėjimu. Nors anksčiau net nebandžiusi akvarelės, Dovilė ėmė tapyti kasdien. Su kiekvienu potėpiu grįžo jėgos ir gyvenimo džiaugsmas. Ji sako, kad po draugo išėjimo ėmė labiau vertinti savo artimuosius: „Juk kiekvienas apsikabinimas gali būti paskutinis“. Todėl ji tapo tai, kas jai itin miela ir artima. Gimtinės saulėlydžiai, ežerų ramybė ją gydo, mažina sielos skausmą.

Menininkė neslepia, kad prislėgta sielvarto ieškojo pagalbos – lankėsi pas psichologą, dabar ruošiasi grupinei psichoterapijai. Ji drąsiai pataria ir kitiems, patyrusiems netektis, nelikti vieniems ir atrasti veiklą, kuri padėtų išsaugoti vidinę pusiausvyrą.

Dovilės darbai kalba tyliai, tačiau giliai – jie primena, kad kiekviena diena, kiekvienas žvilgsnis į dangų ir kiekvienas apkabinimas yra dovana. Todėl ir jos parodos pavadinimas „Akimirkos“ – ne tik kūrybinis sprendimas, bet ir naujai atrasta gyvenimo filosofija: branginti tai, kas duota čia ir dabar.

Autorius: Aušra Dirvonskienė / Laikraščio „Žemaitis“ žurnalistė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama