Nėščia svajone ir kaspinuočiu

Apžvalgoje atskleidžiamos kai kurios filmo siužeto detalės. Filmą galite žiūrėti Lietuvos kino teatruose.

[intro_text content="Šios saulės laukiau ilgiau nei pavasario. Teatleidžia man už kalambūrą, bet debiutinio Saulės Bliuvaitės filmo „Akiplėša“ pasirodymo Lietuvos kino teatruose žvalgiausi nuo praėjusio rugpjūčio. Vos tik pasirodė žinia, kad „Akiplėša“ laimėjo Lokarno kino festivalio pagrindinį prizą – „Auksinį leopardą“ – nekantriai."]

Lokarno kino festivalis – ne šuns papas. Lietuvoje ypač. Pas mus visi apie šį festivalį yra girdėję, laimėtojus mintinai vardija. „Auksinis leopardas“, žinoma – visų Lietuvos kino žiūrovų svajonė. Čia ne koks menkavertis oskaras ar aukso gaublys – fu. Taigi, „Auksinis leopardas“, „Akiplėša“, pavasaris, Saulė, saulė – sulaukėme.

Atsiprašau už sarkazmą. Nuoširdžiai manau, kad Lokarno auksinis leopardas tokiu tik apsimetė. Iš tikrųjų jis buvo auksinis kaspinuotis – tas, kuris užsiveisė daugumos lietuviško kino mėgėjų organizmuose aną rugpjūtį. Ėjo ruduo, žiema – jis augo misdamas mūsų nekantriu laukimu – na, kada, jau kada? Kone įpusėjo pavasaris, ir va – pratrūko: „Akiplėša“ pasirodė Lietuvos kino ekranuose – sulaukėme.

Ir išėjo šnipštas. O gal – kaspinuotis?

[caption id="attachment_1246197" align="alignleft" width="1620"] Rež. Saulės Bliuvaitės filmo „Akiplėša“ („Toxic“, Lietuva, 2024 m.) kadras[/caption]

Atsakant į kylančius klausimus (argi ir kodėl?), dera pradėti nuo pergalės Lokarne padaryto neigiamo efekto „Akiplėšai“. Dar tik augam kaip niunordikai, dar likę mūsuose provincialumo atgarsių, taigi, pergalė kokio tai Šveicarijos miesto kokiam tai festivaly visgi sukelia mums džiaugsmą, pasididžiavimą, o kartu užkelia ir lūkesčių kartelę. Jei S. Bliuvaitė būtų debiutavusi su „Akiplėša“ be auksinio leopardo kompanijos – būtų buvę geriau.

Prie Lokarno problemos prisideda ir anonso (treilerio) problema. Pasižiūrėkit „Akiplėšos“ treilerį – nuostabus. Kai pamačiau, galvojau išvysiąs dinamišką, bauginantį psichologinį trilerį. Ta grėsminga muzika, įtampa, bauginantys kadrai. Vien tas jaunuolio salto ir žvilgsnis balta (išdurta?) akimi ko vertas. O dar kažkokio Vakarų leidinio atsiliepimas („Holivudo blogiukės čia neišgyventų nė pusdienio“) – čia bus kažkas to-kio.

Bet nėra. Muzika nutyla, jaunuolis balta akimi tepasirodo esąs kažkoks apylinkių geziukas: visai ne brutalus toksiškas blogietis (ir dar su moraliniu veidu – nesutinka pirkti moterį). Na, o jei Holivudo blogiukės „Akiplėšos“ pasaulyje neišgyventų nė pusdienio, tai jos galimai ir unitaze paskęstų ar batus rišdamos pasismaugtų. Kiek Holivudo blogiukės ištvertų Lietuvos mokykloje, kur jau penktokai muša mokytojus, drįstu nežinoti.

Jei „Akiplėšos“ pagrindinė mintis yra apie su kaspinuočiu pašalintą žalingą paauglystės svajonę ir supratimą, kad gerai ten, kur mūsų nėra, tai S. Bliuvaitės filmas yra gan tiesmukas ir, drįsčiau teigti, lėkštas.

Čia prieinu prie didžiausios „Akiplėšos“ problemos – tiek pagrindinių, tiek antraplanių veikėjų portretai šiame filme nėra iki galo atskleisti, o kai kurie – net nepradėję skleistis. Pagrindinės herojės – kažkodėl visokeriopai šlubuojanti Marija (akt. Vesta Matulytė) (kurią mama kažkodėl numetė gyventi pas kažkodėl nupušusią močiutę), kažkodėl viską dėl svajonės pasiryžusi padaryti Kristina (akt. Ieva Rupeikaitė) (kurios tėvas (akt. Giedrius Savickas) kažkodėl geria ir kažkodėl parduoda automobilį, kad vienatinė dukra „tik išvažiuotų iš čia“).

Mergaites kuruoja mielai ciniška modelių agentūros vadovė (akt. Vilma Raubaitė), kurios veiklos motyvacija irgi lieka iki galo nepaaiškinta (prekyba jaunomis mergelėmis, o gal paprasčiausia afera?). Visokius nepaaiškintus trečiaplanius personažus (pavyzdžiui, tą patį vaikiną balta akimi ar mikčiojantį kaspinuočių pardavėją) net vardinti pavargtum.

[caption id="attachment_1246200" align="alignleft" width="1620"] Rež. Saulės Bliuvaitės filmo „Akiplėša“ („Toxic“, Lietuva, 2024 m.) kadras[/caption]

Neaiškus lieka ir esminis filmo lūžis. Galbūt tai didžiausias pliusas (o gal visgi – kaspinuotis?), kurį mums mestelėjo S. Bliuvaitė. Po lėtai užsidarančių vartų scenos, kai galima suprasti, kad viena veikėjų buvo išprievartauta, netrukus įvyks slėpininga permaina: paslaptingas apšvietimas, paslaptingai ramiai sėdįs Kristinos tėvas, paslaptinga Marijos močiutė, paslaptingas duodamas gerti gėrimas, keistas pilvo masažas – kas tai? Išvarymas – aišku: bet kieno? Kaspinuočio? O gal ne tik?

Šio teksto autoriui toks neapibrėžtumas iš dalies patinka. Bet tik iš dalies. „Akiplėšoje“ – labai daug neapibrėžtumo, kuris einant (ne bėgant) filmo minutėms virsta vienu dideliu klaustuku. Ir tai nėra gerai.

Gerai yra leisti žiūrovui įjungti vaizduotę ir pačiam įsivaizduoti tam tikras baugias scenas. Vaizduotė daug galingesnė už bet kokį vaizdavimą – ir, atrodo, S. Bliuvaitė tai kartkartėmis supranta. Pavyzdžiui, neparodo išprievartavimo scenos.

Deja, tik kartkartėmis, nes kai kurios „Akiplėšos“ scenos yra tiek natūralistiškos ir šlykščios, kad norėtųsi, jog režisierė paliktų jas vaizduotei. Dar „Akiplėšai“ būdingi lėti, ilgi kadrai – tipinis senojo lietuviško kino bruožas. Šįsyk ilguose kadruose matome nebe šieną rupšnojantį juodbėrį, bet vonioje bandančią išsivemti nepilnametę. Ech, kaip bėga metai.

Prie visų kitų filmo trūkumų dar norėtųsi paminėti ir prikišamai brukamus skurdžius industrinius peizažus. Filmo veikėjai gyvena lūšnynuose prie sovietinių gamyklų, gamtos aplinkui nėra, o – atrodo – niekam ir nereikia. Visai kitoks yra svajonių pasaulis, durys į kurį atsiveria per euroremontinę modelių mokyklos aplinką, o gal pro lėtai užsiveriančius kolūkinio baroko pilies vartus.

[caption id="attachment_1246198" align="alignleft" width="1620"] Rež. Saulės Bliuvaitės filmo „Akiplėša“ („Toxic“, Lietuva, 2024 m.) kadras[/caption]

Jei „Akiplėšos“ pagrindinė mintis yra apie su kaspinuočiu pašalintą žalingą paauglystės svajonę ir supratimą, kad gerai ten, kur mūsų nėra, tai S. Bliuvaitės filmas yra gan tiesmukas ir, drįsčiau teigti, lėkštas. Viliuosi, kad filmo idėją supratau neteisingai, ir „Akiplėša“ išties yra kaspinuotis (tebūnie auksinis), kuris žiūrovų sąmonėje augs, bręs, ims skaudėti ir leis kažką suprasti. Ką tiksliai – kol kas nežinau. Gal akiplėšiškas kaspinuotis tik pradeda gyvenimo kelią?

Žinoma, debiutiniame S. Bliuvaitės filme yra ir daug neabejotinai gerų dalykų. Pirmiausia – autorės gebėjimas kalbėti vaizdais. Ji geba rasti įsirėžiančius kadrus, nedideles ironiškas (ir ikoniškas) scenas. Bėda ta, kad tai tik pavieniai akordai, neperaugą į simfoniją. Puikios yra abi pirmojo plano aktorės – Vesta Matulytė ir Ieva Rupeikaitė. Norisi tikėti, kad jas išvysime dar ne kartą. Norisi tikėti tuo, kad S. Bliuvaitė nesustos – potencialo ji turi.

„Akiplėša“ nėra blogas filmas. Taip, jis kiek neišbaigtas, kiek šlykštus, kiek nuspėjamas, bet vertas peržiūros ir aptarimo. Gal buvo vertas ir „Auksinio leopardo“ – tik tas paslaptingas žvėris tiek ilgai šildėsi „Akiplėšos“ užantyje, kad ėmė ją ir surijo. Būna.

[youtube embed=LzZ39Y5Lmyk] Projektas „Nekasdienė kultūra — tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]

Autorius: Darius Indrišionis

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama