O. Koršunovas apie spektaklį „Ten būti čia“: „Žinau tik vieną genialų režisierių, tai – atsitiktinumas“

[intro_text content="Lietuvos teatro istorijoje yra spektaklių, kurie tampa ne tik meno reiškiniais, bet ir visuomenės lūžio taškais. OSKARO KORŠUNOVO debiutinis spektaklis, pastatytas vos po vienuolikos dienų atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 1990-aisiais, buvo vienas tokių. „Tai buvo lemtingas spektaklis mano ir aktorių gyvenime. Tai buvo atskaitos taškas ir lietuviškame teatre“, – prisimena režisierius."]

1990-ųjų kovo 22-ąją scenos šviesą išvydo pirmasis tuo metu dar režisūros studento O. Koršunovo spektaklis „Ten būti čia“. Šių metų kovo 22-ąją režisierius pakvietė dar kartą prisiminti šį darbą ir paminėti jo jubiliejų OKT studijoje.

Atsitiktinumai, kurie nebuvo atsitiktiniai

„Viename iš pirmųjų mano interviu žurnalistas paklausė, kas yra režisierius. Atsakiau, kad aš žinau tik vieną genialų režisierių, tai – atsitiktinumas. Tuo metu netgi turėjau visą teoriją neatsitiktinių atsitiktinumų arba tai, kad atsitiktinumai atsitinka neatsitiktinai“, – renginio vakarą susirinkusiesiems kalbėjo O. Koršunovas.

Pats spektaklio gimimas buvo tam tikras atsitiktinumas. Tuo metu būdamas dar tik antro kurso studentas jis drąsiai žengė režisieriaus keliu.

„Viskas prasidėjo nuo to, kad antrame kurse režisūros kurso vadovas Jonas Vaitkus pasakė: „Arba tu esi režisierius, arba ne, užtenka daryti etiudus, statykite spektaklį.“ Nusprendžiau taip ir padaryti“, – pasakojo jis.

[caption id="attachment_1246038" align="alignleft" width="1017"] Daniilas Charmsas, „Ten būti čia“ (rež. Oskaras Koršunovas). Gintaro Zinkevičiaus nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_365972" align="alignleft" width="900"] Daniilas Charmsas, „Ten būti čia“ (rež. Oskaras Koršunovas). Gintaro Zinkevičiaus nuotrauka[/caption]

Anot režisieriaus, teko ilgai galvoti, kokį spektaklį statyti, tačiau tada vėl nutiko atsitiktinumas.

„Daniilo Charmso pjesė man į rankas pateko taip pat visiškai atsitiktinai, per draugo gimtadienį. Kai perskaičiau ją, pajutau, kad čia yra tai, ką norėčiau statyti, ko ieškojau. Tuos nukopijuotus lapus tarsi šventraštį atsinešiau į studiją, pasikviečiau aktorius, kursiokus ir pasiūliau imtis darbo. Tačiau prieš tai pjesę parodžiau Vaitkui. Jis pasakė, kad medžiaga labai įdomi, bet neįsivaizduoja, kaip tai perkelti į sceną, ir pasiūlė ieškoti kitko. Žinoma, aš neieškojau, surinkau kursiokus, susipažinome su medžiaga ir pradėjome repetuoti“, – tikino jis.

O. Koršunovas pasakojo tuo metu iškrėtęs gudrybę: „Nors Vaitkus liepė ieškoti kitos medžiagos, aš visiems pasakiau, kad vadovas ją palaimino, tačiau repetuosime slaptai, kad niekas, net pats Vaitkus, nesužinotų. Tuo metu buvome labai užimti studijų, vyko paskaitos, repeticijos, todėl spektaklį repetuodavome kino studijoje naktį.“

„Pelytė spektaklyje taip pat atsirado atsitiktinai, nors ji minėta ir Charmso. Improvizacija gimė įdomiu momentu. Ryte prie kino studijos iš kažkur išdygo žiurkė, ir aktoriai, visą naktį repetavę, pervargę, staiga nutrūktgalviškai pradėjo ją vaikytis. Aš stovėjau šalia ir žiūrėjau, kaip kyla saulė vasaros rytą, o aktoriai bėgioja – tai buvo lygiai taip pat, kaip ir vėliau šiame spektaklyje. Tai tapo jo epizodu ir lemiamu leitmotyvu. Kai finale vienas iš personažų Benas paklausia: „Kas gali pakeisti įvykių eigą ne tik žemėje, bet ir kitose planetose?“, Rimantė atsako – pelytė“, – idėją atskleidė režisierius.

Taigi anuomet O. Koršunovas iš kurso išsiskyrė tuo, kad parengė ne etiudą, o trijų valandų spektaklį pagal pjesę, kurios kurso vadovas imtis nerekomendavo.

Greitai Vilniuje pasklido gandas, kad Nacionalinio teatro Mažojoje salėje vyksta visiška nesąmonė. Spektaklis buvo rodomas labai retai, bet tai nenumalšino jo kūrybinės komandos ryžto.

„Atėjo laikas atsiskaityti. Režisierių tuomet buvo gana daug. Kiekvienas turėjo pristatyti, ką paruošė, visi parengė dešimties–penkiolikos minučių etiudus. Tuomet Vaitkus priėjo prie manęs ir pasiteiravo: „Na, o tu, Oskãrai?“ Nes kai jam kas nors nepatikdavo, jis mane taip vadindavo. Vaitkus buvo įsitikinęs, kad aš nieko nepadariau, – prisiminė režisierius. – Paklaustas atsakiau: „Aš irgi padariau, tik yra viena problema, mano spektaklis – ne penkiolikos minučių, o trijų valandų.“ Jis paskyrė atskirą laiką, mes pažiūrėjome spektaklį studijoje be muzikos, be scenografijos, tik grojant pianinu. Po spektaklio buvo aptarimas – ilga ilga pauzė. Po kurio laiko Vaitkus tarė: „Žinai, gal tas pianinas turėtų būti guminis...“ Tiek tebuvo pasakyta.“

„Ten būti čia“ tik po kurio laiko buvo pradėtas rodyti Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje. O. Koršunovas pasakojo, kad po keleto mėnesių J. Vaitkus pagaliau sutiko rodyti spektaklį, kaip buvo žadėjęs.

„Pradėjome ruoštis rodymams. Buvo sukurta scenografija. Įvyko premjera, nors apie ją niekur nebuvo pranešta. Susirinko daugiausia abonementiniai žiūrovai, senjorai, ir šis spektaklis jiems buvo visiškas šokas. Premjera ėjo visiškoje tyloje, o po pirmosios dalies daugiau nei pusė žiūrovų išsivaikščiojo“, – kalbėjo jis.

Greitai Vilniuje pasklido gandas, kad Nacionalinio teatro Mažojoje salėje vyksta visiška nesąmonė. Spektaklis buvo rodomas labai retai, bet tai nemalšino jo kūrybinės komandos ryžto. „Mūsų visiškai nejaudino, kad liekame nesuprasti, kad apie mus niekas nerašo. Mes labai tikėjome tuo, ką darome“, – prisiminė režisierius.

Tarptautinės gastrolės

Vėliau, teigė O. Koršunovas, įvyko visiškas netikėtumas: „Atsirado Džeinė – Beno draugė, prodiuserė iš Edinburgo. Ji mus pakvietė vykti į Vokietiją. Tai buvo neįtikėtina.“

Pirmasis spektaklis Vakaruose, pasak režisieriaus, nebuvo sėkmingas: mažytėje bažnytėlėje, kurioje rodytas spektaklis, buvo šeši aktoriai ir keturi žiūrovai.

[caption id="attachment_1246032" align="alignleft" width="1014"] Daniilas Charmsas, „Ten būti čia“ (rež. Oskaras Koršunovas). Gintaro Zinkevičiaus nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_902489" align="alignleft" width="1011"] Daniilas Charmsas, „Ten būti čia“ (rež. Oskaras Koršunovas). Aktoriai Rimantė Valiukaitė ir Remigijus Bilinskas. Gintaro Zinkevičiaus nuotrauka[/caption]

„Edinburge per mėnesį parodoma apie 14 tūkstančių spektaklių, tad prisikviesti teatrams žiūrovus be galo sunku. Tačiau mieste yra tokia aikštė, kurioje aktoriai ir teatrai patys kviečiasi žiūrovus, kaip tikri profesionalai būna parengę įvairiausias programas žmonėms pritraukti: spjaudo ugnimi, muša būgnus, atlieka įvairius triukus“, – pasakojo jis.

Ta aikštė, pasak O. Koršunovo, yra dauboje tarp dviejų kalnų, ir į ją patekti galima tik vienais laiptais. „Sugalvojau performansą. Ir tai, kas vyko, buvo įspūdinga: aktoriai lėtai leidosi laiptais, o žmonės jais negalėjo nei nusileisti, nei pakilti. Laiptų apačioje ir viršuje susidarė spūstys. Mes nebuvome sugalvoję, kas vyks po to, kai aktoriai nusileis. O laiptų apačioje jau buvo susirinkę porą šimtų žmonių.

Taigi aktoriai nusileido. Bet nieko neįvyko, nors visi kažko tikėjosi. Ir staiga pradėjo verkti vaikas. Benas (Remigijus Bilinskas) priėjo prie jo ir ėmė juokinti. Vaikas prajuko, ir visi taip pat pradėjo juoktis. Mes greitai išdalinome spektaklio skrajutes ir dingome. Kitą dieną turėjome beveik pilną salę žiūrovų“, – sėkme pasidžiaugė O. Koršunovas.

Ateinu į teatrą, o ten Džeinė šaudo šampaną, susirinkusi minia žmonių – pasirodo, mes laimėjome festivalio „Fringe“ pagrindinį prizą.

Spektaklio komandos laukė ir dar vienas netikėtumas – laimėtas festivalio, apie kurį beveik nieko nežinojo, pagrindinis prizas.

„Kitą dieną einu ir žiūriu, kad mūsų iškabinti spektaklio plakatai keistai paženklinti. Pamaniau, prisidirbome su tais laiptais, ir mus dabar baus. Ateinu į teatrą, o ten Džeinė šaudo šampaną, susirinkusi minia žmonių – pasirodo, mes laimėjome festivalio „Fringe“ pagrindinį prizą. Paskui viskas buvo tarsi pasakoje: kvietimai, straipsniai, televizija...“ – kalbėjo režisierius.

Nauja spektaklio era

Tuo metu Vilniuje apie spektaklį „Ten būti čia“ vis dar niekas nekalbėjo, naujienos iš užsienio nepasiekė. Vėliau Rūta Vanagaitė pakvietė „Ten būti čia“ parodyti Jaunimo teatre, čia spektaklis buvo pervadintas „Paūmėjimu“.

„Tuo metu Jaunimo teatre kas savaitę buvo rodomas vienintelis spektaklis – „Paūmėjimas“. Teatras beveik neveikė, nes žiūrovai nustojo jį lankyti, buvo depresija, blokada, žmonės neturėjo pinigų. Prasidėjo devintas dešimtmetis. Kadangi Rūta buvo puiki rinkodaros specialistė, ji užsakė spektaklio reklamą laikraštyje – tai buvo pirmoji tokio pobūdžio reklama. Ir tuomet žiūrovai pradėjo eiti į teatrą“, – pasakojo O. Koršunovas.

[caption id="attachment_907825" align="alignleft" width="2000"] Režisierius Oskaras Koršunovas. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka[/caption]

Po šių rodymų spektaklis jau sulaukė žinomiausių teatro kritikų dėmesio, recenziją parašė ir teatro kritikas Egmontas Jansonas, jos pavadinimas buvo „Ar yra Oskaro Koršunovo teatras?“.

„Iš to atsirado ir teatro pavadinimas. Kai 1999-aisiais kūrėmės kaip teatras ir reikėjo pavadinimo – jis jau buvo“, – tvirtino režisierius.

O. Koršunovas prisiminė, kad įgijęs pagreitį spektaklis sparčiai populiarėjo, susirinkdavo pilnos salės žiūrovų: „Žmonės ėjo būriais. Buvo tokių, kurie nepraleisdavo nė vieno spektaklio, matė jį po šimtus kartų. Žiūrėdami žmonės juokdavosi iš visko, iš kiekvieno žodžio ar veiksmo, improvizacijos. Įdomus niuansas – būdavo taip, kad pusė salės spektaklį mato dešimtą ar penkioliktą kartą, o kita pusė – pirmą. Tad pastaroji pusė nesuprasdavo, kodėl kiti juokiasi, nes tie krykštauti pradėdavo dar nieko neįvykus.“

Tuomet spektaklis leidosi gastroliuoti po pasaulį ir tapo reiškiniu. Australija, Škotija, Prancūzija, Didžioji Britanija, Austrija, Švedija, Lenkija, Estija, Ukraina – šiose valstybėse festivalių duris spektaklis „Ten būti čia“ pravėrė dar pirmajame nepriklausomybės dešimtmetyje.

„Viens, du, trys – nieko neįvyko“

Spektaklio „Ten būti čia“ fenomenas, anot režisieriaus – istorinis laikas, aplinkybės. „Kavinėse, baruose, troleibusuose, įvairiose susirinkimų vietose buvo galima išgirsti žmones cituojant spektaklio žodžius: „Viskas dūmai“, „Viens, du, trys – nieko neįvyko“ ir kitas frazes. Netgi Vytautas Landsbergis, kai buvome Edinburge, atvyko pažiūrėti spektalio, ir jis jam labai patiko. Netgi aukščiausiame politiniame kontekste spektaklis buvo cituojamas“, – džiugias patirtis prisiminė O. Koršunovas.

Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas prof. V. Landsbergis anuomet viename straipsnyje pateikė tokį palyginimą: Kovo 11-ąją nebuvo kaip tame spektaklyje, kur „viens, du, trys – niekas neįvyko“.

„Ten būti čia“, neturėdamas aiškių nuorodų, tiesiogiai nekalbėdamas apie patriotizmą, atspindėjo tai, ką visi matė ir jautė.

Režisierius pabrėžė, kad „Ten būti čia“ tapo pirmuoju nepriklausomos Lietuvos spektakliu, atliepiančiu šalies įvykius.

„Griuvo Sovietų Sąjunga, viskas keitėsi, atėjo laisvė, ir nelabai kas žinojo, ką su ja daryti. Tai, kas atrodė, kad niekada nepasikeis, pagaliau pasikeitė. Šiame spektaklyje labai daug atitikimų: žmonės suprato, kad pasaulis yra efemeriškas, išgirdo frazę, kad viskas yra dūmai. Spektaklyje jaučiamas vidinis būvis, tai, kas lieka neišsakyta balsu, – aiškino O. Koršunovas. – Teatras, kuris tuo metu bandė politikuoti, kelti trispalvę scenoje, buvo neįdomus, nes visa tai vyko gatvėje. O „Ten būti čia“, neturėdamas aiškių nuorodų, tiesiogiai nekalbėdamas apie patriotizmą, atspindėjo tai, ką visi matė ir jautė. Šie dalykai, manau, ir lėmė neeilinį spektaklio žiūroviškumą, unikalumą, kartu ir tai, kad jis buvo suprastas užsienyje.“

Dar vienas unikalus nutikimas, susijęs su šiuo spektakliu, – net du O. Koršunovo darbai buvo atrinkti į Avinjono festivalį Prancūzijoje.

„Į Lietuvą atvyko Avinjono festivalio direktorius ir pareiškė ieškantis dviejų spektaklių šiam renginiui. Maždaug po metų atvažiavo ir vertinimo komisija išsirinkti darbų. Prancūzai pakvietė du – „Ten būti čia“ ir „Senė“. Tai buvo netikėta, nes visi manė, kad bus išskirti Eimunto Nekrošiaus ir Rimo Tumino spektakliai. Aišku, tada kilo nesusipratimas, kvietimai nugulė stalčiuje. Kultūros ministerija, žadėjusi paremti, finansavimo neskyrė. Bet į festivalį vis dėlto pavyko nuvažiuoti, ir mums atsivėrė nauji keliai“, – istoriniais įvykiais dalijosi režisierius.

[caption id="attachment_959657" align="alignleft" width="2419"] Režisierius Oskaras Koršunovas. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka[/caption]

Tuo metu pasaulis sužinojo Oskaro Koršunovo vardą ir išgirdo apie jo teatrą.

„Spektakliui „Ten būti čia“ – 35-eri, tiek pat metų aš esu teatre. Tapau aplinkybių auka, jau 35 metus sėdžiu teatre ir neišeinu į laisvę“, – juokavo režisierius.

Spektaklyje „Ten būti čia“ vaidino aktoriai Remigijus Bilinskas-Benas, Rimantė Valiukaitė, Andrius Žebrauskas, Audrius Nakas, Lina Budzeikaitė, Edita Šakalytė, Algirdas Dainavičius, Saulius Mykolaitis, Šarūnas Puidokas, Vygantas Telksnys. Kompozitorius – Gintaras Sodeika, scenografai – Aidas Bareikis, Julius Ludavičius.

Projektas „Nekasdienė kultūra — tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]

Autorius: Inga Bartulevičiūtė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama