(Ne)paveldas: „Žaliakalnio“ gimnaziją nugriauti?

Miestas - tai ne tik pastatų ir gatvių tinklas. Tai sluoksniais nugulusi atmintis, kurioje skirtingos epochos palieka savo ženklus. Tačiau ką daryti, kai vienas istorijos sluoksnis brutaliai užkloja kitą, daug senesnį ir, galbūt, vertingesnį? Ar kiekvienas sovietmečiu iškilęs statinys yra neliečiama praeities dalis, ar kai kurie jų - tiesiog šiurkščios klaidos, kurias privalome ištaisyti, kad atkurtume prarastą miesto audinį?

Tokios mintys kyla skaitant architekto Petro Džervaus tyrimo „(Ne)paveldas“ surinktus Klaipėdos architektų ir istoriko dr. Vasilijaus Safronovo pasisakymus apie Klaipėdos „Žaliakalnio“ gimnaziją.

Pasisakiusiųjų verdiktas šiam pastatui yra vienareikšmis ir negailestingas: griauti.

Atrodo, jog šiuo atveju net nekyla diskusijų apie pastato architektūrinę vertę. Tyrimo dalyvių nuomone, tai šiurkštus, nejautrus, kontekstui svetimas statinys, kuris apibūdinamas kaip „vienas iš tų sovietukų, kur paimtas, įdėtas ir viskas“.

Pasak istoriko dr. Vasilijaus Safronovo, po gimnazijos pastatu yra XVII-XVIII a. supilti gynybiniai miesto įtvirtinimai, konkreti jų dalis - Malūno bastionas.

„1975 m. Klaipėdos senamiesčio regeneravimo plane visi šių įtvirtinimų likučiai kartu su Senamiesčio gatvių tinklu buvo išskirti kaip svarbiausios Klaipėdos senamiesčio vertybės. Taigi logika aiški - jas reikia atskleisti ir eksponuoti“, - sako dr. V. Safronovas.

Pasak istoriko, mokyklos pastatas statytas tais laikais, kai šios vertės nežinotos ir jų net nenorėta žinoti. Be to, originalaus pastato projektas buvo kartotinis (sukurtas Rusijoje architektų Nikolajaus Vavirovskio ir Liudmilos Dilaktorskojos, tik pritaikytas Lietuvai architekto Kosto Zykaus 440 vietų septynmetei/vidurinei mokyklai).

„Klaipėdoje pagal jį pastatytos dvi 1952-1953 m. atidarytos mokyklos: Daržų g. ir Galinio Pylimo g. Abi Senamiestyje ir abi visai negalvojant apie tai, kaip jos įsikomponuoja ar ne į tą Senamiestį“, - pastebėjo dr. V. Safronovas.

Architektė Gerda Antanaitytė ir architektas Rolandas Rakevičius įsitikinę, kad gimnazijai dingus, jos pastato niekas net nepasigestų.

Apklaustieji vienbalsiai pažymi, kad „Žaliakalnio“ gimnazija stovi ant žymiai didesnės ir svarbesnės - landšaftinės, urbanistinės ir istorinės vertybės - bastioninių įtvirtinimų. Šis prarasto paveldo ilgesys ir tampa pagrindiniu argumentu už griovimą.

Architektas Mantas Daukšys pabrėžia, kad apatinis bastionų sluoksnis yra „stipriai vertingesnis už esamą pastatą“. Dr. V. Safronovas primena, kad tarpukariu gynybinius įtvirtinimus bandyta paversti miesto parku, žaliuoju žiedu.

Ekspertai kalba apie galimybę atkurti tai, kas buvo sugadinta. Aurimas Baužys tiesiai sako: „Griauti. Ir grąžinti bastioną, miesto sodą.“

Vaidotas Dapkevičius net atsisako diskutuoti apie architektūrą - pastatas yra tiesiog „kliuvinys“ žaliojo fortifikacinio žiedo atkūrimui.

Šis „Žaliakalnio“ gimnazijos atvejis tampa savotišku lakmuso popierėliu. Jis iškelia fundamentalius klausimus apie mūsų santykį su palikimu.

Ar turime drąsos priimti skausmingus, bet miestui būtinus sprendimus, kad atkurtume prarastas istorines jungtis ir grąžintume miestui jo tikrąjį veidą?

Galbūt kartais griovimas yra ne naikinimo, o kūrybos aktas?

„Žaliakalnio“ gimnazija (Galinio Pylimo g. 17) Projektą sukūrė Rusijos architektai Nikolajus Vavirovskis ir Liudmila Dilaktorskaja. Architektas Kostas Zykus jį pritaikė 440 vietų septynmetei / vidurinei mokyklai Lietuvoje. 1950-1952 m. pastatytas dviejų aukštų pastatas - Klaipėdos 3-oji vidurinė mokykla. 1979-1984 m. mokyklos pastatas uždarytas kapitaliniam remontui. 1985 m. mokykloje pradėjo veikti pirmos sustiprintos anglų kalbos mokymo klasės.

Autorius: Jurga Petronytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama